Vokiečių nacionalistų mėgstama tema – lietuvių nekultūra

Autorius nesigaili piktų žodžių visai Lietuvos vyriausybės politikai Klaipėdos krašte ir tęsia prieš karą daugelio vokiečių bei prie jų prisišliejusių „klaipėdiškių“ nuomones. Tai aiškiai jaučiame ir pastraipoje, kur kalbama apie didlietuvių plūdimą į kraštą. Prieš šią pastraipą pasiguodęs, jog dėl Lietuvos priemonių optavus Vokietijos pilietybę ir 14872 žmonėms palikus kraštą (beveik 10 proc. krašto gyventojų), profesorius dėsto: „Savo ruožtu Lietuva griebėsi visko (pabraukta cituojant, – A. P.), kad iš vadinamosios „Didžiosios Lietuvos“ kuo daugiau įkurdintų Klaipėdos krašte gyventojų, nors jame gyventojų tankumas buvo kone dviem trečdaliais didesnis negu Lietuvos Respublikos srityje. Į Klaipėdos krašto seimelio lietuvių frakcijos paklausimą direktorija yra nurodžiusi, jog vien nuo 1932 m. vasario 1 d. iki 1932 m. gegužės 1 d., taigi per ketvirtį metų, Lietuvos piliečiams buvę išduoti 6277 pasai su Klaipėdos krašto pilietybės įrašais. Nuo 1928. 10. 31 iki 1933. 3. 15 didlietuviams piliečiams išduoti 9628 pasai, suteikiantys Klaipėdos krašto pilietybę.“

Visa ši pastraipa rodo labai paviršutinišką autoriaus požiūrį į migraciją iš Didžiosios Lietuvos į Klaipėdos kraštą (o gal ir apskritai į migraciją?). Iš duotų Klaipėdos krašto pasų skaičiaus toli gražu nematyti tikrojo imigrantų iš Didžiosios Lietuvos masto: jo būta kur kas didesnio! Klaipėdos krašto pasą imigrantui iš Didžiosios Lietuvos gauti nebuvo lengva. Tad dauguma jų gyveno turėdami paprastus Lietuvos valstybės pasus. Tačiau faktas, jog iš Didžiosios Lietuvos į Klaipėdos kraštą kėlėsi daug lietuvių (ir kiek nelietuvių), toli gražu nepatvirtina kitų mokyto vokiečio teiginių ir išvadų: jos ryškus propagandos prieš Lietuvą pavyzdys.

Visiška netiesa, kad Lietuva „griebėsi visko“ skatindama emigraciją į Klaipėdos kraštą. Tai tolygu sakyti, kad Lietuvos vyriausybė darė žygių didinti emigraciją į Pietų Ameriką ir kitas šalis. O jos būta iki 1930 m. gerokai didesnės negu į Klaipėdos kraštą: 1923–1925 m. iš viso iškeliavo 8613 žmonių, o 1926–1930 m. – 16 tūkst. (iš jų 12 tūkst. – lietuviai) žmonių. Kartu nurodyta, jog vėliau dėl vyriausybės priemonių emigracija iš Lietuvos sumažėjusi. Imtis vyriausybei specialių priemonių skatinti emigraciją į kitas šalis ir į Klaipėdos kraštą nereikėjo: tai buvo natūralus procesas.

Tad iš kur prof. V. Hubačas ištraukė, kad į tankiau gyvenamas sritis neturėtų krypti emigrantų srautas? Didesnis gyventojų tankumas Klaipėdos krašte (net ir priėmus V. Hubačo nurodytą skirtumą) nėra jokia kliūtis migracijai iš Didžiosios Lietuvos. Juk ir prieš Pirmąjį pasaulinį karą į labai tankiai gyvenamus Vokietijos pramonės rajonus migravo žmonės iš mažesnio tankumo sričių, kurioms priklausė ir Rytų Prūsija. Tai bendras reiškinys, kad iš agrarinių regionų gyventojų perteklius plūsta į daugiau ar mažiau supramonintas sritis. Klaipėdos kraštas, buvęs labiau supramonintas, turįs išplėtotą transportą ir prekybą, o svarbiausia – besiplečiantį uostą, taip pat išsiskiriantis aukštesniu gyvenimo lygiu, traukė Didžiosios Lietuvos gyventojus labiau, negu būtų galėjusios juos paskatinti vyriausybės ypatingos priemonės. Ir pati vyriausybė nebuvo tokia paika, kad būtų vylusis dirbtinai išspręsti krašto integracijos problemą, nors, nėra ko slėpti, jos norėta, kad Klaipėdos kraštas lietuvėtų ir vaduotųsi iš vokiečių nacionalistų įtakos. Šito tikėtasi ne iš atvykėlių, bet iš klaipėdiškių.

Pamąstyti verta ir dėl pateikiamų profesoriaus pasų skaičiaus. 1932 m. per tris mėnesius jų išduota atvykėliams apie du trečdalius, kuriuos gavo per ketverius su puse metų: nuo 1928 m. spalio 31 d. iki 1933 m. kovo 15 dienos. Jeigu šie skaičiai tikri, tai per ketverius ir daugiau kaip tris mėnesius, atskaičius minėtus tris mėnesius, krašte natūralizuota ne tiek daug – vos 3451 žmogus (9628–6277), arba 68 per mėnesį. Vėliau didlietuvių „įpilietinimas“ dar susilpnėjo: Vokietijoje atėjus į valdžią naciams, Klaipėdos krašto vokiškų direktorijų antilietuviška pozicija dar labiau sugriežtėjo. Tada natūralizacija visai pasunkėjo, o nemažam lietuvių skaičiui buvo net atimami Klaipėdos krašto pasai, kad lietuviškai orientuotos partijos ir susivienijimai gautų rinkimuose kuo mažiau balsų.

Šia prof. V. Hubačo teiginių analize, tikimės, atsakoma ne tik jam ir jo šiandieniniams bendraminčiams, bet, kad ir labai pavėluotai, taip pat neįžvalgiems ano meto lietuvininkams su V. Gaigalaičiu priešakyje, apgailestavusiems tada dėl didlietuvių antplūdžio į jų gimtinę. Tas atsakymas, ko gero, būtų svaresnis, jei galėtume atskleisti dar atvykėlių iš Didžiosios Lietuvos „klasinę“ sudėtį. Tada tikriausiai išaiškėtų, jog didlietuviai Mažojoje Lietuvoje neatėmė iš klaipėdiškių gerai mokamų vietų.

Bus daugiau

Nuotraukose:

Aktyvus lietuvininkų veikėjas ir finansininkas Jokūbas Stiklorus. (Iš almanacho „Kovos keliais“)

Tautinis lietuvių bankas Klaipėdoje. Pradėtas organizuoti 1919 m. vasarą Tilžėje, atidarytas rudenį Klaipėdoje. Turėjo skyrius Katyčiuose, Pagėgiuose, Priekulėje ir Šilutėje, agentūras – Smalininkuose ir Vilkyškiuose. Priklausė kooperatyvui, įvedus litą – akcinei bendrovei