Artūras Hermanas:„Svarbu nuolat gausinti lietuvių ir vokiečių istorinio patyrimo aruodą“ (3)

Gal, gerbiamasis Artūrai, norite mus padrąsinti, todėl ir sakote tokius žodžius. Pasiklausius pačių lietuvių, ypač pasitobulinusių užsieniuose: jie jau į Lietuvos mokslą ir mokslininkus žiūri kaip į dumble besikapstančius ir nieko apie platesnį pasaulį nenuvokiančius provincialus.

Jokiu būdu ne. Bent jau aukštesnio lygio mokslinėse konferencijose to „dumblo“ nejaučiu. Gal esama ir menkesnės reikšmės konferencijų, bet man jose netenka dalyvauti, todėl negaliu apie tai kalbėti. Tačiau tikrų mokslininkų ir universitete rengiamos konferencijos tikrai yra gero tarptautinio lygio.

Kaip vertinate mūsų mokslininkų humanitarų publikacijas?

Lietuviškoje masinėje spaudoje man tenka skaityti gana žemo lygio straipsnelių, o ypač kvailų – internete. Ten už galvos žmogus gali susiimti: kokio kvailumo žmonių esama! Ir tie žmonės turi kompiuterius, naudojasi moderniomis technologijomis, vadinasi, neblogai uždirba. Bet rašo kaip paskutiniai neišmanėliai. Tačiau reikia skirti masinę ir mokslinę spaudą.

Štai ši Mažosios Lietuvos paveldui skirta konferencija – išskirtinis reiškinys. Ją organizavo Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultetas (dekanas prof. Domas Kaunas) kartu su Klaipėdos universitetu ir kitomis institucijomis bei savivaldybėmis. Konferencijos tikslas – suburti Mažąją Lietuvą tyrinėjančių ir ja gyvenančių mokslininkų jėgas. Aišku, norima tą paveldo temą kuo plačiau Lietuvoje pagarsinti, o viso to svarbiausias tikslas – tą paveldą išsaugoti, atgaivinti, nes jis nyksta labai greitai. Jeigu dabar nebūtų imtasi rūpintis, tai po 10 metų daugelis žymių paprasčiausiai būtų prarasta. Šis siekis yra toks svarbus, kad prof. D. Kaunui reikia tik dėkoti, kad jis jaučia pareigą surengti tokią konferenciją. Joje sukauptos žinios bus pagrindas, į kurį remiantis bus galima argumentuotai prisidėti prie paveldo apsaugos. Kultūros išlaikymas – tai valstybės pareiga, bet ne vien jos. Patys to paveldo aplinkoje gyvenantys žmonės, ypač Klaipėdos krašte, privalo juo rūpintis, nuolat prisiminti, kokiame krašte gyvena.

Būtų geriausia, jeigu kultūros ir paveldo apsaugos iniciatyvas keltų patys gyventojai. Pastangų „iš viršaus“ nepakaks. Vien įsakymais ir nurodymais daug nepasieksi, reikia, kad patys tose vietose gyvenantys žmonės pradėtų aktyviau rūpintis savo aplinka. Tada jiems labiau pradės rūpėti ir praeities ženklų išlaikymas.

Būtent tokią matau ir šios kelionės reikšmę, kai konferencijos dalyviai vyksta į Klaipėdą, Šilutę, Pagėgius, Rusnę ir kitas su Mažąja Lietuva susijusias vietas. Lankydami miestus, miestelius, buvusius dvarus, susitikdami su savivaldybių vadovais ir darbuotojais, paveldosaugos atstovais, mėginsime atlikti tokią misiją. Bandysime sustiprinti tų žmonių pasiryžimą dirbti, stengtis kuo daugiau išsaugoti savo krašto vertybes. O mes visi prisidėsime, kuo galėsime.

Politikų baimė dažnai nepamatuota

Tai didžiausia problema. Toje srityje ne tik vokiečių, bet ir lietuvių kultūros žymės nyksta, arba išvis jau spėjo išnykti. Mano supratimu, reikia kalbėtis su toje srityje gyvenančiais rusais, mėginti juos sudominti krašto paveldu. Ne paslaptis, kad ir tarp tos srities gyventojų kyla susidomėjimas čia gyvenusių vokiečių kultūra. Jiems gal paprasčiau įvertinti ten gyvenusių lietuvių kultūrą, ypač gyvenantiems Tilžėje (Sovetske), pačioje Lietuvos pašonėje.

Žodžiu, tik gražiuoju, įtikinėjant galima ką nors pasiekti?

Nieko kito nelieka, nes kitokių galimybių šiandien nėra. Reikalavimais nieko nepasieksi. O diplomatiniais kanalais Lietuva gali nemažai nuveikti. Mokslo institucijoms reikia stengtis užmegzti ryšius su tos srities institucijomis. Tik taip įmanoma kultūros veikla. Gal būtų galima į šią veiklą įtraukti Lietuvoje gyvenančius rusų kilmės gyventojus. Jų žodis gali būti veiksmingas.

Kaliningrado sritis yra ne vien karinis poligonas pačiame Europos centre. Tai savotiškas ekonominės, kultūrinės ir net religinės veiklos placdarmas, kur savo interesų turi vokiečiai, lenkai, taip pat ir lietuviai. Susiduria skirtingų valstybių, tautų, religijų ir interesų grupių įtakos. Kaip Jūs tai vertinate?

Interesai išties įvairūs, bet tai nepakenks. Nematau, kad ten gyvenantiems rusams dėl to kiltų bent kiek didesnis pavojus, visa bėda, kad jie tą pavojų mato. Iš tikrųjų tai ne pavojus, nes nei Lenkija, nei Lietuva nenori iš to krašto ten gyvenančių žmonių išvyti, nereikalauja ir žemių. O kultūros interesai tik praturtina. Jeigu kultūrinės įtakos iš Lenkijos ar Lietuvos į tą kraštą ateina, tai tik padaro turtingesnį ir turiningesnį pačių kaliningradiečių gyvenimą. Krašto šviesuomenė būtent tokius gyvenimo reiškinius ir mato. Tik kai kurių politikų baimė į viską žvelgti per politikos akinius kelia nereikalingą nerimą. Galima juos suprasti: jie dreba, kad kraštas dar nėra visiškai surusintas, ir mato nebūtus pavojus.

Bus daugiau

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Nuotraukose:

Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje: prof. Domas Kaunas, prof. Daiva Kšanienė, Iveta Jakimavičiūtė, muziejaus direktorius Jonas Genys, Prano Domšaičio galerijos vedėja Kristina Jokubavičienė, dr. Algimantas Matulevičius, Martynas Purvinas ir Artūras Hermanas

Meniški Klaipėdos krašto kalvių darbai dar išliko senose kapinėse