Svarbiausia - pasirinkti teisingą strategiją (3)

Pabaiga. Pradžia Nr. 10

Baigiame pokalbį su vienu Europos Sąjungos 6-osios Bendrosios programos NENNET projekto dalyvių, Lietuvos energetikos instituto tarybos pirmininku, buvusiu ilgamečiu jo direktoriumi akad. Jurgiu Vilemu.

Skirtumas esminis. Prieš 15 metų institutas sprendė buvusios imperijos mokslines užduotis, tad Lietuvos labui buvo skiriama tik nedidelė darbų dalis.

Institutui sėkmingai transformuotis padėjo Ignalinos AE, nes kuriant saugos sistemas, buvo galima pertvarkyti darbų tematiką?

Taip, iš dalies. Kritiniu metu, tarp 1991-1993 m. Ignalinos AE saugos tematikos darbai išties mums labai padėjo. Ignalinos AE tapo Lietuvos nuosavybe be jokios infrastruktūros, kuri buvo būtina eksploatuoti tokį pavojingą objektą. Akademinė elektrinės priežiūra, susijusi su sauga, reikalavo daugelio sričių žinių, galingos analitinės technikos, matematinių modelių. Jie buvo būtini, siekiant įvertinti įvairius branduolinių reaktorių avarinius procesus. Visa tai reikėjo sukurti. Mes tai ir padarėme. Aišku, gavome ir tarptautinę finansinę paramą. Mūsų visų garbės reikalas buvo įrodyti, kad sugebame būti atsakingi už tokį sudėtingą techninį objektą. Dabar institutas yra visuotinai pripažintas branduolinės energetikos saugos ekspertas, ypač RBMK tipo reaktorių srityje. Didelė sėkmė šioje srityje mus padrąsino imtis dar sudėtingesnės problemos - vandenilio energetikos.

Su saugos problema susitvarkėme, bet netekome pačios branduolinės jėgainės.

Tai visai kita problema - didelės tarptautinės politikos sritis. Jeigu Ignalinos AE išlikimo problema būtų sprendžiama dabar, esu tikras, kad ji nebūtų uždaroma. Europos Sąjunga buvo apimta euforijos dėl Sovietų Sąjungos subyrėjimo, tačiau buvo tik ką įvykusi Černobylio AE katastrofa, tad visa tarybinė technika vakariečiams atrodė šlamštas, kurio reikia kuo greičiau atsikratyti ir sukurti naują. Tik vėliau buvo įsitikinta, kad ta technika ne tokia jau prasta. O pastatyti naują atominę elektrinę nėra taip paprasta.

Vakarai veikė kaip bolševikų kavaleristai.

Realus gyvenimas parodė, kad ne visa sovietinė technika bloga, tačiau emocionalus sprendimas uždaryti Ignalinos AE 1992 m. buvo priimtas Miunchene. Šio miesto pavadinimas Rytų Europai asocijuojasi su labai nemaloniais sandėriais, atvedusiais prie Antrojo pasaulinio karo. Ignalinos AE Miuncheno sprendimas taip pat buvo lemtingas. Jokie argumentai nepadėjo, nes Lietuvoje veikia tokie pat RBMK tipo reaktoriai kaip Černobylyje.

Kai sveika logika negaliojoPatys Vakarų ekspertai pripažino, kad Ignalinos AE ne mažiau saugi už daugelį Vakarų šalių branduolinių reaktorių.

Sveika logika negaliojo. Nebuvo įmanoma pakeisti sprendimų, nes tai susiję su ‘aukštąja’ politika ir ypač su prieš branduolinę energetiką nusiteikusių Vakarų šalių rinkėjų nuomone. Vakarų politikai spekuliavo savo šalių visuomenės antibranduoliniu nusiteikimu, siekdami laimėti rinkėjų balsų. Vėliau Europos Sąjungos pozicija sovietinių atominių elektrinių atžvilgiu buvo švelninama, buvo leista sovietinio dizaino atominėms elektrinėms veikti Vengrijoje, Čekijoje. Neliestos tos branduolinės jėgainės, kurios buvo pradėtos, bet nebaigtos statyti iki 1991 m., suteikta nemaža parama joms modernizuoti. Vokietija nedelsdama uždarė visas branduolines jėgaines buvusioje VDR. Dalį savo senesnių atominių elektrinių turi uždaryti Slovakija ir Bulgarija, jei nori būti priimtos į Europos Sąjungą.

Matome, kas vyksta: mūsų ateities sąskaita buvo ‘užganėdinami’ Vakarų rinkėjai. O kur buvo mūsų diplomatija, politikai, pagaliau, sveikas tarptautinis lobizmas?

Jaunos valstybės diplomatinės tarnybos tik formavosi ir dar neturėjo didesnio tarptautinio autoriteto. Netgi dabar, vokiečiams derantis su rusais dėl dujotiekio Baltijos jūros dugnu, ar labai kas paiso Lietuvos nuomonės? Juk jos net neklausė. Lietuvai buvo pateiktas ultimatumas: arba uždarome atominę elektrinę, arba stojimas į Europos Sąjungą atidedamas. Vakarai rado mūsų silpnąją vietą.

Achilo kulną.

Galima ir taip pasakyti. Bet koks referendumas pasirinkti iš dviejų alternatyvų būtų baigęsis Ignalinos AE nenaudai.

Pralaimėjimas, kurį prisiminsime ilgai, ypač kai pabrangs elektros energija.

Nemanau. Istorinės pamokos greitai pamirštamos. O dėl elektros energijos kainos tai štai ką reikėtų turėti mintyje. Estai ir latviai neturi atominės elektrinės, bet jų šalyse kilovatvalandė kainuoja pigiau. Branduolinė energetika nėra tokia jau pigi, kaip kartais atrodo. Daugumoje šalių AE statyba sustojo kaip tik dėl ekonominių priežasčių. Kita vertus, tai labai stabilus ir patikimas energijos šaltinis, nepriklausantis nuo kuro kainų augimo. Smarkiai brangstant organiniam kurui ir aštrėjant politiniams santykiams tarp jo tiekėjų ir vartotojų, atominės energetikos patrauklumas vėl didėja.

Ūkinių objektų
problemoms spręstiBranduolinės energetikos problema Lietuvai yra tiek reikšminga, kad šiame pokalbyje negalėjome jos apeiti. Dabar grįžkime prie klausimo, į kurį Jūs pradėjote, bet nebaigėte atsakyti. Energetikos institutas išliko, nes, pirma - ėmėsi Ignalinos AE saugos problemų. Antra...

Antra mūsų sėkmės dedamoji ta, kad didžiąją dalį turimo mokslinio instituto potencialo sugebėjome nukreipti į šiandien Lietuvoje veikiančių objektų problemų sprendimą, t. y. tų problemų, kurios be mokslininkų paramos negalėjo būti išspręstos. Tai ne tik AE, bet ir daugelio kitų Lietuvos energetinės sistemos, apimančios elektros, naftos, dujų ir šilumos ūkį, uždavinių sprendimas. Pagaliau atsinaujinančiųjų energijos šaltinių problematika kasmet darosi vis aktualesnė. Per 10 metų po 1991-ųjų mūsų instituto fundamentinių tyrimų Lietuvoje ne tiek ir reikėjo, todėl didelė dalis mūsų eksperimentinės bazės buvo panaudota šaliai svarbios metrologinės sistemos kūrimui. Kiekvienai valstybei svarbu turėti savo metrologijos, patikros ir sertifikacijos tarnybas. Mes metrologinės patikros paslaugas šiandien galime teikti ir kaimyninėms - Latvijai bei Estijai, net Moldovai.

Dabar institutas apie 65 proc. pajamų gauna vykdydamas ūkiskaitinius darbus daugybei ūkinių subjektų ir dalyvaudamas tarptautiniuose projektuose. Tai daugiausia taikomieji darbai, tačiau jų dėka mes sugebėjome išsaugoti savo mokslinį potencialą. Institute dirba 16 habilituotų daktarų ir 70 daktarų, turime apie 30 doktorantų, dauguma laiku apsigina disertacijas ir lieka institute. Darbo našumas institute tiesiog sunkiai lyginamas su buvusui prieš 15-20 metų. Šiandien mes jau pajėgiame, ir pirmiausia dėl ūkiskaitinių darbų, imtis tokių perspektyvių tyrimų sričių kaip vandenilio energetika, vandenilio technologijos, savo tyrinėtojus galime aprūpinti labai brangia mokslinių tyrimų technika. Turime fundamentinių tyrimų laboratorijai reikalingą medžiagų analizės įrangą: skaitmeninantį elektroninį mikroskopą, optinių, atominės jėgos mikroskopų medžiagų paviršiaus morfologijos tyrimams atlikti. Turime rentgeno spindulių difrakcijos įrangą medžiagų struktūros analizei, rusenančio išlydžio optoelektroninį spektroskopą medžiagų cheminės sudėties tyrimams, modernią paviršinės varžos matavimo įrangą. Praeitais metais įsigijome modernią plonasluoksnių struktūrų sintezės įrangą. Visa tai mums padeda būti lygiaverčiais stiprių Vakarų universitetinių centrų partneriais.

Apie universitetinį mokslą ir taikomuosius institutusKaip vertinate mokslo institutų integraciją su universitetais?

Be mokslinio potencialo, skirto valstybėje besikuriančiai aukštųjų technologijų pramonei, vien su universitetiniu mokslu didesnių laimėjimų pasiekti neįmanoma. Teoriniams, grynai fundamentinių tyrimų institutams išties geriausia veikti prie universitetų, nes be gero lygio mokslo neįmanomas ir geras aukštasis mokslas. Tačiau yra ir kita mokslo funkcija - padėti kurti naujų technologijų gaminius. Net dabartinėje Lietuvos tradicinėje maisto pramonėje jau neįmanoma apsieiti be naujausių biotechnologijos mokslo laimėjimų, procesų automatizacijos informacinių technologijų. Ypač tokiai valstybei kaip Lietuva, kuri neturi išskirtinių gamtinių išteklių, galima tikėtis išlikti konkurencingoje aplinkoje tik įsisavinant ir kuriant naujausias technologijas. Taigi taikomojo pobūdžio institutai, net ir valstybiniai, yra būtini. O grynai fundamentinio tyrimo darbai galėtų būti atliekami universitetuose.

Šiandien NENNET tinklams skirtoje konferencijoje pranešėjas iš užsienio kalbėjo, kad valstybė jų šalyje institutams skiria maždaug 35 proc. lėšų. Tačiau reikėtų paklausti, kiek valstybė tiems institutams skyrė tuo metu, kai jų padėtis buvo tokia, kokia dabar yra Lietuvos mokslo institutų? Išgirstume atsakymą, kad skirdavo 80 ir daugiau procentų, kol pramonė ir institutai atsistojo ant kojų. Kai šalyje atsirado aukštosiomis technologijomis, sukurtomis kitose šalyse, grįsta pramonė, tada pati naujoji pramonė pradėjo teikti užsakymus mokslui. Valstybė šiuo pradiniu laikotarpiu gali ir privalo padėti diegti aukštąsias technologijas. Tyrimų procesas padeda ne tik sukurti žinias, bet ir ugdyti žmogų, gebantį naudotis tomis žiniomis. Tik turint išsilavinusių specialistų, galima tikėtis pritraukti investicijas į naujausiomis technologijomis grįstą pramonę. Šitai suprasti labai svarbu.

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas