Kai lietuvis lietuviui - draugas

Mūsų pašnekovas - Žuvininkystės tyrimų laboratorijos prie LR Žemės ūkio ministerijos direktorius dr. Šarūnas TOLIUŠIS.

Žuvininkystės reikalai nuvedė į TasmanijąGerbiamasis Šarūnai Toliuši,e žuvininkystės reikalai neseniai Jus iš Klaipėdos buvo nuvedę į Australiją ir Tasmaniją. Kokie tai reikalai?

Teko lankytis Tasmanijoje, Hobarte, nes ten vyko mokslo ir akustikos tyrinėjimams skirta darbinės grupės metinė konferencija. Tos konferencijos rengėja buvo Tarptautinė jūrų tyrimo komisija. Ši komisija turi daug padalinių, vienas iš jų - Mokslo ir akustikos skyrius. Kasmet šis skyrius rengia savo metines konferencijas: 2005 m. vyko Romoje, o šiais metais - Tasmanijoje.

Koks ryšys tarp akustikos ir žuvininkystės?

Pats glaudžiausias, nes tai - labai svarbi žuvininkystės sritis: akustiniais metodais nustatome žuvų buvimo vietas ir išteklius - bandos dydį, žuvų rūšį. Pasaulyje nuolat tobulinama gautų akustinių paveikslų skaitymo metodika, tam naudojamos labai sudėtingos programos.

Akustiniai signalai leidžiami iš laivo?

Reikia leisti iš laivo, nes spinduliuojanti antena turi būti vandenyje. Leidžiant iš lėktuvo, dalis spindulių atsispindi nuo vandens paviršiaus, vyksta lūžis, dėl to prarandama dalis akustinio signalo intensyvumo.

Tačiau nejaugi akustikos problemas geriausia nagrinėti Tasmanijoje?

Tasmanijoje įsikūrusi Sensor Data institucija. Jos specializacija - programinės įrangos akustinių paveikslų skaitymui kūrimas. Sensor Data tą daro geriausiai pasaulyje. O geriausia tos įrangos gamintoja - Norvegijos bendrovė Simrad Sensor Data. Tai štai buvo proga susipažinti su naujausiais šių ir kitų pasaulio kompanijų gaminiais.

Ar Lietuvai tai aktualu?

Net labai, nes Lietuva, Latvija, Estija, taip pat Kaliningradas, dalyvauja Baltijos jūros regioniniame projekte, kurį finansuoja Pasaulio bankas. Programai vykdyti gavome naujausią norvegų pagamintą įrangą - Simrad hidroakustinius prietaisus. Buvome jų gavę prieš 10 metų, dabar atnaujiname.

Priešingi Žemės rutulio poliai - Tasmanija ir Norvegija.

Pasaulis mažas, tų šalių kompanijos ir mokslininkai glaudžiai bendradarbiauja. Tokia šių laikų globalizacijos tikrovė. Tasmanijoje susibūrė geras mokslininkų kolektyvas, ir jie sėkmingai dalyvauja pasaulio mokslinės veiklos mainuose.

Ką naujo išgirdote Tasmanijoje?

Mokslas juda į priekį, mes taip pat turime neatsilikti. Išgirdau daug naujienų, išmokome daugelio naudingų teorinių dalykų, taip pat naujų žuvų išteklių vertinimo metodų.

Nuolat tenka dalyvauti įvairiuose tarptautiniuose renginiuose. Štai gavome iš norvegų modernios įrangos, buvome pakviesti į Kaliningradą - ten mus apmokė dirbti su naujomis programomis. Dabar Taline vyks kursai, kuriuose mokys tą įrangą naudoti laive, nes yra tam tikrų subtilių niuansų. Teks kitaip montuoti antenas laivo dugne. Tarptautinis bendradarbiavimas mums šiandien tiesiog būtinas.

Bėgo ne nuo Lietuvos, o nuo teroro Tasmanijos universitete dirba lietuvis Algimantas Patricijus Taškūnas. Gal teko susitikti?

Tai nesusiję su minėtos konferencijos programa, tačiau pasinaudojau proga pabendrauti su Tasmanijoje ir Australijoje gyvenančiais lietuviais. Turėjau žurnaliuką Lithuanian Papers, kuris leidžiamas Algimanto Patricijaus Taškūno pastangomis. Kadangi tam tikra prasme esu kolekcininkas, o žurnale radau A. P. Taškūno elektroninį adresą, parašiau jam žinutę: ‘Atvyksiu į Tasmaniją, gal galėtume susitikti?’ Jis tuojau pat atsakė, kad pasitiks. Taip ir įvyko...

Kas rašoma žurnale ‘Lituanian Papers’?

Man susidarė įspūdis, kad išeivija gyvena praeitimi: rezistencinių kovų atsiminimais ir istorijomis, kaip broliai lietuviai atsidūrė įvairiuose pasaulio taškuose.

Kai A. P. Taškūnas atvyko į Tasmaniją, įsidarbino universitete ūkvedžiu. Po truputį kopė tarnybos ir mokslinės veiklos laiptais, o socialinių mokslų daktaro disertaciją apsigynė, kai jam buvo jau 71 metai. Tačiau ne tai svarbiausia - šis žmogus visą laiką skleidė lietuvybės dvasią, sukaupė didelę lietuviškų knygų biblioteką. Ji kaip atskira didžiulė spinta yra Tasmanijos universiteto bibliotekoje. Ant spintos užrašyta: Lietuvos skyrius.

Algimanto Patricijaus Taškūno iniciatyva Tasmanijos universitete apginta 15 mokslinių darbų - 12 magistro darbų ir 3 daktaro disertacijos. Kiek žinau, trys jo paraginti Tasmanijos universiteto darbuotojai buvo atvykę į Lietuvą rinkti medžiagos savo moksliniams tyrinėjimams.

Ar Tasmanijoje teko sutikti daugiau lietuvių?

Teko bendrauti su Martyno Jankaus anūku Endriumi Jankumi. Jis puikiausiai kalba lietuviškai, nors ir E. Jankaus, ir A. P. Taškūno žmonos nėra lietuvės. Bet štai kas svarbu. Po konferencijos savaitę (atostogų sąskaita) praleidau Australijoje. Sidnėjuje visi mano sutikti lietuviai puikiausiai šneka savo tėvų kalba, nors į Australiją atvyko 15-18 metų! Vadinasi, bėgo ne nuo Lietuvos, kaip kad dabar bėgama, o nuo bolševikinio teroro. Lietuva liko tų lietuvių širdyse.

Dabartiniai išvykėliai iš Lietuvos bematant pamiršta savo gimtąją kalbą, o vaikams apskritai neskiepija jokio prieraišumo Lietuvai. Tai mūsų tautos bėda. Praėjusiais metais man teko lankytis Airijoje. Trejus metus ten gyvenantys lietuviai jau mikčioja, nes stinga žodžių, kai reikia kažką pasakyti lietuviškai. Ir tuo net didžiuojasi: štai kaip suanglėjo...

Štai dėl ko bėdojo E. Jankus: jis 1992-1994 m. važinėjo į Lietuvą, norėjo Bitėnuose atsiimti tėvui, garsiam lietuviškų knygų leidėjui ir spaustuvininkui Martynui Jankui, priklausiusią sodybą. Gavo įvairiausių pažadų, bet... ne sodybą.

Toje sodyboje dabar įsikūręs Martyno Jankaus muziejus.

E. Jankus būtų finansavęs savo tėvo Martyno Jankaus muziejų, jį išplėtojęs. Norėjo investuoti į jį turimus pinigus, kuriuos uždirbo daug metų dirbdamas kalnų inžinieriumi.

Panaši Jono Šliūpo muziejaus Palangoje padėtis. Aušrininko J. Šliūpo sūnus inž. Vytautas Šliūpas niekaip taip ir neįstengė atgauti bent dalies tėvo pastatų. O juk taip pat norėjo plėsti ir gerinti Jono Šliūpo muziejų.

Man gerai žinomos šios istorijos - tiek su Jono Šliūpo, tiek su Martyno Jankaus muziejais.

Australijoje sutikau daug lietuvių, visi gerai įsikūrę ir gyvena Lietuva. Štai Sidnėjuje man teko labai artimai bendrauti su Antanu Kramiliumi. Gimęs 1923 m., dar labai guvus, vadovauja chorui, laksto automobiliu kaip jaunikaitis. Manęs pasitikti į aerouostą atvažiavo Jaguaru su Lietuvos vėliavėle. Pasitiko kaip kokį prezidentą. Ketinau įsikurti kokiame viešbutuke, bet A. Kramilis neleido apie tai nė pagalvoti - įkurdino savo namuose.

Beje, A. P. Taškūnas Tasmanijoje man įteikė savo knygą, parašytą anglų kalba. Tą pačią, kurią dovanojo ir Lietuvos Prezidentui Valdui Adamkui vizito į Australiją metu. Knygoje A. P. Taškūnas nagrinėja, kaip asimiliuojami emigrantai, kaip susiklosto jų likimai. Vis dėlto lietuviai neišnyko, nes būrėsi į bendruomenes, turėjo bendrų interesų, ir tai padėjo jiems išlikti.

Kiek man žinoma, A. P. Taškūnas buvo pasiryžęs atvykti į 2005 m. Lietuvoje vykusį Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumą. Kažkodėl neatvyko, bet vietoj savęs atsiuntė savo magistrantę ar doktorantę.

A. P. Taškūnas gana atsitiktinai buvo atvykęs į Lietuvą 1976 m. Istorija tokia. Savo studijoms buvo laimėjęs tobulinimosi galimybę viename JAV universitetų. Bilietai iš Australijos į JAV buvo tik 40 dolerių pigesni už kelionę lėktuvais aplink pasaulį. Kažkas jam patarė pirkti būtent bilietą skrydžiui aplink pasaulį. Taip jis nuskrido ne tik į JAV, bet ir į Maskvą, turėjo galimybę trim dienoms atskristi ir į Lietuvą. Susidūrė su įvairiomis problemomis, bet apsilankė Lietuvoje.

O dabar, kai kliūčių, bent išorinių, nebeliko, neatskrido?

A. P. Taškūnas man pasakė: ‘Kai Lietuva bus iš tikrųjų laisva, aš tikrai atvyksiu’...

Kiek jaučiamės nelaisvi, tiek ir Lietuva nelaisva.

Taip kalbėjome su A. P. Taškūnu.

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas