Išėjusieji sugrįžta

Dailininkų Viktoro Petravičiaus ir Antano Tamošaičio 100-osios gimimo metinės Anastazijos ir Antano Tamošaičių galerijoje Židinys buvo paminėtos labai prasminga moksline konferencija Kultūrinė emigracija. Istorinės patirtys ir aktualijos. Renginys vertas, kad apie jį žinotų ir daugiau skaitytojų, nes buvo pajudintas tos lietuviškosios dailės, meno ir kultūros klodas, kuris ligi šiol pačioje Lietuvoje buvo menkai žinomas. Tai kažkur anapus mūsų žinojimo glūdintis lobis, kurį dar reikia aptikti, rasti, suvokti, perprasti ir padaryti lietuviškosios kultūros savastimi. Šitai ir mėgina daryti konferencijos organizatoriai, kilniam tikslui pasitelkę gražų dailėtyrininkų ir menotyrininkų būrį iš Vilniaus dailės akademijos, Vytauto Didžiojo ir Šiaulių universitetų, Kultūros, filosofijos ir meno instituto, Kazio Varnelio namų-muziejaus, Lietuvos dailės muziejaus Prano Domšaičio galerijos.

Atsidūrę anapus ribos

Ko gero, kiekvienas konferencijos dalyvis turi ir savo asmeninį santykį su išeivijos daile ir konkrečiais jos atstovais. Vilniaus dailės akademijos prorektorius menui ir mokslui prof. Arvydas Šaltenis prisiminė, kaip iš lietuviškosios provincijos atvykęs studijuoti į Vilnių, būdamas pirmame ar antrame kurse, bibliotekoje pamatė Viktoro Petravičiaus raižinį Marti iš jaujos. Pradedančiam eiti tapybos keliu smalsiam jaunuoliui V. Petravičiaus raižiniai padarė labai didelį įspūdį, juolab, kad vyresnio kurso studentas Petras Repšys, atvertęs albumo lapus, rodė kaip nepaprastą vertybę: ‘Pažiūrėk, čia tai daiktas, stebuklas...’

Taip tegul ir pamažu, bet plėtėsi pavardžių ratas tų išeivijos dailininkų, kurie tėvynėje buvo neviešinami, nevertinami, nes pateko anapus ribos, skiriančios leistinus ir neleistinus vardus. Nebent atsivertęs prieškario Naująją Romuvą, dar vieną kitą leidinį ar knygą, galėjai rasti į nebūtį išstumtųjų pavardes, jų paveikslų ar grafikos darbų nuotraukų. Tai buvo nežinomo meno pasaulis, sunkiai prieinamas pokario Lietuvos žmonių kartai.

Būtina, kad visa tai sugrįžtų. Kai kurie sugrįžta su svetur sukurtais kūriniais, sukauptomis kolekcijomis ir net galerijomis - Pranas Lapė, Antanas Mončys, Antanas Tamošaitis, Kazimieras Varnelis, Kazimieras Žoromskis, dar vienas kitas... Sunkiau sugrįžti tiems žmonėms, kūriniams ar vardams, kuriuos likimas arba stalinizmo politikos gūsiai nubloškė į Šiaurę ar Rytus. Ten jų darbai išsiblaškė, vienas kitas pateko į muziejus, gal ekspozicijų sales, bet didžioji dalis, ko gero, laikoma saugyklose, arba išvis nežinia kur.

Šiaulių universiteto profesorius Vytenis Rimkus (30 jo giminės narių buvo represuoti, du dėdės buvo nuteisti ir sušaudyti Rešotuose, o jis pats taip pat nuteistas myriop ir tik per stebuklą liko gyvas, nors 10 metų ir praleido lageriuose) pamėgino tarsi iš savotiškos nebūties prikelti tuos lietuvių dailininkus, kurie ne savo noru atsidūrė Sibire ar kitur Rusijos gilumoje, liko mums mažai žinomi ar net visai nežinomi. Jie atgyja ir sugrįžta bent tokiuose renginiuose.

Akistatoje su pasauliu

Patekę į Europos, vėliau - pasaulio moderniojo meno kontekstą lietuvių kūrėjai neišvengiamai turėjo pradėti ieškoti savo vietos.

Vytauto Didžiojo universiteto literatūrologė dr. Dalia Kuizinienė pirmojo pokarinio dešimtmečio lietuvių išeivijos kultūroje įžvelgia dvi tendencijas. Pirmoji - ryškus prisirišimas prie paliktų namų (arba jų neturėjimas, nesuradimas). Ir rašytojai, ir dailininkai savo kūryboje labai aiškiai rėmėsi į lietuviškąjį kaimą, jį romantizavo, išreiškė prisirišimą prie konkrečios vietovės, likusios praeityje. Dailininkų kūryboje dažnai matomas Rūpintojėlis (grafikoje), kaimo šulinių svirtys, lietuviško gamtovaizdžio spalvos tapyboje. Lietuviški kultūros žurnalai išeivijoje noriai spausdino lietuviško kaimo ir gamtovaizdžio nuotraukas.

Antra tendencija - savosios vietos kūryboje ir modernesnės raiškos formos paieškos. Tai lėmė kūrybinės pasaulėžiūros pokyčiai; jų nebuvo galima išvengti. Anot D. Kuizinienės, ši tendencija ryški Adomo Galdiko kūryboje. Jis gyvendamas Paryžiuje linko į abstrakčiąją tapybą, o grafikoje panašus poslinkis atsirado V. Petravičiaus ir dar tik į kūrybos kelią stojusio Žibunto Mikšio kūryboje. Panašius pokyčius galima atsekti ir kitų dailininkų, taip pat literatų kūryboje.

Įdomu, kad analogiškus procesus literatūrologė įžvelgia lietuvių kūrėjų darbuose ir po 1991 metų. Po įvykusių lūžių susidūrus su pasauliu, lietuvių kūrėjams reikėjo rasti savo vietą toje globalaus pasaulio kultūroje - literatūroje, fotografijoje, grafikoje, tapyboje, apskritai mene. Atitikmenis, tapatybės transformacijas galima įžvelgti įvairiose kultūros srityse. Ko gero, išties teisinga mintis, kad tik lyginant su kitu, kitataučiu, išryškėja tapatybė. Tik buvimas svetur, tarp kelių kultūrinių erdvių padeda susivokti savyje, aiškiai įvardyti savo tapatybę. Tos tapatybės ieškoma ne svetimoje erdvėje, bet pats svetimos erdvės buvimas tampa katalizatoriumi, skatina savosios tapatybės paieškas istorijoje, praeityje, taip pat esatyje.

Taigi klausimas Kas esu? kūrėjui tampa esminiu būties klausimu. Jis lengviau atsekamas literatūros kūriniuose, nes ten aiškiai formuluojamas, bet taip pat iškylantis ir dailės kūriniuose, tik jį reikia iššifruoti. D. Kuizinienė kalba apie tam tikrą santykį su erdve ir santykį su kalba: iš to atsirandanti įtampa kelia tapatybės svarbos ir neišvengiamumo klausimą.

Išvykėlis Lietuvai yra žuvęs…

Dailėtyrininkui Vyteniui Rimkui kyla nevienareikšmis klausimas, į kurį geriausiai atsakytų pats profesorius: kam priklauso JAV sukurta lietuvių meninė kūryba - tai Amerikos ar Lietuvos kultūros reiškinys?.. Klausimas savaip amžinas, nepaisant to, koks būtų atsakymas. Šis klausimas, matyt, kils nuolat ir vis iš naujo, bent tol, kol jausime savo pačių tapatybę, kol nesusitapatinsime su globaliu pasauliu, t. y. neištirpsime globalizacijos vandenyne.

Tačiau tai šias eilutes rašančiojo atsakymas, o prof. V. Rimkus, norėdamas kiek labiau įpūsti deguonies į būsimos, dar tik numanomos, diskusijos žaizdrą, formuluoja žiauroką teiginį, kuris turėtų pagauti už paširdžių kiekvieną potencialų disputantą: bet kuris iš Lietuvos išvykęs kūrėjas Lietuvai yra žuvęs.

Ir iš tiesų, Amerikoje yra lietuvių pristatytų bažnyčių, bet jų nerasime Lietuvos architektūrai ar meno istorijai skirtuose leidiniuose, nes tai - ne Lietuvos, o Amerikos kultūros reiškinys. Panašią problemą yra sprendusi ir D. Kuizinienė, kai teko rašyti apie angliškai kalbančius lietuvių rašytojus. Kas jie, kokiai literatūrai priklauso? Jų nėra Lietuvių literatūros istorijoje ir mūsų enciklopedijose. Autorė šiai temai skirtą savo straipsnį pavadino Lietuviško egzilio paribyje.

Mums šiuo atveju gal svarbiausia, kuo patys save laiko egzilio atstovai. Oskaras Milašius (Oscar Miłosz) save aiškiai įvardijo kaip lietuvių poetą, nors rašė prancūziškai. Mums ir pasauliui jis yra prancūzų ir lietuvių poetas, arba prancūziškai rašęs lietuvių poetas. Česlovas Milošas (Czesław Miłosz) save vadino lenkų poetu iš Lietuvos, ir nėra pagrindo jį vadinti kaip nors kitaip.

D. Kuizinienė priminė Čikagoje gyvenantį mokslinių fantastinių romanų autorių Algirdą Joną Budrį, gimusį 1931 metais. Anglų kalba išleistose knygose jis pasirašo Algis Budrys. Jo kūryboje lietuviškos tematikos ar bet kokių nors lietuviškumo ženklų nė su žiburiu nerasime, bet visuose savo interviu A. Budrys pirmiausia pažymi esąs lietuvis. Tad kokią teisę turėtume nelaikyti jo lietuvių rašytoju, tegul ir rašančiu anglų kalba, gyvenančiu JAV.

Panašių pavyzdžių yra ne vienas. Tad gal tikrai jie nėra prarasti Lietuvos kultūrai, nes tuos autorius prisimename, minime, nagrinėjame jų kūrybą ir kūrybinės priklausomybės klausimus. Vadinasi, jie yra mūsų savimonės dalis.

Šios potemės pabaigoje tebus leista savo trigrašį įterpti ir šių eilučių autoriui. Tie kūrėjai bus lietuvių kultūros dalis tiek, kiek jie bus mums reikalingi, aktualūs, būtini mūsų pačių tapatumui įprasminti bei įtvirtinti, taigi tiek, kiek sugebėsime juos įausti į savo kultūros audinį.

Buvimas svetimoje kultūrinėje terpėje mūsų išeivijos kūrėjams, - čia autorius vėl grįžta prie užsimezgusioje diskusijoje D. Kuizinienės išsakytos minties, - suteikia ir tam tikro universalumo dimensiją, verčia domėtis platesniais dalykais. Buvimo tarptautinėje erdvėje patirtis padeda giliau vertinti lietuviškąją kūrybą taikant universalesnius kriterijus. Vertinga patirtis. Ji dar niekam nepakenkė, bet būtent jos mums visiems dar labai stinga.

Išeiviško gyvenimo būvis - pasaulio norma

Dr. Laima Laučkaitė (Kultūros, filosofijos ir meno institutas) yra viena iš puikaus veikalo Išeivijos dailė. Tarp prisirišimo ir išsilaisvinimo sudarytojų. Ši knyga-albumas buvo leidžiama ištisus 10 metų, iš sudarytojų ir autorių pareikalavo daug sveikatos bei nervų. L. Laučkaitė taip pat prisipažįsta buvo nusprendusi ‘išeivijai dėti tašką’, bet dabar ima atslūgti. Tai rodo ir jos konferencijos pranešimo pavadinimas Iki didžiosios emigracijos bangos. Vadinasi, tema tiek svarbi, kad autorė, net ir padėjusi riebų tašką, iš jo jau mėgina padaryti kablelį. Labai sveikintinos pastangos.

Išties išeiviškosios gyvensenos fenomenas yra neatsiejama žmonijos gyvenimo dalis, tiesa, įvairiose tautose ji skirtinga. Lietuviams emigracija nuo seno siejosi su praradimais, būtinybe palikti gimtąjį kraštą. Dažnai į didelį kelią žmogus iškeliaudavo ne savo paties noru. Tačiau Amerikos kultūra iš esmės yra kadaise iš Europos išvykusiųjų ir jų palikuonių kultūra. Pasak L. Laučkaitės, lietuviai išeiviai dailininkai nuo daugelio žymiųjų kitų tautų emigracijos menininkų skiriasi tuo, kad egzilyje netapo išskirtinėmis figūromis, sielų vedliais. Išimtys - nebent Jurgis Mačiūnas, Jonas Mekas, gal dar vienas kitas. Daugumos lietuvių menininkų reikšmė, ko gero, vis dėlto ta, kad jie toliau plėtojo ir turtino ne tiek tos šalies, į kurią atvyko, meną ir kultūrą, bet būtent lokalią lietuvių dailės ir meno istoriją. Tik paradoksas tas, kad mes Lietuvoje dažnai nežinome nei jų, nei jų darbų, o kartais net nesame girdėję apie tuos kūrėjus. Vis dėlto lietuviškojo egzilio autorių vieta dailės ir meno istorijoje pirmiausia sietina tik su lietuvių dailės ir meno istorija, - teigia L. Laučkaitė. Vargu, ar yra pagrindo ginčytis su šiuo teiginiu.

Prelegentė išskyrė keturis lietuvių egzodo dailės JAV periodizacijos etapus: XIX a. pabaigos - XX a. pradžios emigracija, XX a. tarpukario išeivija, 1944 m. prasidėjusi egzodo banga, nesmarkiai papildyta sovietmečiu iš Lietuvos pabėgusių menininkų ir po 1990 m. su Lietuvos nepriklausomybe ir sienų atsivėrimu prasidėjusi emigracija. Caro laikais būta gana didelės politinės ir ekonominės emigracijos iš Lietuvos. Nepriklausomos Lietuvos sąlygomis ir tarpukariu, ir po 1990-ųjų vyko beveik vien ekonominė emigracija, o Antrojo pasaulinio karo metais ir sovietmečiu - beveik vien politinė menininkų emigracija.

Daugiausia menininkų į Vakarus iš Lietuvos pasitraukė 1944 metais. ‘Geriausias ir pigiausiais abrozdininkas, už kitus abrozdininkus, kurie po Ameriką vaikštinėja, tai Adomas Ulmonas’, - taip 1888 m. dailininką reklamavo JAV leidžiamas Saulės laikraštis. O štai 1889 m. Petras Stankevičius iš Shenandoa miesto ‘apmaliavojo Vašingtono, pirmutinio prezidento Suvienytųjų Valstijų, portretą’.

Kuo įdomus Mikas Šileikis

Vargu ar kada nors pavyks rasti daugiau žinių apie tuos pirmuosius lietuvių dailininkus JAV lietuvių kolonijose. Daugiau žinių išliko apie tarpukario Lietuvos dailininkus, dirbusius JAV. Tai Mikas Šileikis (1893-1987 m.), Antanas Skūpas, Amerikoje virtęs Kuperiu (Cooper) ir kai kurie kiti.

Į Lietuvą atsiųstas M. Šileikio meninis palikimas persiųstas iš Lietuvos dailės muziejaus į Zarasų krašto muziejų. Ir vis dėlto L. Laučkaitę patraukė M. Šileikio XX a. trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečių kūriniai. Jie neblogai parodo, ko lietuvį išmokė 1918-1923 m. Čikagos meno institutas. Tarp instituto įvairiatautės profesūros buvo daugiausia Miuncheno dailės akademijos ir Juliano akademijos Paryžiuje auklėtinių. M. Šileikio tuo metu sukurtus portretus L. Laučkaitė vertina kaip stipriausius jo kūryboje, jo diplominis darbas buvo apdovanotas pirmąja premija ir Romos akademijos stipendija. Vadinasi, buvo gabus instituto auklėtinis. M. Šileikio portretų meninei analizei ir buvo skirtas L. Laučkaitės pranešimas. Tuose portretuose labai ryškios laiko žymės, atspindinčios ir to meto JAV lietuvių skonį, ‘amerikonišką’ gyvenimo būdą, mentalitetą. Tuo ir įdomūs. Šis dailininkas nevengė ir ironiško, šmaikštaus, kartais net žurnalistinio piešinio, aukštajam menui gal ne visai įprastų temų. Amerikietiška stilizacija, padiktuota masinės kultūros, taip pat gali būti savotiškai įdomi, informatyvi.

Nereikėtų pamiršti, kad prie Čikagos meno instituto veikė puikus XIX a. pabaigos - XX a. pradžios Vakarų meno muziejus. Jame buvo sukaupta įspūdingos ankstyvojo modernizmo klasikos, iš kurios studentai galėjo mokytis. Moderniojo Vakarų meno atšvaitų galima atsekti ir M. Šileikio kūryboje. Galimas daiktas, Vakarų dailės vertintojų akimis tai - vakarykštė diena mene, bet kartu buvo teikiami ir rimti profesinės dailės pagrindai.

Bus daugiau

Gediminas Zemlickas