Modernusis mokslas ir jėzuitai (7)

Aptariamuoju metu mokslų hierarchijoje aukščiausia pakopa, pažinimo viršūnė priklausė teologijai, matematikai XVII a. dar nebuvo suteiktas „mokslų karalienės“ vardas.

Dar anksčiau, viduramžiais, prieš įkuriant teologijos katedras, aukščiausias pažinimo lygmuo priklausė astrologijai. Šio mokslo aukštumų siekė gabiausi tų laikų žmonės. Astrologai sudarinėjo horoskopus valdančiojo luomo atstovams. Norint užsiimti ta veikla tekdavo įsisavinti tam tikras astronomijos ir matematikos žinias. Kitaip tariant, horoskopai buvo sudarinėjami „mokslišku“ pagrindu.

Būtina pabrėžti, kad moderniojo mokslo raidos negalime atskirti nuo viso likusio to meto mokslo. Toli gražu nebuvo taip, kad štai Galilėjus atliko savo eksperimentus ir pradėjo moderniojo mokslo raidą. Modernusis mokslas kūrėsi labai iš lėto, turėjo atsikratyti senų klaidingų įvaizdžių ir paklydimų. Anuomet tai buvo integrali mokslo dalis, būtina pažinimo kelyje. Reikėjo atsikratyti alchemijos, astrologijos, magijos, ilgainiui ir teologijos bent jau gamtos mokslų srityje. Galilėjaus laikais buvo pradėta kratytis ir filosofijos. Lygia greta reikėjo kurti naujas mokslo šakas. XVII a. pradžioje jos ir atsiranda, kai jau tikrai kuriasi modernusis mokslas.

Kas tą modernaus mokslo kūrimąsi skatino, greitino, juk ne vien vidinė paties mokslo vystymosi logika? Matyt, skatino vis platesnis to mokslo taikymo praktiniame gyvenime poreikis, gal ir kiti veiksniai?

Naujos mokslo šakos pradėjo kurtis atsiradus naujiems tyrimo instrumentams. Štai kad ir stiklo gamyba. Ją plėtojant buvo išrasti akiniai, tačiau turėjo praeiti net 400 metų, kol XVII a. pradžioje buvo pradėtas kurti teleskopas. Galilėjus pirmasis teleskopą nukreipė į žvaigždes ir į Mėnulį. Iš to išvedė labai svarbias filosofines ir mokslines tiesas. Pavyzdžiui, kad nėra jokio skirtumo tarp Mėnulio ir Žemės materijos. Kalnai, krateriai, įdaubos ir kiti reljefo ypatumai būdingi ir Mėnuliui, ir Žemei. Štai tada prasideda mokslinio gamtos pažinimo atsiskyrimas nuo filosofijos, teisingiau – nuo tuomet vyravusios Aristotelio neofilosofijos.

Ar tai reiškia, kad filosofija ėmė netekti turėto „mokslų karalienės“ titulo?

Ne iš karto. Ilgą laiką filosofija dar „vadovauja“ kitiems mokslams. Tik XIX a. ketvirtajame dešimtmetyje atsiranda sąvoka mokslininkas (scientist). O pats šis raidos tarpsnis prasidėjo nuo Galilėjaus. Jis teigė, kad teologija moko, kaip pakliūti į Dangų, o astronomija padeda suprasti, kaip juda planetos ir dangaus kūnai. Šis Galilėjaus posakis sukėlė nepaprastą sąmyšį tarp kai kurių teologų ir net jų įniršį.

Dar pastebėsime, kad Galilėjus savo raštus rašė ne vien lotyniškai kalbantiems profesoriams, bet ir daug platesnei visuomenei. Tad ir ši jo frazė veikiausiai buvo parašyta itališkai. Tačiau rašant itališkai, kitų kraštų mokslininkai negalėjo pasinaudoti jo idėja, kol nebuvo išverstos dvi svarbiausios jo knygos. Į tą vakuumą įsiterpė Dekartas, ir jo moksle buvo pernelyg daug filosofijos, tad, kol Niutono idėjos plačiau pasklido Europoje, modernusis mokslas išlaikė glaudžius ryšius su filosofija (Aristotelio, Dekarto). Jie nutrūko tik XVIII a. viduryje.

Imti interviu iš gamtos

…ir kurti naujas mokslo šakas, o joms kurti reikia naujų tyrimų instrumentų, kurie išplečia žmogaus jusles. Naujus tyrimų duomenis tenka įtraukti į visą esamą mokslo sistemą, o visa tai veda ir prie poreikio kurti teorijas.

Kiekvieną naują mokslo raidos šuolį ar virsmą lydi ir mokslo paradigmos pokytis.

Taip, bet pradžią teikia naujų duomenų visuma. Kai tų duomenų esmės nebepajėgia išaiškinti sena teorija, tenka rūpintis naujais eksperimentais, reikia gamtai pateikti naujus klausimus. Anglai sako: „Tenka imti interviu iš gamtos, tikintis atsakymo“.

Moderniojo mokslo raidoje gamta tampa teisingumo, mokslinės tiesos kriterijumi?

Taip, bet labai svarbu teisingai interpretuoti gamtos atsakymus. Dažnai žmonės juos interpretuoja pagal savo smegenyse esančią paradigmą.

Klaidingą paradigmą?

Negalima sakyti, kad ta ar kita paradigma yra klaidinga. Kiekvienoje paradigmoje tų duomenų interpretacija gali būti teisinga. Mano mėgiamas pavyzdys, kurį dažnai pateikiu savo studentams. Ant kalno stovi du astronomai ir stebi kylančią Saulę. Vienas sako: „Saulėtekis“. Vakare sakys: „Saulėlydis“. Ši paradigma nuo seno įsitvirtinusi mūsų kalboje: Žemė nejuda, o Saulė juda – teka aplink Žemę ir apsisuka per 24 valandas. Tai pirmo astronomo paradigma yra geocentrinė, ir jis gamtos duomenis interpretuoja pagal geocentrinę paradigmą. Antrojo astronomo tie patys duomenys interpretuojami visai kitaip, nes grindžiami heliocentrine paradigma. Taigi šiedu astronomai galėtų ginčytis nė vienas nenusileisdamas. Ir abu būtų teisūs. Kiekvienas sprendžia remdamasis savo paradigma, ir jokie argumentai neprivers jo atsisakyti savo nuomonės. Šiandien kiekvienas lėktuvo pilotas kaip atskaitos tašką (frame of reference) naudoja geocentrinę paradigmą. Jam Žemė nejuda.

Kaip tą patį reiškinį interpretuos moderniojo mokslo atstovas?

Modernusis astronomas turi kitą atskaitos tašką – galaktikos centrą, ir jam Saulė su savo palydovais sukasi apie tą galaktikos centrą. Visa mūsų galaktika juda kitos galaktikos link, o ši sistema savo ruožtu juda dar toliau. Taigi iš tų pačių duomenų modernusis astronomas, pasirinkęs kitą atskaitos tašką, padarys kitokias išvadas.

Vadinasi, kiekvienas teisus tiek, kiek susitapatins su savo idėja. Nežinau, ar tai labai įkvepianti išvada.

Abu tyrinėtojai remiasi visiškai vienodais duomenimis, kurie vienodai veikia abiejų stebėtojų regą ir smegenis, bet išvados daromos pagal kiekvieno stebėtojo paradigmą. Todėl gaunamas visiškai skirtingas stebėjimo rezultatas.

Bus daugiau

Labiausiai pagarsėjo Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus „Lyrikos“ 1632 m. leidimas, kuriam titulinį lapą sukūrė Paulis Rubensas

Žygimanto Liauksmino žymiausias veikalas „Iškalbos praktika ir retorikos meno taisyklės“