Baltarusiai: savojo tapatumo paieškose (2)
Pabaiga, pradžia Nr. 17
Sukako 15 metų, kai Lietuvos ir Baltarusijos Respublikos užmezgė diplomatinius santykius. Šia proga tęsiame pašnekesį su Gardino Jankos Kupalos valstybinio universiteto Kultūrologijos katedros docentu Mikolajumi Biaspametnu (Mikolai Biaspamiatnych). Ką reiškia būti baltarusiu Atsakydamas į klausimą, ką rašytojo, poeto ir diplomato Nobelio premijos laureato Česlavo Milošo kūrybinis ir gyvenimiškasis patyrimas reiškia šiandienos baltarusių literatūros ir kitų mokslų tyrinėtojams, taip pat ir Jums pačiam, Jūs atsakėte kaip ir dera universiteto atstovui. O kiek visa tai svarbu šiandien kad ir daugumai baltarusių inteligentų? Juk Jūsų minimas grįžimas prie ištakų, tai ir yra savo tapatybės suvokimas, ryšio su gimtąja žeme pojūtis, nesvarbu, kur žmogui tenka gyventi, kurioje Žemės rutulio vietoje.
Tai tiesa. Sutinku, kad baltarusiams labai svarbu įsijausti į Česlavo Milošo kūrybinį idėjų ir minčių pasaulį, jo asmenybės paieškas. Juk baltarusių tauta, ko gero, yra vienintelė Europos tauta, perskirta vidinėmis kalbinėmis „sienomis“. Yra baltarusių, kalbančių rusiškai, ir baltarusių, kalbančių baltarusiškai, pagaliau yra ir tokių, kurie kalba įvairiomis dialektų formomis. Nepamirškime, kad dalis baltarusių – katalikai, o kita dalis – stačiatikiai. Tad ką šiandien reiškia būti baltarusiu?
Iš tiesų, ar Jūsų išvardytieji yra skirtingi baltarusiai? Juk ne.
Norint atsakyti, reikėtų sutarti, kas yra „tikrasis“ baltarusis.
Ko gero, visi jie yra baltarusiai, jeigu save suvokia kaip baltarusius, nesvarbu, kasdieninė kalba, tikėjimas ir kiti skirtumai. Savivokos dalykai.
Visiškai pritariu, jie visi yra baltarusiai, bet kiekvienas savaip. Tai tautinio tapatumo problema, kuri buvo aktuali ir Č. Milošui skirtoje konferencijoje. Ši problema negali būti apeita, kai nagrinėjama Č. Milošo asmenybė, jo literatūrinė kūryba, jį jaudinusios idėjos. Pagaliau tai tiesiogiai siejasi su kiekvienos Europos tautos identiteto problema. Nieko nuostabaus, kad man, kaip Baltarusijos atstovui, ši konferencija buvo ypač svarbi.
Sakralinis santykis Janka Kupala, Jakubas Kolosas ir daugelis kitų baltarusių tautinės savimonės skleidėjų to tapatumo paieškas pirmiausia siejo su baltarusių kalba ir liaudies kultūra. Ant kitos plokštumos – Česlavas Milošas, kuris savo asmenybinį tapatumą siejo su konkrečia gyvenamąja vieta, gimtaisiais Šeteniais Kėdainių krašte. Kalbėjo lenkiškai, mokėjo rusiškai, prancūziškai, angliškai, buvo lenkų kultūros žmogus, o save vadino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiu, prisistatydavo esąs lietuvis, lenkiškai rašantis lietuvis. Man regis, kad tai skirtingas tapatumo suvokimas. Bet labai įdomi būtų ir Jūsų nuomonė.
su žeme
Manau, kad tai skirtingų hierarchinių lygmenų tapatumai. Kiekvienas žmogus turi savo lokalinį tapatumą, ryšį su vietove – toposu ir logosu. Yra nacionalinio tapatumo lygmuo. Gali būti regioninio identiškumo lygmuo, kai regionas suvokiamas skirtingais mastais: konkretus kraštas, Europa, Eurazija, pagaliau net ir visas pasaulis. 2006 m. Vytauto Didžiojo universitete ir Šeteniuose vykusi tarptautinė konferencija, skirta Česlavo Milošo 95-osioms gimimo metinėms paminėti, kaip tik ir padeda geriau suvokti, kas tai yra lokalinis tapatumas. Tai gana sudėtingas istorinis-kultūrinis darinys, pirmiausia susijęs su žeme ne vien fizine, bet ir mistine bei mitologine prasme. Gal ne visada susimąstome, kodėl svetimame krašte mirštantis žmogus nori būti palaidotas gimtinėje. Vadinasi, ne tas pats, kur būti palaidotam. Ir tai ne kas kita kaip žemės sakralizavimas ar bent sakralizavimo rudimentas. Č. Milošas, analizuodamas Adomo Mickevičiaus gyvenimą, pabrėždavo, kad jam buvo būdingas sakralinis santykis su žeme. Visa tai, su kuo poetas susidūrė vaikystėje, tarsi paliko jo dvasios ženklą. Jo dvasia ir žemės, vietovės dvasia kažkokiu būdu tarpusavyje buvo susijusios.
Poetui romantikui tai savaime suprantama, bet juk tą patį pastebime ir Milošo santykyje su gimtine, Šeteniais ir Lietuva.
Milošas racionalistas, tuo ir skiriasi nuo romantiko Mickevičiaus.
Racionalistas, bet sugebantis pajusti, kas būdinga Mickevičiui jo santykyje su žeme. Vadinasi, ir pačiam Milošui ta savybė nėra svetima.
Milošas Ulro žemėje ir kituose kūriniuose neatsitiktinai atkreipė dėmesį į šią Mickevičiaus ypatybę. Kito kūrėjo refleksiją perkėlė į savo paties likimą.
Česlavas Milošas ir mums suteikia galimybę susimąstyti, kas mes esame šioje žemėje.
Visiškai pritariu šiai minčiai.
Grįžimo prie ištakų siekis Ką Jums pačiam tolesniuose tyrinėjimuose duos ši gilesnė pažintis su Šeteniais, Kėdainiais ir kitomis su Milošo jaunyste susijusiomis vietomis? Juk Č. Milošui ir jo kūrybai Gardino universitete tikriausiai skiriate ne per daugiausiai dėmesio?
Česlavas Milošas yra labai svarbus kaip rašytojas ir asmenybė. Mes visi esame Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės palikuonys, nors šiandien mus ir skiria skirtingų valstybių sienos. Bet tai tėra politinės sienos, kurios neturėtų mūsų atriboti nuo bendros praeities. Č. Milošas tam tikra prasme yra tos mūsų bendros praeities simbolis. Gimęs Lietuvos žemėje, kultūrų paribyje, priklausęs lenkų kultūrai rašytojas yra kultūrų sintezės pavyzdys. Savo pranešime apie Milošą stengiausi kalbėti kaip apie amžiną klajūną, kuris išreiškia grįžimo prie pirminių šaknų siekį. Tas grįžimas – tai mūsų visų bendras siekis. Žmogus gali gerai jaustis ir kūrybingai darbuotis tik tada, kai jis yra namuose. Tie namai neturėtų būti suprasti fizine prasme, nes tai – metaforiniai namai.
Kad tauta nepainiotų savo ir svetimo
