Lisabona: šalių neformaliojo mokymosi vertinimo ir pripažinimo patirtis (2)
Gyvą klausytojų reakciją sukėlė Slovėnijos atstovės Slavos Pevec pranešimas.
Slovėnijos ir Lietuvos patirtis daug kuo panaši. Tiesa, kvalifikacijų įstatymą slovėnai priėmė anksčiau už lietuvius, prieš 4 ar 5 metus. Kvalifikacijų sistemos (slovėnai ją vadina sertifikatų sistema) link jie ėjo kiek kitu keliu, daugiausia dėmesio sutelkė į procesus, kvalifikacijų sudarymą, įgijimą, vertinimą ir pripažinimą, profesinių ir mokymo standartų bei įvairių pripažinimo procedūrų rengimą. Taip slovėnai priėjo ir prie neformaliai savaiminiu būdu įgytų kompetencijų pripažinimo. Šiuo požiūriu jie gal daugiau už mus pasistūmėjo. Šiuo metu kaip tik kuria savo kvalifikacijų sąrangą ir kvalifikacijų sistemą.
Atkreipiau dėmesį, kad slovėnai turi Nacionalinį profesinio rengimo institutą (National Institute for Vocational Education and Training), kuriame, jeigu neklystu, ir atliekamas visas šis Jūsų minėtas darbas.
Daugelyje šalių yra panašios specializuotos institucijos, kurios sprendžia šiuos klausimus. Slovėnijoje tai profesinio rengimo reikalams skirtas institutas, o Didžiojoje Britanijoje yra Kvalifikacijų ir curriculum tarnyba. Beje, jai ir atstovavo M. Koulsas. Taigi skirtingose šalyse šiuos klausimus sprendžia skirtingos specializuotos institucijos.
Kaip motyvuoti žmones Kolega iš Čekijos, dabar dirbantis Londone, inž. Čenekas Timas Šlapakas (Čenźk Tim Šlapak) labai aktyviai įsitraukė į diskusiją. Kadangi Jūs sėdėjote greta kolegos, tai gal galite pakomentuoti jo poziciją.
Kolegos Č. T. Šlapako klausimas buvo daugiau susijęs su dviem problemomis. Pirmoji gal labiau retorinė, nes į ją nebuvo atsakyta, bet pamąstyti yra apie ką. Kaip motyvuoti žmones mokytis ir įgyti kvalifikaciją? Kolega čekas kaip darbdavys pastebėjo, kad žmones labai sunku įtraukti į mokymus, juos motyvuoti. Kalbėtojas paminėjo, kad šiuo atveju neformaliai savaiminiu būdu įgyjamų kompetencijų mechanizmai gali padėti padidinti motyvaciją.
Kitas kolegos klausimas buvo susijęs su aktyvesniu socialinių dalininkų įtraukimu į tą procesą, kad tai nebūtų tik siauros ekspertų grupės darbas. Būtų puiku, jei visame šiame darbe aktyviai dalyvautų ir darbdaviai, švietimo bei profesinio rengimo institucijos.
Naudojate sąvoką „socialiniai dalininkai“, nors dažniau tekdavo susidurti su sąvoka „socialiniai partneriai“. Gal esama skirtumo?
Faktiškai tai beveik tapačios sąvokos, bet kai kurių skirtumų esama. Socialinė partnerystė paprastai suvokiama kiek siauriau, kaip santykiai tarp darbdavių ir jų organizacijų bei darbuotojus atstovaujančių profesinių sąjungų, derybos tarp šių dalyvių. Jie dažniausiai aptaria su darbu susijusius klausimus: darbo teisės, įdarbinimo, darbo užmokesčio ir panašius.
Socialiniai dalininkai – šiek tiek platesnė sąvoka. Ji aprėpia ir visuomenines organizacijas, verslo ir tas pačias darbdavių organizacijas, švietimo institucijas.
Tai daugiau terminologinės subtilybės, nes kartais ir socialiniai partneriai šiandien suprantami plačiau, o kartais siauriau. Siekiant tikslumo reikėtų šias sąvokas skirti. Anglų kalba socialiniai dalininkai vadinami stakeholders, o socialiniai partneriai – social partners.
Neformalus švietimas ir asmeniniai interesai Lisabonos konferencijoje nemažai dėmesio buvo skirta mokymosi visą gyvenimą problematikai.
Tai tiesiogiai siejasi su mūsų aptariamais dalykais kaip praktinis tos visos strategijos įgyvendinimo instrumentas. Buvo pabrėžta, kad svarbu kuo plačiau plėsti galimybes žmonėms mokytis, įgyti naujas kvalifikacijas. Mokytis ne vien formalioje sistemoje, bet kvalifikacijas įgyti ir neformaliai savaiminiu būdu – per patirtį mokytis darbo vietoje.
„Mokslo Lietuvą“ skaito ir žmonės, kuriems šios mintys gali sukelti nemažai klausimų. Kad ir tokį: jeigu žmogus lanko kokius nors kursus, paskaitas, tai jis jau bus neformaliojo švietimo subjektas?
Priklausys nuo to, kokio pobūdžio yra šie užsiėmimai, paskaitos ir panašiai. Jeigu savarankiškai mokomasi užsienio kalbos, lankomi kursai, tai neformaliojo švietimo pavyzdys.
Tarkime, domisi menu.
Jeigu ne šiaip domisi ar naudojasi tos srities žiniomis, bet toje srityje studijuoja, lanko užsiėmimus ar savarankiškai mokosi – tai neformalus mokymasis.
Atsiras gudruolių, kurie Jus rems prie sienos tvirtindami, kad rytais daro mankštą, bėgioja krosus ar kasdien nuplaukia ežere iki salos ir atgal. Tai kūno lavinimas, sveiko gyvenimo būdo propagavimas, bet vargu ar įtrauktinas į neformalaus švietimo „repertuarą“. Kokie būtų Jūsų argumentai?
Neformalusis švietimas teikia mokymosi laimėjimus, kuriuos galima panaudoti tam tikroje veikloje.
Pirmyn – prie Aristotelio Kad jau kalbame apie neformalųjį švietimą, tai su kitų šalių kolegomis gerdami kavą, bendraudami neformaliai, gal pasigavote vieną kitą įdomią ir visiems naudingą mintį?
Man įstrigo štai kokia mintis: į visą šį neformalų švietimą turime žvelgti ne taip biurokratizuotai, paprasčiau, neformaliai, nes viso to proceso centre yra ir turi būti žmogus.
Ne formuliarai, ne paragrafai, bet žmogus. Skamba labai patraukliai. O kas trukdo formaliojo mokymo sistemoje pirmame plane matyti žmogų, o ne formalius reikalavimus?
Toks požiūris niekur nebuvo išnykęs, tiesiog dabar labiau pabrėžiamas.
Pasakykime: reanimuojamas. Gaivinamas dar Aristotelio suformuluotas principas: žmogus – visų vertybių matas.
Atsispiriant nuo žmogaus poreikių, interesų, žmogiškumo daugelis atrodančių sudėtingais klausimų savaime išsispręs. Būtent toks neformalizuotas požiūris man padarė didžiausią įspūdį neformalioje aplinkoje bendraujant su kolegomis.
Visa tai puiku, bet kiekvienas šaudytas zuikis mums būtinai užduos štai kokį klausimą: juk ir sovietinėje sistemoje žmogus buvo visa ko matas. Tiesa, buvo daromos išlygos, nuolat pabrėžiama, kad mintyje turimas darbo žmogus, taigi Aristotelis tarsi nejučia koreguotas pagal klasinį principą. Niekur neslypi tiek pavojų kaip žodžiuose, ypač gražiuose ir lengvai tariamuose.
Sovietinėje sistemoje visi tie gražūs žodžiai buvo ideologijos, indoktrinacijos dalis, nieko bendra neturinti su gyvenimo praktika ir realybe. Totalitarinėje sistemoje visados vyravo valstybės interesai. Dabar bent jau stengiamasi laikytis požiūrio „iš apačios į viršų“, žmogaus poreikiams tenka išskirtinis vaidmuo.
Jeigu žmogus šioje sistemoje toks svarbus, tai koks vaidmuo tenka valstybei?
Iš esmės visą laiką juk ir kalbėjome apie valstybės, šalies interesus. Lisabonos konferencijoje buvo kalbama apie pilietiškumo gebėjimus ir kompetencijas, jų reikšmę. Jeigu bus skatinamos, ugdomos žmogaus kompetencijos, žmonės bus raginami patys plėtoti tas kompetencijas, turėsime stipresnę pilietinę visuomenę, ir daugelis problemų išsispręs savaime.
Kaip paukštė sklendžia turėdama du sparnus, taip ir mūsų žmogui bei visuomenei svarbu tuos du sparnus – pilietiškumą ir tautiškumą derinti. O tam pirmiausia reikia turėti šias dvi dedamąsias.
Nematau, kad ES būtų bijoma tautiškumo, nacionalumo. O kad ES politikoje nepabrėžiama, tai visai normalu: tautiškumas, nacionalumas integruojasi į kiekvienos šalies patirtis. Niekur nedingsta. Dėl to tos patirtys ir požiūriai ir yra skirtingi – tai nėra blogai.
Šis Babilonas tvaresnis Apibendrinant būtų galima pasakyti, kad tas kelias dienas pabuvome savotiškame „Babilono bokšte“ – skirtingų šalių skirtingos patirtys. Ar esama susikalbėjimo?
Be abejo, taip. Nors tie požiūriai skiriasi, bet jie suderinami, ieškoma derinimo būdų. Sprendžiama labai konstruktyviai. Ir dar vienas svarbus momentas: daugelis dalykų palikta šalių narių iniciatyvai, tai nėra diktatas ar priespauda. Visus klausimus galima ir reikia spręsti, o tam tereikia noro.
Kaip oficialus Lietuvos atstovas Lisabonos konferencijoje jautėte didelę atsakomybę, dalyvavote visuose posėdžiuose ir diskusijose. Su Lisabonos miestu šiek tiek susipažinote tik atvykimo dienos pavakare. Kokį įspūdį Jums paliko Lisabona?
Išties labai mažai galėjau apžiūrėti miestą, užtat apie čia gyvenančius žmones galiu pasakyti, kad jie svetingi, šilti ir paslaugūs. Įspūdį padarė moderni Lisabonos architektūra. Konferencijos vyko Tautų parko teritorijoje esančiame Atlantiko paviljone, kuris buvo pastatytas Pasaulinei parodai EXPO’98. Ten vyksta ypač daug tarptautinių renginių, nes Portugalija šiuo metu pirmininkauja Europos Tarybai. Neabejoju, kad ir ateityje tie statiniai bus panaudojami.
Tuo įtikina ir daugybė naujos modernios architektūros statinių, kurie ir šiuo metu statomi Lisabonoje. O kaip vertinate Lisabonos konferencijos organizaciją?
Portugalija yra ES narė senbuvė nuo 1986 m., tad jos pirmininkavimas Europos Tarybai tik patvirtino šios valstybės brandumą. Reikia manyti, kad ir atėjus Lietuvos eilei pirmininkauti, mūsų valstybės institucijos bus tam kaip reikiant pasirengusios.Dėkoju už išsamius atsakymus ir komentarus.
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
Nuotraukoje: Spaudos konferencijoje Europos Sąjungos švietimo reikalų komisaras Janas Figelis (Jan Figel), Portugalijos švietimo ministrė Marija de Lurdes Rodriges (Maria de Lurdes Rodrigue) ir vienas iš Europos kvalifikacijų sąrangos kūrimo vadovų dr. Marijo Montovanis (Mario Montovani)
