Dešimtasis

Lietuvos mokslininkų sąjungos (LMS) X suvažiavimas, vykęs kovo 1 d. Geologijos ir geografijos institute, neeilinis jau vien tuo, kad yra jubiliejinis. Tikriausiai niekas nesijautė jubiliatu, neišgirdome ir jubiliejams būdingo patoso, nors salėje buvo nemažai ir I suvažiavimo dalyvių. Džiūgauti nėra didelio pagrindo žinant šalies mokslo ir studijų sistemos būklę bei mokslo žmonių jauseną. Gal padėtį padės ištaisyti prasidėsianti mokslo ir studijų reforma? Taip turėtų būti, bet kodėl daugelis, su kuriais tenka kalbėtis, reformą sieja tik su esamo mokslo sistemos griovimu? Vadinasi, esamas mokslas bent jau iš dalies yra kliuvinys tam kitam efemeriškam mokslui, kurį dar reikės sukurti.

Klausimas: kas sukurs? Bent jau mokslo istorija neteikia pavyzdžių, kad kokią nors naują mokslo sritį, kryptį ar mokslo organizavimo sistemą būtų sukūrę politikai ar valdininkai, nes daryti reformą dar nereiškia ką nors sukurti. Nebent sugriauti. Šios patirties mūsų gyvenime, deja, yra per akis. Bet kad mokslo ir studijų sistemoje būtinos permainos – mažai kas abejoja, tik nelabai pasitikima reformatoriais.

Suvažiavime prisimintos Lietuvos mokslininkų sąjungos ištakos – tai Sąjūdžio kūdikis. Kaip ir visi panašaus gymio visuomeniniai dariniai – labai principingas ir radikalus, su visu augančio organizmo nepakantumu stagnacijai ir nomenklatūriniam paveldui. Ir X suvažiavime matėme nemažai karštųjų Sąjūdžio laikų diskusijų dalyvių, kurių buvusį įkarštį per šiuos kone 20 metų pakeitė solidumas, laipsnių ir pareigų svoris. Visas kadais buvęs entuziazmas, noras aštriai klausti ir čia pat reikalauti greitų bei dalykiškų atsakymų šiandien, atrodo, įsikūnijęs tik į habil. dr. Danielių Gužą, Lietuvos akustikų sąjungos įkūrėją ir ilgametį prezidentą. Daugiausia D. Gužo dėka suvažiavimas nevirto gana monotoniškų prakalbų eiline manifestacija.

Ausylas klausytojas, žinoma, tose prakalbose galėjo išgirsti labai įdomių minčių ir svarių išvadų. Neabejojama, kad Sąjūdžio vedami mokslininkai labai aktyviai įsitraukė į Lietuvoje vykstančius procesus, bendrų pastangų dėka Lietuvoje buvo pasiekta Nepriklausomybė (E. Butkus). Buvo prisimintas 1991 m. priimtas pirmasis faktiškai Lietuvos mokslininkų sąjungos pagimdytas Mokslo ir studijų įstatymas, virsmų metais kone ištisą dešimtmetį sudaręs sąlygas stabiliai funkcionuoti mokslo ir studijų sistemai. Dabar Lietuvos aukštojo mokslo sistemoje vyksta naujas sąjūdis, tad LMS galėtų būti šio judėjimo viena iš stumiamųjų jėgų (N. Putinaitė).

Išgirdome, kad Lietuvoje ligi šiol nesama mokslo ir studijų politikos, institucijos konkuruoja tarpusavyje, o kiekvienas kritiškas žodis suvokiamas kaip priešo užmačios, bet ne kaip noras gerinti esamą padėtį ar rengiamų dokumentų projektus. Tai blogas bruožas nesuvokiant vieno svarbiausių demokratinės visuomenės principų (A. Kulakauskas).

Jonas Jasaitis kvietė pažvelgti į salę ir prisiminti, kaip I LMS suvažiavimo salė rūmuose ant Tauro kalno lūžo nuo dalyvių. Ar tai nesąs ženklas, kad LMS vaidmuo šalies moksliniame gyvenime sumenkęs? Jeigu būtų kitaip, nereikėtų šiandien sukti galvą, kaip išlaikyti kad ir mokslininkų laikraštį.

Apie šias ir kitas mokslininkų keltas problemas išsamiau pakalbėsime kitame laikraščio numeryje, o pabaigoje pasakysime, kad Lietuvos mokslininkų sąjungos pirmininku antrai kadencijai išrinktas doc. dr. Antanas Kulakauskas.

Dalyvis