Atmintis

2014 m. gruodžio 1-ąją pasaulis minės lietuvių literatūros pradininko Kristijono Donelaičio 300-ąjį gimtadienį. Šiam jubiliejui paminėti Lietuvoje sudaryta Kristijono Donelaičio 300 metų sukakties minėjimo valstybinės programos rengimo darbo grupė, kuriai vadovauja prof. Domas Kaunas. Numatoma išleisti daug naujų leidinių apie K. Donelaitį ir jo kūrybą. Planuojami darbai pradeda įsibėgėti.

Baigiantis adventui, prieš pat Kalėdas meniškas atminimo ženklas papuošė vieną iš Vilniaus pedagoginio universiteto antrųjų rūmų auditorijų – nuo šiol tai Adolfo Ramanausko-Vanago auditorija. Pedagogas ir karininkas, Lietuvos partizanų vadas, brigados generolas A. Ramanauskas-Vanagas (1918 03 06 – 1957 11 29) buvo šio universiteto (tada Klaipėdos pedagoginis institutas) auklėtinis.

2010 11 23 Mėnaičių k. (Pašušvio vals., Radviliškio r.) atidengtas paminklas aštuoniems Lietuvos partizanų vadams. Čia, Mėnaičių k., bunkeryje, kaip rašoma Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje, 2005, t. VII, p. 148 (toliau VLE): „... 1949 02 įkurtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (LLKS) ir priimta Deklaracija, kad LLKS taryba yra liet. tautos aukšč. polit. organas, vadovaujantis išlaisvinimo kovai“. A. Grybinas buvo išrinktas tos tarybos nariu.

XIX a. vidurio lietuvių kultūriniame, literatūriniame ir visuomeniniame gyvenime nelengvai rastume reikšmingesnę asmenybę už Lauryną Ivinskį (1810 08 15–1881 07 31/17). Jo įvairiapusiškumas, interesų platumas stebina, o žinant sąlygas ir aplinkybes, kuriomis šiam atkakliam žemaičiui teko darbuotis, lieka tik žemai nusilenkti jo šviesiam atminimui. 2010-ieji tokią progą suteikė, toli gražu ne visi ja pasinaudojo, nors 200-osios Lauryno Ivinskio gimimo metinės šio mūsų nepralenkto švietėjo vardą suaktualino, ragino daug ką iš jo nuveiktų darbų iš naujo permąstyti, sutvirtinti naujomis žiniomis.

2002 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras išleido 318 puslapių monografiją „Lietuvos laisvės byla Vakaruose 1975–1990“*, kurią doc. dr. Juozas Banionis kukliai įvardijo Istorine apžvalga (apie ją rašyta laikraštyje „Mokslo Lietuva“, 2003, Sausio 23 – vasario 6, Nr. 2., p. 9).

Tautiniai lietuvių drabužiai pasiekdavo ne tik Kanados, bet ir juos norinčius įsigyti Amerikos lietuvius. Tuose namuose ilgus dešimtmečius veikė Audimo ir tautinių drabužių studija, 1977 m. A. Tamošaitienės iniciatyva įkurtas Lietuvių tautodailės institutas, ten Anastazija ir Antanas anglų kalba parengė knygas „Lithuanian National Costume“ (Lietuvių tautiniai drabužiai, 1979 m. ) ir „Lithuanian sashes“ (Lietuvių juostos, 1986 m. ).

Vilniaus visuomenė atsisveikino su š. m. rugpjūčio 27 d. amžinybėn iškeliavusia filologijos mokslų daktare, kultūros ir visuomenės veikėja Alma Gudonyte. Gimė 1930 m. gruodžio 4 d. Narbučiuose (Anykščių r.). Motina – žymaus vilniečio, kalbininko ir knygininko Jurgio Šlapelio sesuo. Gudonių šeima tęsė šeimos tradicijas – duktė ir du sūnūs įgijo aukštąjį mokslą. Alma, baigusi Svėdasų vidurinę mokyklą išvyko į Vilniaus pedagoginį institutą studijuoti lituanistikos. Apsigyveno pas dėdės Jurgio našlę knygininkę Mariją Šlapelienę.

Artimiau pažinoję žinomą kultūrologą, lyginamųjų civilizacijų studijų specialistą, filosofą, menotyrininką, dailės kritiką, orientalistą Algį UŽDAVINĮ (1962 04 26 – 2010 07 25) kolegos, draugai tik dabar pradeda suvokti, kad jo iškeliavimas Amžinybėn yra milžiniška netektis Lietuvos kultūrai ir mokslui. Greta panašios svarbos G. Beresnevičiaus, S. Gedos ir J. Ivanauskaitės asmenybių tai vienas skaudžiausių XXI a. pradžios praradimų. Visi jie plačiai žvelgė į pasaulį, kartu buvo šalies patriotai, jautriai išgyvenantys jos laimėjimus ir nesėkmes.

Lietuva nėra dosni pagerbimo ženklais savo mokslo žmonėms, išimtis nebent daktaras Jonas Basanavičius. Tačiau ir šiai asmenybei paminklai statomi gal ne tiek už jo mokslinius tyrinėjimus, bet visų pirma kaip Lietuvos valstybės atkūrimo pirmajam asmeniui, Lietuvos Tarybos pirmininkui, kurio parašas – pirmas ant 1918 m. vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto.