Atmintis

Surinkimai yra XVIII a. pirmojoje pusėje į M. Lietuvą kolonistų zalcburgiečių atnešto pietistinio sąjūdžio lietuviška atmaina. Tai namų pamaldos, vedamos kokio teologinio išsilavinimo neturinčio, bet sugebančio aiškinti Bibliją garbingo žmogaus, vadinamojo sakytojo. Tų pamaldų uolūs dalyviai ir rėmėjai vadinosi surinkimininkai. Tai buvo masinis religinis-moralinis sąjūdis. A. Juška, paėmęs iš K. Gudaičio knygos Lietuviai evangelikai (p. 42–43) duomenis, nurodo, kad XX a. pradžioje 45 proc. lietuvių evangelikų priklausė surinkimininkams, o aktyvių sakytojų būta apie 40. Lietuvybės požiūriu labai vertingas buvo jų prisirišimas prie lietuvių kalbos. Lietuvininkų surinkimuose pamaldos buvo atliekamos lietuviškai. Dėl lietuvų kalbos branginimo ne vienas sakytojas skaudžiai nukentėjo nuo hitlerininkų valdžios, kai Klaipėdos kraštas buvo atplėštas nuo Lietuvos.

„Atiduok Tėvynei, ką privalai“ – šiais žodžiais savo laisvę pasirinkti pagrindė dešimt metų po Antrojo pasaulinio karo Lietuvos karą už laisvę kovojantys lietuviai. Tą laisvę jie pirmiausia suvokė kaip atsakomybę, skolą savo kraštui, savo valstybei. Juk tik nepriklausoma valstybė jiems buvo tai, ką galima laikyti žmoniško gyvenimo pagrindu, kurį kūrė 1918 m. savanoriai, jų tėvai ir du dešimtmečius puoselėjo visa tauta. O kam nors kitam didesnis autoritetas gal bus JAV prezidentas Džonas F. Kenedis, pakartojęs tuos pačius žodžius po keleto dešimtmečių.

Šiandien, net ir paskyrus daug laiko papildomiems tyrimams, vargu ar pavyktų visai teisingai įvertinti šį įvykį – kiek čia kaltės tenka krikščionių demokratų partijos politikai. Tačiau viena aišku, kad laikraštis šiuo kartu, skubėdamas ją „demaskuoti“, lietuvių pusei nepasitarnavo. Vokietininkams įduotas dar vienas „objektyvus“ argumentas, kad didlietuviai stiprina Klaipėdos krašte katalikų ekspansiją. Tad ginantis nuo jos kaip tik reikia stipriau laikytis įsikibus į „motinos bažnyčios“ Prūsijoje skverną!

Vienašališkai vokietininkų konferencijai patvirtinus Klaipėdos superintendento Franco Gregoro parengtą dokumentą, kad Klaipėdos krašto evangelikų bažnyčia nesiskiria nuo Karaliaučiaus konsistorijos ir pripažįsta jos administracinę viršenybę, Klaipėdos krašto direktorija atsakė ryžtingu 1924 m. kovo 22 d. Paliepimu, paskelbtu Klaipėdos krašto valdžios žiniose (1924 03 28, Nr. 27, p. 222–223). Šį Paliepimą pasirašė Lietuvos vyriausybės aukštasis įgaliotinis Klaipėdos kraštui (Jonas) Budrys ir krašto direktorijos vardu (Viktoras) Gailius su (Endriumi) Borchertu.

Leidinio Lietuva ir Čekija iniciatorius ir leidėjas Petras Algis Mikša toliau pasakoja apie Prahos pavasarį, kai čekai ir slovakai, mėgindami išsilaisvinti iš totalitarinės valstybės varžtų, bandė kurti socializmą „žmogišku veidu“. Šiemet Prahos pavasariui sukako 40 metų, bet paradoksas, kad plačioji spauda šiai temai daugiausia dėmesio ėmė skirti ne ankstyvą pavasarį, kaip chronologiškai derėtų, bet rugpjūtį, sukakus 40 metų, kai buvo pradėta Sovietų Sąjungos ir Varšuvos sutarties šalių karinė invazija į tuometinę Čekoslovakiją. Dunojus – toks buvo kodinis operacijos pavadinimas.

Tolesnius Prūsijos evangelikų bažnyčios vadovybės ir ją remiančių Klaipėdos krašto veikėjų žygius žūtbūt išlaikyti savo valdžioje atskirtos nuo Vokietijos srities evangelikus plačiau negu V. Hubačas aprašo Artūras Hermanas (Arthur Hermann) straipsnyje Klaipėdos krašto bažnytinė padėtis 1919–1945 m., išspausdintame leidinyje Lietuvos evangelikų bažnyčios (Baltos lankos, 2003, p. 278–279). Čia kažkodėl, skirtingai nuo Mažosios Lietuvos enciklopedijos (t. I, 2000, p. 517), Gregoro pavardė rašoma Gregoris, o jis pats vadinamas Frydricho vardu (p. 289, 290, 447), kuris nefigūruoja nė viename iš trijų vardų – Karl Franz Hugo.

Algis Petras Mikša Mokslo Lietuvos skaitytojams pažįstamas kaip leidinio Lietuva ir Čekija iniciatorius ir stoiškas leidėjas: negaudamas iš niekur pastovaus finansavimo, jis kasmet sugeba išleisti po keletą žurnalo numerių, dažnai sudvejintų. Šie metai ir leidiniui, ir pačiam leidėjui ypatingi, nes sukanka 40 metų nuo Prahos pavasario, kai čekai ir slovakai mėgino išsilaisvinti nuo totalitarinės valstybės varžtų, buvo pasiryžę savo šalyje kurti socializmą „žmogišku veidu“. Mėginimas baigėsi Sovietų Sąjungos ir Varšuvos bloko šalių karine invazija į tuometinę Čekoslovakiją. Į šalį buvo įvesti 536 364 Varšuvos pakto kariai (rusų 500 tūkst., lenkų 24 tūkst., vengrų 10 tūkst., bulgarų 2164, rytų vokiečių 200), įgarmėjo 6324 tankai (iš jų 5500 rusų). Dunojus – toks buvo kodinis operacijos pavadinimas.

2008 m. rugpjūčio 10 d. netikėtai mirė buvęs Lietuvos mokslininkų sąjungos pirmininkas ir Mokslininkų sąjungos instituto direktorius, habilituotas technikos mokslų daktaras Stepas Janušonis.

Be kitų dalykų, kurie po 1923 m. sukliudė daugumai Klaipėdos krašto lietuvių kilmės žmonių, vadinamųjų lietuvininkų, beveik išimtinai evangelikų liuteronų, atsispirti vokiečių klastingai politikai ir kartu su savo gentainiais katalikais iš Didžiosios Lietuvos ginti jaunos valstybės interesus, buvo religijų skirtumas. Liuteronybės pradžia laikoma 1571 m. spalio 31 d., kai augustinų vienuolis teologijos daktaras ir Šv. Rašto profesorius Martynas Liuteris prie Vitenbergo bažnyčios (Vokietija) durų prikalė 95 tezes, kviesdamas teologus viešai apsvarstyti iškilusią atlaidų problemą. Ilgainiui Liuteris ir jo šalininkai iš tų tezių išplėtojo savitą krikščionybės atmainą.

Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje gegužės 26 d. atidaryta istoriko Zenono Ivinskio (1908-05-25–1971-12-24) 100-osioms gimimo metinėms skirta paroda Lygioj plotmėj su Europos mokslininkais. Apie šio istoriko reikšmę Lietuvos istorijos mokslui kalbamės su istoriku prof. habil. dr. Mečislovu JUČU.