Klaipėdos krašto evangelikų bažnyčia – pleištas vokiečių rankose

Prof. Arnoldas Piročkinas

Pradžia Nr. 14

Vienašališkai vokietininkų konferencijai patvirtinus Klaipėdos superintendento Franco Gregoro parengtą dokumentą, kad Klaipėdos krašto evangelikų bažnyčia nesiskiria nuo Karaliaučiaus konsistorijos ir pripažįsta jos administracinę viršenybę, Klaipėdos krašto direktorija atsakė ryžtingu 1924 m. kovo 22 d. Paliepimu, paskelbtu Klaipėdos krašto valdžios žiniose (1924 03 28, Nr. 27, p. 222–223). Šį Paliepimą pasirašė Lietuvos vyriausybės aukštasis įgaliotinis Klaipėdos kraštui (Jonas) Budrys ir krašto direktorijos vardu (Viktoras) Gailius su (Endriumi) Borchertu.

Paliepimas susideda iš penkių pastraipų. Pirmojoje sakoma: „Atskyrimui Klaipėdos Krašto evangeliškųjų Bažnyčių Parapijų nuo visų Prūsijos Žemės Bažnyčių Vyriausybių (Karaliaučiaus Konzistorijos, Vyriausios Bažnyčių Tarybos (Rotos) Berlyne ir Synodžių) pavadina (=skiria. – A. P.) Krašto Direktorija Klaipėdos Krašte kunigaujantį Kunigą Bažnyčių Komisaru Klaipėdos Kraštui [...].“ Toliau apibrėžiami komisaro uždaviniai ir teisės. Penktajame paragrafe nurodomas komisaro kadencijos laikas: „Sudarius galutinuosius Valdymo Organus (Vyriausybę) Klaipėdos krašto evangeliškųjų Parapijų Reikalams, padeda (=nutraukia. – A. P.) bažnyčių Komisaras savo Tarnybą (Urėdą).“

Kovo 31 d. Klaipėdos krašto valdžios žiniose (Nr. 28, p. 239) išspausdinamas tos pačios datos paskelbimas: „Einant Paliepimu iš 22 Merco 1924 (Waldž. Žinios Pusl. 222 s.) pavadinamas kunigas Gailius iš Rusnės Bažnyczių Komisaru Klaipėdos Kraštui.“ Paskelbimą pasirašė: (Andrius) Borchertas ir (Jonas) Birškus, abu krašto direktorijos nariai. Direktorijos pirmininkas Viktoras Gailius, matyt, vengdamas dviprasmiškos padėties vyresniojo brolio Valentino skyrimo į aukštą ir problemišką postą savo parašu nepatvirtino.

Šie du kovo pabaigoje direktoriaus paskelbti potvarkiai buvo tarsi lazda, įbesta į skruzdėlyną. Jau balandžio 1 ir 2 d. pagrindiniame vokiečių rupore dienraštyje Memeler Dampfboot (Nr. 78 ir 79) pasirodo straipsnis Kampf gegen die evangelische Kirche (Kova su evangelikų bažnyčia). Jau antraštė rodo, kad vokiečių spauda ir veikėjai direktorijos pastangas spręsti administracinę Klaipėdos krašto evangelikų liuteronų bažnyčios problemą vaizdavo kaip kovą su religija. Straipsnyje dviem argumentais kategoriškai neigiamas direktorijos potvarkis nutraukti Klaipėdos krašto bažnyčios ryšius su vadinamąja Senosios Prūsijos evangelikų bažnyčios unija: „Potvarkis neturi jokio teisinio pagrindo, nes valstybė negali tvarkyti bažnyčios reikalų, o antra vertus, jo neįmanoma įgyvendinti, nes evangelikai gyventojai, vadinasi, beveik visi Klaipėdos krašto žmonės tam priešinsis.“

Tikriausiai ne paskelbtojo straipsnio autorius sugalvojo teiginį, kad „valstybė negali tvarkyti bažnyčios reikalų“. Neieškodami pradininko, galime pasakyti, kad užvirusiame ginče dėl Klaipėdos krašto evangelikų bažnyčios priklausomybės teiginys sąmoningai iki įkyrumo kartotas neatsižvelgiant nei į liuteronų bažnyčios mokymą grindžiančius dokumentus, nei į Vokietijos pasaulietinės valdžios santykių su šia bažnyčia istorinę patirtį – ilgaamžę tradiciją. Kad valstybės ir evangelikų bažnyčių bendravimas Vokietijoje (taip pat kituose kraštuose) būtų aiškus mūsų dienų skaitytojui, pamėginkime bent trumpai apibūdinti jį istorijos būvyje. Čia mums pasitarnaus 1924 m. rugpjūčio 13 d. pradėto leisti Klaipėdoje laikraščio gotiškomis raidėmis Pajūrio sargas straipsnis „Evangeliškoji bažnyčia ir valstybė“. Jo autorius, pasirašęs raidėmis jst, mums nežinomas. Straipsnio duomenis papildysime ir savo turimais faktais.

Pirmiausia norėtųsi pabrėžti, kad evangelikų mokymo apie santykį su valstybe esmė grindžiama apaštalo Pauliaus laiško romiečiams 13 skyriaus nurodymu: „1. Kiekvienas žmogus tebūna klusnus viešajai valdžiai, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo, o kurios yra – tos Dievo nustatytos. 2. Kas priešinasi valdžiai, tas priešinasi Dievo sutvarkymui. Kurie priešinasi, užsitraukia teismą.“ (Šventasis Raštas. – 1998. – p. 1779). Klaipėdos evangelikų bažnyčios atskyrimo nuo Prūsijos „motinos bažnyčios“ šalininkai yra kelis kartus priminę savo oponentams laiško 13 skyrių, bet šiems apaštalo Pauliaus žodžiai nedarė įspūdžio.

Apaštalo Pauliaus nurodymų dvasia vadovavosi liuteronybės pagrindus suformulavęs Augsburgo išpažinime (Confessio Augustana) ir 1530 m. juos Augsburgo reichstage imperatoriui Karoliui V įteikęs Pilypas Melanchtonas: šalies valdovas pripažįstamas bažnyčios galva. Jam turėjo padėti ir tikėjimo reikalavimus įgyvendinti konsistorija. Pasaulietinis valdovas (karalius, kunigaikštis) dvasininko pareigų neatliko, teologijos problemų nesprendė. Iš tikrųjų jis buvo tik vyriausias šalies bažnyčios administratorius. Kadangi po 1648 m., sudarius vadinamąją Vestfalijos taiką, Vokietija liko politiškai ir administraciškai susiskaldžiusi į bene 300 pasaulietinių ir religinių valstybėlių, tai nesusiformavo nė vieninga vokiečių evangelikų bažnyčia. Jų būta kelių. Pavyzdžiui, Saksonijos (1806 m. paskelbta karalyste), Bavarijos (nuo 1806 m. taip pat karalystė), Heseno ir kitos kunigaikštystės turėjo savarankiškas evangelikų bažnyčias. Didžiausia ir įtakingiausia evangelikų bažnyčia veikė Prūsijos karalystėje. Jos pavaldumas valstybei (karaliui) yra ryškiausias pavyzdys, kaip bažnyčia paklusdavo valdžios valiai.

Pajūrio sargo straipsnyje nurodoma, kad 1794 m. Prūsijos karalystėje bažnyčios teises ir santykius nustatė Visuotinoji valstybės teisė (Allgemeines Landrecht), kuri evangelikų bažnyčią visiškai suvalstybinusi. Valstybei priklausiusi Vyriausioji bažnyčios priežiūra (§32), kurią vykdžiusi tikybų (kulto) ministerija. Valstybė šaukusi bažnyčios sinodus ir tvirtinusi jų nutarimus.

Kad įsitikintume, kaip beatodairiškai, nepaisydama esminių dogminių principų, Prūsijos valdžia kišosi į evangelikų bažnyčios vidaus reikalus, turėkime galvoje 1817 m. spalio 31 d. karaliaus Frydricho Vilhelmo įsaką, kuriuo buvo sudaryta dviejų skirtingų bažnyčių – liuteronų ir reformatų – unija. Kažkodėl ir Pajūrio sargo autorius, ir kiti direktorijos šalininkai šį prievartinį aktą buvo išleidę iš akių. Dauguma evangelikų nuolankiai pakluso karaliaus savivalei. Tik 1841 m., metais anksčiau mirus unijos kūrėjui, sušauktame sinode buvo atkurta savarankiška Prūsijos liuteronų bažnyčia.

1870–1871 m. Prūsijos karalystė pergalingame kare įveikė Prancūziją. 1871 m. sausio 18 d. Versalyje paskelbiama Vokietijos imperija, kurios imperatoriumi tapo Prūsijos karalius Vilhelmas I, o Berlynas – imperijos sostine. Tačiau vieninga Vokietijos evangelikų liuteronų bažnyčia nesusikūrė. Tik Prūsijos karalystės evangelikų bažnyčia 1873–1876 m. buvo reorganizuota. Karalius ir toliau liko vyriausiuoju bažnyčios Prūsijoje vyskupu. Kulto ministerijos teises perėmė Vyriausioji evangelikų bažnyčios taryba (Evangelischer Oberkirchenrat) Berlyne. Prūsijos karalystėje buvusių provincijų prezidentų funkcijas atliko provincijų konsistorijos, vadovaujamos generalinių superintendentų (Generalsuperintendent). Visa Mažoji Lietuva priklausė Rytprūsių provincijai (Provinzialkirche Ostpreussen), kuri kartu su kitomis karalystės bažnyčių provincijomis sudarė Senosios Prūsijos bažnytinę uniją. Ją administravo minėtoji Vyriausioji evangelikų bažnyčios taryba. Lietuviškai nusistatę Klaipėdos krašto evangelikai liuteronai rūpinosi atsipalaiduoti nuo šios tarybos, turinčios būstinę Berlyne, ir esančios Karaliaučiuje Rytų Prūsijos provincijos konsistorijos.

1919 m. rugpjūčio 11 d. Vokietijoje įsigalioja vadinamoji Veimaro konstitucija, įtvirtinusi demokratinės respublikos santvarką ir atskyrusi bažnyčią nuo valstybės. Tad oficialiai nutrūko tiesioginis valstybės ryšys su bažnyčia. Konstitucija, Pajūrio sargo aiškinimu, taip pat užkirtusi kelią jungtis į tarptautines tikybines bendruomenes: jos galinčios būti „tiktai walstybės rubežiuose“. Ši aplinkybė turėjo būti palanki atsiskyrimo nuo Prūsijos bažnyčios šalininkams, taigi, nuosekliai svarstant problemą, rodos, nebuvo ko prieštarauti, kad Klaipėdos krašto evangelikų bažnyčiai ir jos visokioms įstaigoms dera pripažinti priklausomybę Lietuvai.

Kuriems ne kuriems evangelikams liuteronams galėjo rodytis priklausymas Lietuvai neįmanomas todėl, jog ji buvo katalikiškas kraštas. Kaip jos valdžios vadovai katalikai aprobuos evangelikų bažnyčios veiksmus! Iš tikrųjų tuo laiku, 1923–1924 metais, kaip tik visus valdžios postus turėjo katalikiška krikščionių demokratų partija: ir prezidentas, ir Seimo pirmininkas, ir vidaus reikalų bei švietimo ministrai buvo katalikai. D. Lietuvos evangelikams tokia padėtis nekėlė nuostabos. Antai D. Lietuvos evangelikų liuteronų konsistorijos prezidentą ir viceprezidentą iš sinodų (jų buvo trys: lietuvių, vokiečių ir latvių) pateiktų kandidatų skirdavo vieną kurį Lietuvos prezidentas, o narius tvirtindavo švietimo ministeris, (žr. Gudaitis K. Lietuviai evangelikai. – Hamiltons, Ont., 1957. – P. 61, 71). Pagaliau jeigu abejojantys būtų pasidairę po Vokietiją, tai ir čia būtų radę panašų atvejį: ištisai katalikiškos Bavarijos karalystės valdžia iki 1918 m. taip pat tam tikrais atvejais tvirtindavo evangelikų organų nutarimus.

Pagaliau netgi Katalikų Bažnyčia, skirdama vyskupus caro Rusijoje, turėjo savo sprendimą derinti su šalies valdovu. 1847 m. liepos 22 d. (rugpjūčio 3 d.) Rusijos ir Vatikano konkordatas apribojo iki tol buvusią Rusijos teisę skirti katalikų vyskupijų vyskupus nominatus, bet vis dėlto stačiatikių valdžios įstaigos ir po konkordato galėjo siūlyti vyskupų kandidatus, o popiežius iš jų paskirtus vyskupus tam tikrais caro įsakais juos tvirtinti – pripažinti Rusijos administracijos pareigūnais (žr. Merkys V., Motiejus Valančius, Vilnius, 1999, p. 162, 168). Taigi be stačiatikio valdovo sutikimo katalikų vyskupas negalėjo eiti pareigų. Toks religinei daugumai priklausančio valdovo ar vadovo aktas, pripažįstantis religinės mažumos instituciją ir jos nutarimą ar patvirtinantis pareigūną, suprastinas ne kaip kišimasis į religinius reikalus, bet kaip jų veiklos legalizavimas.

Bus daugiau

Nuotraukose:

Valentino Gailiaus knyga, kurioje atskleidžiamos vokietininkų klastos prieš jį

Rusnės kunigas Valentinas Gailius, 1924 m. ėjęs Klaipėdos krašto evangelikų bažnyčios komisaro pareigas