Mokslo institucijose

Gegužės 15–17 d. Lvovo Religijų istorijos muziejuje, įsikūrusiame buvusiame dominikonų vienuolyne, vyko XVII tarptautinė konferencija Religijų istorija Ukrainoje.

Šis muziejus itin išgarsėjo Ukrainoje organizuodamas tarptautines mokslines konferencijas, kurioms pradžią suteikė atgauta nepriklausomybė. Tačiau nepriklausomybė iškėlė savas problemas. Prasidėjo konfliktai tarp Bažnyčių (dera priminti, kad šiuo metu Ukrainoje yra 5 oficialios Bažnyčios: trys stačiatikių (Kijevo patriarchato, autokefalinė cerkvė ir Maskvos patriarchato) ir dvi katalikų (lotynų apeigų ir graikų apeigų). Itin didelius reikalavimus kėlė Maskvos patriarchatas ir jiems priklausiusios stačiatikių cerkvės. Graikų katalikų apeigų bažnyčia tuo metu jau galėjo išeiti š pogrindžio. Padėtis buvo sudėtinga. Tad muziejuje, direktoriaus V. Hajuko iniciatyva įkurta oratorija – veiklių žmonių diskusijų grupė. Siekdama rasti išeitį, ji kartu su kitais Graikų apeigų katalikais inteligentais kreipėsi į Ukrainoje gerai žinomą istoriką prof. Jaroslavą Daškevičių.

Tęsiame įspūdžius iš Valstybinės augalų apsaugos tarnybos Fitosanitarinių tyrimų laboratorijos, kur vyko susitikimas su mokslininkais.

Lietuva jau treji metai yra visateisė Europos Sąjungos narė. Tačiau įstoję į Europos Sąjungą, automatiškai netapome visaverčiais Europos piliečiais. Europinė integracija Lietuvoje vis dar tebevyksta: siekiame europietiškos kultūros, mokslo, ekonomikos, politikos, teisėsaugos, europinės pilietinės visuomenės. Į šių tikslų realizavimą savąją dalį įneša valstybinės institucijos; kultūrinės, visuomeninės, politinės organizacijos; mokymo ir švietimo įstaigos; įvairių profesijų ir užsiėmimų žmonės.

Tęsiame įspūdžius iš Valstybinės augalų apsaugos tarnybos Fitosanitarinių tyrimų laboratorijos, kur vyko Lietuvos mokslų akademijos Žemės ūkio ir miškų mokslo skyriaus visuotinis išplėstinis susirinkimas.

Jau ne pirmi metai trunka gražus Lietuvos ambasadoriaus Latvijoje Antano Vinkaus bendradarbiavimas su Lietuvos universitetų rektoriais. Dar atstovaudamas mūsų šaliai Estijoje jis suorganizavo turiningą jų vizitą į Taliną. Rektoriai susitiko su tuometiniu Estijos prezidentu Arnoldu Ruiteliu, aplankė universitetus, susipažino su aukštojo mokslo plėtra.

Tamsiu paros metu pro Rasų kapines Sukilėlių gatve važiuojantys vėlyvi vilniečiai ar sostinės svečiai pastebi stiklo pastatą, žaižaruojantį ryškia šviesa. Tai Valstybinės augalų apsaugos tarnybos Fitosanitarinių tyrimų laboratorijos karantininis šiltnamis, o ryški šviesa skirta joje auginamiems augalams.

„Niekuomet neužmirštame, kad universitetas yra Nepriklausomos Lietuvos kūrinys, ir jeigu Universitetas yra brangus šios Nepriklausomybės vaisius, tai ir šalies Nepriklausomybė yra brangi Lietuvos universiteto garantija ir pamatinė jo gyvavimo bei klestėjimo premisa“, – tvirtino Lietuvos universiteto Kaune rektorius prof. Mykolas Römeris.

Vasario 1-ąją Vilniaus universiteto Filologijos fakultete užbaigtas pirmasis reformos etapas, nelaukta net rugsėjo 1-osios, t. y. datos, kai turėtų būti pradėta šalies aukštojo mokslo reforma. Kalbindami Filologijos fakulteto paskirtąjį dekaną doc. dr. Antaną Smetoną, tikimės skaitytojus iš pirmų lūpų supažindinti su darbais, kurie artimiausiu metu numatyti fakultete.

Lietuvos biotechnologijų bendrovė Fermentas baigia įrengti naujas gamybines patalpas su kontroliuojamos aplinkos zonomis, leisiančiomis pradėti Geros gamybos praktikos (GGP) reikalavimus atitinkančių biotechnologijų produktų gamybą. Galimybė gaminti naujos kokybės biotechnologijos produktus padės užtikrinti Fermento konkurencingumą pasaulio rinkose.

 Kas labiausiai pažeidžiamas

Jei pirmoje rašinio dalyje būtume kiek anksčiau padėję tašką, būtų pagiriamasis straipsnis Vytauto Didžiojo universiteto Gamtos mokslų fakulteto Chemijos katedrai ir jos šauniems darbuotojams. To pagyrimo nemėginsime neigti ir antroje rašinio dalyje, o jau spėtas išspausdinti Upsalos universiteto Švedijoje Biomedicinos centro biochemijos profesoriaus Stelano Hjérteno laiškas VDU rektoriui Zigmui Lydekai ir tiems, su kuriais tai susiję, yra rimtas signalas, kad gerai dirbantys mokslininkai mūsų mokslo ir studijų institucijose gali tapti ir labiausiai pažeidžiamais. Teisybė, prof. S. Hjerténas tokių plačių apibendrinimų nesiekia, nes jo dėmesio ir susirūpinimo objektas yra ne apskritai Lietuvos moksle vykstantys reiškiniai ar procesai, bet labai konkretus atvejis – su minėta VDU Chemijos katedra vykstantys nesusipratimai. Būtent taip knieti vertinti tai, ką pavyko išsiaiškinti žurnalistinio tyrimo metu. Visai galimas daiktas, kad precedentas nusipelno daug stipresnio apibūdinimo, bet su epitetais neskubėsime. Vis dėlto Mokslo Lietuvai rūpi pirmiausia padėti gerai dirbančiai habil. dr. Audriaus Maruškos tyrimų grupei, dėl kurios likimo pirmiausia susirūpinta kažkodėl ne pačiame Vytauto Didžiojo universitete, bet Upsaloje, kur darbuojasi prof. S. Hjerténas. O padėti galime pirmiausia siekdami viešumo.