Per kančias – į žvaigždes

Naujos baltų kalbotyros šakos kūrime

Humanitarinių ir socialinių mokslų sekcijoje 2007 m. Lietuvos mokslo premija paskirta prof. Vytautui Ambrazui už darbų ciklą „Lietuvių kalbos istorinė sintaksė“ ir kiti istorinės sintaksės tyrinėjimai (1989–2006 m.). Ši Lietuvių kalbos institute parengta monografija yra pirmas lietuvių kalbos istorinės sintaksės sąvadas, kuriame sistemiškai išnagrinėtos ir apibendrintos lietuvių kalbos sakinio raidos ypatybės: Lietuvių kalbos istorinių tyrimų rezultatai palyginti su latvių, prūsų ir kitų giminiškų kalbų duomenimis. Šiuo darbu V. Ambrazas deda naujos baltų kalbotyros šakos – istorinės sintaksės pagrindus. Aptaria jos teorinius principus ir metodus, išdėsto žodžių tvarkos, veiksmažodinių, vardažodinių, mišriojo tipo sakinių, konstrukcijų su linksniais, bendratimi ir dalyviais istorinio tyrimo rezultatus. Atskleidžia sintaksinių kitimų ryšį su įvairiais sakinio raidos procesais.

Humanitarinių ir socialinių mokslų sekcijos pirmininkas akad. Leonardas Sauka pastebi, kad Vytauto Ambrazo monografija užpildo ligi šiol žiojėjusią spragą istorinėje lietuvių kalbotyroje. Baltų istorinės sintaksės dalykai analizuojami plačiame indoeuropeistiniame kontekste, tad analizės išvados moksliškai pagrįstos. Ši monografija yra solidus pagrindas ir būsimiems sintaksės tyrinėjimams.

Sunku susilaikyti apie laureatą nepasakius dar vieną kitą žodį. Šiemet sukanka 55 metai, kai jis pradėjo dirbti tuometiniame Lietuvių kalbos ir literatūros institute, ir 50 metų, kai baigęs Lietuvos mokslų akademijos aspirantūrą Vilniaus universitete apgynė filologijos mokslų kandidato disertaciją Absoliutinis naudininkas XVI–XVII a. lietuvių kalbos paminkluose. Su pastarąja sukaktimi kolegos ir bendradarbiai tikriausiai V. Ambrazą sveikins, kaip ir derėtų, Naujųjų metų išvakarėse – gruodžio 30 d.

Visų kalbos tyrinėtojo V. Ambrazo mokslinio gyvenimo tarpsnių nenagrinėsime, tik priminsime, kad kitąmet sukaks 30 metų, kai jis Vilniaus universitete apgynė filologijos mokslų daktaro (atitiktų habilituoto daktaro) disertaciją Lietuvių kalbos dalyvių istorinė sintaksė, ir 20 metų, kai Lietuvių kalbos ir literatūros institute tapo Gramatikos skyriaus vadovu.

1983 m. V. Ambrazas išrinktas Milano kalbotyros draugijos nariu korespondentu, o 1983 m. – Tarptautinės baltistų asociacijos nariu. Svarbiausios jo mokslinių tyrimų sritys – baltų kalbų istorinė sintaksė, lietuvių kalbos teorinė, istorinė ir normatyvinė gramatika. Svarbiausi istorinės sintaksės darbai – trys monografijos, daugiau kaip 90 baltų kalbotyros studijinių darbų ir straipsnių, iš kurių 18 pasirodė užsienio lingvistinėje spaudoje. Šie darbai padėjo pamatą baltų kalbų istorinei sintaksei kaip kalbotyros disciplinai.

Lietuvių kalbos gramatinės sandaros tyrinėjimus V. Ambrazas apibendrino akademinėse lietuvių kalbos gramatikose: tritomėje (1965–1976) ir dviejose vienatomėse (1985 ir 1994). Šioms gramatikoms jis parašė 54 spaudos lankus, o dviejų paskutiniųjų buvo atsakingasis redaktorius. Pastaraisiais metais su kitais autoriais parengė ir suredagavo mokslinę lietuvių kalbos gramatiką anglų kalba, redagavo daug kitų kalbotyros leidinių. Už gramatikos ir istorinės sintaksės darbus V. Ambrazas yra gavęs tris Lietuvos valstybines mokslo premijas – 1977, 1983 ir dabar 2007 metais. Jo vadovaujami 10 jaunų mokslininkų apsigynė filologijos mokslų daktaro (mokslų kandidatų) disertacijas.

Mikrobiologinė metalų apsauga

Fizinių mokslų sekcijoje mokslo premiją pelnė Eimučio Juzeliūno ir Rimanto Ramanausko fundamentinių darbų ciklas Elektrocheminė medžiagotyra – nuo nanostruktūrų iki ekologijos (1992–2006 m.). Darbą pateikė Chemijos instituto taryba. Apibūdindamas šių darbų svarbą ir perspektyvumą Lietuvos mokslo premijų komisijos Fizinių mokslų sekcijos pirmininkas prof. Mifodijus Sapagovas pateikė informaciją: pasaulyje nuostoliai dėl metalų korozijos techniškai išsivysčiusiose valstybėse sudaro nuo 2 iki 4 proc. bendrojo vidaus produkto, ir tai didesnė netektis negu dėl potvynių ir gaisrų.

Darbų ciklo autoriai plėtoja naują biotechnologijos – metalų mikrobiologinės apsaugos – sritį. Ši sritis aprėpia mikrobiologinės korozijos, elektrocheminių reakcijų, magnetometrijos, magnetroninio plazminių lydinių formavimo, ekologinės elektrochemijos ir modernių korozijos procesų charakterizavimo tyrinėjimus. Autoriai pateikė fundamentinių tyrimų rezultatus apie metalų ir jų lydinių nanostruktūrinių veiksnių įtaką korozijai. Šie rezultatai išplečia žinias apie elektrocheminės korozijos kinetiką. Jie svarbūs kuriant naujos kartos metalų apsaugos technologijas. Eksperimentiškai pavyko įrodyti, kad mikroorganizmai atmosferos sąlygomis gali veikti kaip metalų korozijos inhibitoriai. Parodytas magnetometrijos perspektyvumas kuriant korozinio aktyvumo detektorius. Panaudojant magnetronines plazmines technologijas sukurti nauji lydiniai, kuriems būdingas labai didelis atsparumas ypač agresyvioms aplinkoms. Sukurtos naujos nanostruktūrinės lengvųjų metalų kompozicijos su aukštatemperatūriais metalais. Naujo tipo lydinius manoma pritaikyti elektronikoje, kompiuterių ir automobilių gamyboje. Magnetotroninės plazminės technologijos ateityje gali tapti ekologiška alternatyva tradicinei galvanikos pramonei.

Apie darbo autorius. Abu laureatai yra habilituoti daktarai, profesoriai. Eimutis Juzeliūnas – Chemijos instituto direktorius, Vilniaus ir Vilniaus pedagoginio universitetų profesorius. Jo mokslinių tyrimų sritys: elektrocheminė medžiagotyra, elektrocheminių reakcijų nanogravimetrija ir superlaidininkų magnetometrija, metalų korozija, magnetroninis plazminis lydinių formavimas, fotoelektrochemija. Iš šių sričių ir krypčių E. Juzeliūnas paskelbė daugiau kaip 90 straipsnių prestižiniuose tarptautiniuose ir Lietuvos žurnaluose.

E. Juzeliūnas buvo Fulbright (JAV), Alexander von Humboldt fondo (Vokietija) ir JAV Chemikų draugijos stipendininkas, Tarptautinės korozijos tarybos (ICC) narys, Tarptautinės elektrochemikų draugijos (ISE) narys ir nacionalinis sekretorius, Baltijos jūros korozijos draugijos (BSCS, nuo 2006 m.) prezidentas, Lietuvos naujųjų medžiagų klasterio prezidentas, Lietuvos mokslo institutų direktorių konferencijos pirmininko pavaduotojas (nuo 2003 m.), žurnalų Chemija ir Cheminė Technologija redaktorių tarybos narys, Europos Komisijos projektinių darbų vertinimo ekspertas. Apdovanotas Theodor von Grotthuss fondo medaliu už T. Grothuso darbų populiarinimą pasaulyje.

Rimantas Ramanauskas yra Chemijos instituto direktoriaus pavaduotojas (nuo 2001 m.), Metalų elektrochemijos skyriaus vadovas. Chemijos (tuo metu – Chemijos ir technologijos) institute 1972 m. pradėjo dirbti laborantu dar studijuodamas Vilniaus valstybiniame universitete, Chemijos fakultete. Jį baigė su pagyrimu, liko dirbti institute. Perėjo visą pareigybių gradaciją nuo laboranto iki laboratorijos ir skyriaus vadovo, direktoriaus pavaduotojo.

R. Ramanauskui yra tekę dirbti moksliniu bendradarbiu tarptautiniame mokslininkų kolektyve Havanoje (Kuba, 1987–1989 m.), mokslo darbuotoju-dėstytoju Meksikos nacionalinio politechnikos instituto Aukštesniųjų studijų ir tyrimų centre Meridoje (Meksika, 1994–1998 m.). Stažavosi tyrimų ir plėtros laboratorijoje Bell Labs JAV bendrovėje Lucent Technologies. Šiuo metu taikomosios elektrochemijos kursą skaito Vilniaus pedagoginiame universitete, o metalų korozijos – Vilniaus universitete. Dalyvavo 37 moksliniuose kongresuose, skaitė 64 pranešimus, yra 69 mokslinių straipsnių bendraautorius. Tarptautinės elektrochemikų draugijos (ISE) narys, Meksikos nacionalinės mokslininkų sistemos stipendininkas (1996–1999), Baltijos šalių korozijos draugijos tarybos sekretorius (2007), Lietuvos chemikų ir Lietuvos medžiagotyros draugijų narys.

Bus daugiau

Gediminas Zemlickas