Jo trūks ne tik Čepkeliams

Virgilijus Monsevičius (1953–2008)

Ne vien vieversio giesmė, sprogstantys lazdynų žirginiai pranašauja pavasarį. Darbščiosios žiedadulkių rinkėjos kamanės irgi tarp pirmųjų: jos anksti pabunda iš žiemos įmygio ir dūzgia ieškodamos būsto, sausų patalų naujajai palikuonių kartai. Kamanės ir kiti bitiniai – Čepkelių rezervato tyrimų skyriaus vedėjo dr. Virgilijaus Monsevičiaus mylimiausi vabzdžiai. Jis ištisus tris dešimtmečius tyrė mūsų krašto kamanių, daugelio kitų genčių retąsias bičių rūšis ir porūšius, buvo pirmasis ir vienintelis aprašęs, kaip jas visas pažinti bei saugoti.

Apmaudu, graudu ir nelaukta, tačiau nebeturime patyrusio entomologo, puikaus bitinių plėviasparnių specialisto daktaro Virgilijaus Monsevičiaus – vieno iš nedaugelio mokslininkų, aktyviai dirbusio toli nuo didžiųjų Lietuvos miestų šurmulio. Jo gyvenimo gija nutrūko šį pavasarį, kovo 7 d., neilgai sirgus sunkia, vis dar nepagydoma liga. Jis buvo ne vien puikus Lietuvos kamanių bei kitų laukinių bičių žinovas, tyrėjas, bet ir globėjas tikrąja šio žodžio prasme.

Gimęs 1953 m. birželio 8 d. Panevėžyje, vidurinę mokyklą baigė Kuršėnuose. 1972–1976 m. studijavo Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų ūkio fakultete. Jį baigęs, įgijo miškų ūkio inžinieriaus specialybę. Tais pačiais metais jaunas diplomuotas miškininkas pradėjo eiti vyresniojo biologo pareigas Čepkelių rezervate. Šiam Lietuvos kampeliui jis atidavė visą širdį, čia nesiblaškydamas dirbo iki gyvenimo pabaigos. Visada buvo paprastas ir kuklus, santūrus, geraširdis, geidė įdėmiau žvelgti į savo krašto gyvosios gamtos turtus. Ar tik ne žinomas entomologas prof. Simonas Pileckis pirmasis pastebėjo Virgilijaus gabumus ir pastūmėjo imtis bitinių vabzdžių tyrimų? Tam pietų Lietuva, Čepkeliai, buvo ypač tinkama vieta. Pamažu Virgilijus ėmė gilintis į šimtų mūsų krašto entomofilinių augalų apdulkintojus. Tai buvo ne vien kamanės, bet ir labai daug neištirtų įvairių kitų laukinių bičių, su labai savitu bei įdomiu gyvenimo būdu, skirtinga išvaizda, gana sudėtingais ekologiniais ryšiais su aplinka. Tyrinėti nebuvo lengva, kitaip negu dirbant mokslo centruose ar prie jų, kur didelės bibliotekos, yra su kuo tartis, galima netgi turėti pagalbininką-laborantą. Visai kas kita būti vienam „laukinėje gamtoje“, nors ir greitai savais tapusiuose Čepkeliuose. Virgilijus pats sukaupė bitinių kolekciją, kuri buvo ir medžiaga mokslo darbui. Su įdomesniais, retais egzemplioriais teko keliauti pas specialistus į Kijevą ir tuometinį Leningradą, kur akademiniame Zoologijos institute sukauptos ypač turtingos plėviasparnių kolekcijos (į Vakarus tada darbštusis jaunimas nevažiavo – geležinė uždanga neleido net pagalvoti apie tokias išvykas). Beveik po dešimtmečio, jau paskelbęs savo darbų, turėdamas neblogą lauko tyrimų patirtį ir nemažą kiekį savo rinkinių, Virgilijus tapo Lietuvos žemės ūkio akademijos aspirantu-neakivaizdininku (1986–1990 m.).

Naujas statusas suteikė galimybę medžiagą rinkti ir kitose Lietuvos vietovėse, naudotis moksline literatūra Vilniuje ar Kaune, konsultuotis. Po metų kitų pasirodė pirmieji moksliniai straipsniai. Jis ėmė bendradarbiauti su Lietuvos mokslų akademijos Zoologijos ir parazitologijos instituto entomologais, 1988–1989 m. buvo šio instituto neetatiniu mokslo darbuotoju. Tada jis viešai pateikė pirmuosius savo siūlymus dėl laukinių bičių apsaugos – išleido Gamtos apsaugos komiteto remtą leidinėlį Bitiniai plėviasparniai. Dalyvavo sudarant Lietuvos raudonąją knygą (antrąjį leidimą 1992 m., trečiąjį – 2007 m.). Aprašė net 18 ir 12 atitinkamai saugotinų arba labai retų bičių rūšių, pateikė spalvotus jų piešinius, paplitimo žemėlapius-schemas. Daugeliui rūšių nustatė, kad Lietuva yra šiaurinė jų paplitimo riba. Visoms toms rūšims pirmą kartą davė lietuviškus vardus. Vėliau lietuviškai pavadino nemažai ir kitų rūšių.

Labiausiai vertintinas ir laikytinas svarbiausiu V. Monsevičiaus spausdintas darbas Lietuvos laukinių bičių sąrašas su duomenimis apie jų paplitimą ir bionomiją (leidinyje Naujos ir retos Lietuvos vabzdžių rūšys, 1995, 144 p., anglų k.). Darbas aktualus Lietuvai tuo, kad šalis ėmėsi įgyvendinti tarptautinės Biologinės įvairovės konvencijos reikalavimus. V. Monsevičiaus leidinys buvo pirmasis išsamus darbas apie vienus iš biologinių išteklių – bestuburius. Remdamasis išsamiais savo tyrimais V. Monsevičius leidinį paskyrė laukinių bičių faunai (322 rūšys), jos ištekliams, šių vabzdžių gyvenimo būdui, paplitimui, kartografavo visų rūšių radavietes, sudarė net 317 žemėlapių pagal administracinius rajonus ir tarptautinį UTM tinklelį.

Belieka pridurti, kad tai jau buvo neabejotinas pagrindas ir V. Monsevičiaus disertacijai. Ją parengė 1997 m. ir apgynė 1998 m. Vilniuje, Ekologijos institute (darbo vadovas – habil. dr. Vytautas Jonaitis). Savarankiškai atliktame disertaciniame darbe Lietuvos laukinės bitės (Hymenoptera, Apoidea) apibendrino 17 vieno paties parengtų publikacijų (iš jų – 15 straipsnių, ir tai nepalyginama su šių laikų daktaro disertacijomis!). V. Monsevičius sukaupė vertingų duomenų apie bičių stadijinio pasiskirstymo dėsningumus, dirvožemio, kitų veiksnių įtaką šių vabzdžių bendrijų struktūrai, parengė laukinių bičių rūšių katalogą.

Virgilijus tyrimus tęsė ir apgynęs disertaciją, juos derino su tiesioginėmis Tyrimų skyriaus vedėjo pareigomis (skyriuje darbavosi dar 3 mokslo darbuotojai). Labai vertingi, niekur kitur taip nuosekliai ir išsamiai neatlikti laukinių bičių įvairovės, jų populiacijų būklės stebėjimai kaip Čepkelių rezervate, įtrauktame į Europinės reikšmės saugomų gamtos teritorijų tinklą Natura 2000. Virgilijus Lietuvoje aptiko daugiau kaip 350 laukinių bičių rūšių (palyginkite – tai gerokai daugiau negu Lietuvoje sutinkama paukščių rūšių!), iš jų apie 235 – pirmą kartą. Surinko unikalią, labai vertingą bitinių vabzdžių kolekciją. Nors dirbo nuošaliame Lietuvos kampelyje, Virgilijus buvo plačiai žinomas entomologas, jis buvo įtrauktas į entomologų-tarptautinių ekspertų sąrašą, dalyvavo tarptautinėse programose ir projektuose, tokiuose kaip Vabzdžių monitoringas, Biologinės įvairovės išsaugojimas Lietuvos pelkėse (pastarasis – Jungtinių Tautų vystymo GEF projektas), ES Bendrosios programos ALARM projekte.

Įdomus ir originalus, bet kol kas nesulaukiantis reikiamo palaikymo V. Monsevičiaus požiūris į natūraliai kylančius gaisrus, susiformavęs kaip ilgametis gamtosaugos darbo su buveinėmis ir retomis rūšimis rezultatas. Argumentus jis dėstė ir žurnale Mūsų girios – bene paskutinėje visuomenei skirtoje populiarioje publikacijoje (2007 Nr. 7). Verta įsiklausyti į tai, ką jis rašė: „Vis daugiau gamtininkų ima suvokti, kad [žaibų sukeliami] gaisrai yra neatskiriama gamtinių procesų dalis, kad jų eliminavimas yra grubus žmogaus kišimasis į natūralius gamtinius procesus [...] saugomose gamtinėse teritorijose...“ Tokie gaisrai pelkėse kadaise nebuvo gesinami. Vietinė flora ir fauna ilgainiui prie jų prisitaikė, o skubus tokių gaisrų gesinimas trikdo per tūkstantmečius nusistovėjusias ir darniai funkcionuojančias biologines sistemas. Prie gaisrų prisitaikiusios rūšys sparčiai nyksta.... Žmogui gesinant gaisrus, adaptuotos rūšys netenka buveinių, jas išstumia gaisrams neatsparios rūšys; vadinasi ir Čepkeliai, budriai saugomi nuo gaisrų, tolsta nuo senosios natūralios būsenos...

Virgilijus Monsevičius amžinam poilsiui atgulė Marcinkonių kaimo kapinėse tarp šimtamečių pušų, netoli dar atvirų kopų, kur, anot jo žmonos Onutės, jis ir norėjo būti palaidotas. Turime Virgilijui padėkoti už visų labui nuveiktus mokslo darbus, už Lietuvai užaugintą dukrą ir sūnų. Džiugu, kad Virgilijaus gamtos pažinimo darbus tęsia jo brolis Vidmantas, kuris taip pat yra gamtininkas – biologas, specializuojasi entomologijos srityje, yra mokslų daktaras, koleopterologas, (dirbo taip pat ypatingame, tik kitame Lietuvos gamtos kampelyje – Kamanų rezervate).

Šį pavasarį Čepkelių kamanės nubus kaip visada, tik nesužinos, kad nei jos, nei Lietuva nebeturi puikaus entomologo, didžiausio darbščiųjų žiedų lankytojų žinovo ir globėjo...

Dr. Algimantas Jakimavičius
Habil. dr. Vincas Būda