0rchidėjų medžiotojas iš Lietuvos
Žymus botanikas, pasaulyje pagarsėjęs orchidėjų, gegužraibių ir kitų egzotiškų augalų tyrinėtojas Juozapas Varševičius (Josef Ritter von Rawicz Warszewicz, 1812–1866 12 29) gimė Vilniuje, dalyvavo 1831 m. sukilime prieš carinę Rusiją, ir jau vien šių dviejų faktų pakaktų, kad jį laikytume savu ir ypač tyrinėtinu.
Literatūra apie Juozapą Varševičių daugiausia rašyta lenkų kalba, tad tuose rašiniuose nerandame apie kokius nors jo sentimentus Vilniui ar Lietuvai. Be to, jis dirbo Krokuvos Jogailaičių universiteto botanikos sode ir jo darbavimosi metais šis sodas iš vidutinio pagal augintas augalų rūšis tapo vienu turtingiausių botanikos sodų Lenkijoje. Tad netenka stebėtis, kad šio botaniko atmintis Lenkijoje labai gerbiama ir vertinama. Kitaip kaip lenku jis ir nevadinamas, bet tuo nereikia stebėtis.
Žinoma, mums būtų labai įdomu išryškinti lietuviškąsias Juozapo Varševičiaus biografijos, gyvenimo ir veiklos koordinates, bet jeigu ir nepavyktų, pašnekesiui apie šį mokslininką išeikvotas laikas keleriopai atsipirktų dėl kelių priežasčių. Pirmoji – labai jau intriguojanti yra paties Juozapo Varševičiaus asmenybė. Ir antra: yra dar viena gera proga pakratyti prof. Romualdo Šviedrio atminties užkaborius, iš kurių tikriausiai pavyks sužvejoti dar ne vieną mums reikšmingą mokslo istorijos faktą ar jo interpretaciją.
Priminsime, kad Romualdas Šviedrys dirba Niujorko politechnikos universitete. Šis pašnekesys vyko prieš pat jam išskrendant į Niujorką, tad pokalbio tekstas su pašnekovu derintas jau naudojantis interneto teikiamomis galimybėmis.
S. B. Jundzilo knygos buvo jo universitetas Gerbiamas, Profesoriau, kadangi pokalbį pradėti turi vienas iš pašnekovų, leiskite man imtis šios malonios užduoties. Ką mes žinome apie Juozapo Varševičiaus vilnietiškąjį gyvenimo laikotarpį? Gimė 1812 m. Vilniuje neturtingų inteligentų šeimoje. Įstojo į tuo metu klestėjimo laikus išgyvenusį Vilniaus universitetą, bet po metų dėl lėšų stokos jaunuolis mokslus turėjo nutraukti. Jį traukė botanika, tad įsidarbino Vilniaus botanikos sode, kuriam tuo metu vadovavo Juozapas Jundzilas, garsaus botaniko Stanislovo Bonifaco Jundzilo sūnėnas. 1831 m. sukilimas į savo verpetą įtraukė pažangiausias krašto jėgas, bajoriją ir studentiją. Juozapas Varševičius sukilėlių kariuomenėje tarnavo vadovaujamas generolo Antano Gelgaudo (Gedgaudo). Nepaisant labai jauno amžiaus – jam buvo tik 19 metų – Varševičiui buvo suteiktas karininko laipsnis. Jis buvo mūšio su carine kariuomene dėl Vilniaus Panerių kalvose dalyvis. Sukilėliams pralaimėjus, jie traukėsi Prūsijos link, kartu ir Juozapas Varševičius. Ties siena su Prūsija baigėsi lietuviškasis J. Varševičiaus gyvenimo laikotarpis. Toliau jau emigracinio gyvenimo bangos jį nešė iš Prūsijos į Berlyną, iš ten – į Pietų Ameriką, o grįžęs ramų mokslinio gyvenimo uostą atrado Krokuvos Jogailaičių universiteto botanikos sode, kurį mūsų kraštietis praturtino naujų augalų rūšimis ir išvedė į geriausių Europos botanikos sodų gretas. Botanikos pasaulyje Varševičius žinomas kaip vienas didžiausių orchidėjų ir gegužraibių „medžiotojų“ bei tyrinėtojų, atrado naujų ligi tol mokslui nežinomų chininmedžių ir palmių rūšių. Jo vardu pavadinta daugybė orchidėjų ir kitų augalų, apie visa tai Jūs ir papasakosite šio pokalbio metu. Dabar paminėkime tik keletą: Warszewiczella amazonica (Varševičiaus gegužraibė), Canna warszewiciea (Varševičiaus pypytė), Begonia warszewiczii (Varševičiaus begonija), Ribes warszewiczii (Varševičiaus serbentas) ir t. t. Varševičius mirė ir buvo palaidotas Krokuvoje. Krokuvos botanikos sode jam pastatytas paminklas (skulptorius Franciszek Wyspianski), ant kurio iškaltos poeto Vincento Polio Varševičiui skirtos eilės. Bet gal ne viską pasakėme kad ir apie jo gyvenimą Lietuvoje?
Išties ne viską. Juozapas Varševičius į Vilniaus universitetą įstojo veikiausiai būdamas 16 metų, t. y. 1828 m. rudenį. Po metų nutraukė mokslus ir pradėjo dirbti universiteto botanikos sode, kur jo tikruoju universitetu tapo žymaus botaniko prof. Stanislovo Bonifaco Jundzilo 1791 m. išleistas floristinis veikalas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės augalų aprašymas pagal Linėjaus sistemą (lenkų kalba). 1811 m. išleistas antrasis šios knygos leidimas. Be to, S. B. Jundzilas parašė trumpą Taikomosios botanikos vadovėlį. Buvo trys jo leidimai – 1804, 1818 ir 1929 m. Iš šių dviejų labai aiškiai ir gražiai parašytų vadovėlių Varševičius pasisėmė daug jo gyvenime vėliau pravertusių žinių.
Juozapo Strumilos botanikos sode Įsiplieskęs sukilimas atitraukė Varševičių nuo sodininkystės ir botanikos reikalų?
Jis tikriausiai maždaug metus dirbo Vilniaus universiteto botanikos sode, bet vis daugiau laiko skyrė darbui Juozapo Strumilos botanikos sode. Ši asmenybė taip pat verta mūsų dėmesio.
Juozapas Strumila (Józef Strumillo, 1774–1847) laikomas teorinės sodininkystės pradininku Lietuvoje. Jis prie Vilniaus įveisė didelį moksliškai tvarkomą sodą, parašė 3 tomų veikalą Šiaurės sodai. Jame pateikė augalų rūšių ir veislių aprašymus, nušvietė kai kuriuos sodo augalų agrotechnikos klausimus.
Jeigu atmintis neapgauna, tai Vilniuje Sodų gatvės pavadinimas mums ir primena maždaug toje vietoje buvusį Strumilos sodą?
Kiek man žinoma, Strumilos sodas buvo kažkur už buvusių Rūdninkų miesto vartų ir tęsėsi iki Šv. Stepono bažnyčios. J. Strumila Vilniaus universitete studijavo gamtos mokslus. Baigęs studijas nuo 1811 m., taigi dar prieš gimstant Varševičiui, įsidarbino šio universiteto botanikos sode. Greitai įsteigė ir savo botanikos sodą, kurį tvarkė labai sumaniai, moksliškai.
Tikriausiai Strumilai jo sodas nebuvo skirtas vien pasigėrėjimui?
Iš to sodo Strumila pragyveno. Nors jis norėjo būti advokatu ir ėmėsi atitinkamų žygių, tikrasis jo pajamų šaltinis buvo botanikos sodas. J. Strumila buvo masonas ir 1822 m. suimtas už patriotinę veiklą. Prasideda tardymas, Strumila išvežamas į Peterburgą, kalinamas Petropavlovsko tvirtovėje. Iš ten vežamas į Varšuvą, paskui – vėl atgal į Peterburgą. Vilniuje paliktas Strumilos botanikos sodas apleistas nyksta. Laimei, 1829 m. J. Strumilai leidžiama grįžti į Vilnių.
Man regis, maždaug tuo metu į Strumilos sodą ateina dirbti ir Juozapas Varševičius. Jis Juozapą Strumilą, o kiek anksčiau ir Vilniaus universiteto botanikos sodo vadovą Juozapą Jundzilą, įtikino turįs „žaliąjį pirštą“ (anglai sako – to have a green thumb), vadinasi, yra geras sodininkas. Suprask: ten, kur jo pirštas prisiliečia, augalai žaliuoja. Ir išties Strumilos sode pradėjus darbuotis Varševičiui, nususę augalai ir gėlės bemat atgijo.
Bet štai 1830 m. Lenkijoje kyla sukilimas, 1831 m. – ir Lietuvoje. Galimas dalykas, kad tai J. Strumila paskatino savo sodininką J. Varševičių eiti į sukilėlių gretas. Mat 57 metų Strumila, kuris nemažai metų buvo tardomas ir kalinamas, jautėsi per senas kovoti. Tai mano spėjimas.
