„Rūpintojėli, nepalik mūsų…“

Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį pasitinkant

Bernardas Aleknavičius

Apjakėli. Apjakėli. Dievas vis tas pats,
Vis tiek kokiais vardais jį bešauksi.
Vydūnas

Dievas sukūrė pasaulį: saulę, žvaigždes, žemę, žmogų. Ir mes Dievą vadiname Kūrėju. Dievas rūpinasi savo kūriniais, todėl jis ir Rūpintojėlis.

Mokslininkai teigia, jog lietuviškajam Rūpintojėliui – jau per 4 tūkst. metų. Pasaulis apie mus dar nieko nežinojo, o mes jau turėjome savąjį Rūpintojėlį, kuris į mūsų gyvenimą buvo atklydęs iš amžių glūdumos.

Bemaž prieš 2 tūkst. metų romėnų istorikas Publijus Kornelijus Tacitas pirmą kartą paminėjo aisčius, kurie gyveno tarp Priegliaus ir Dauguvos. Ir vėl apie tūkstantį metų Europai mes likome beveik nežinomi. O mes gyvename prie Aismarių, Kuršmarių, Baltijos jūros, Priegliaus, Nemuno ir Dauguvos krantų su savuoju Rūpintojėliu – su juo pasikalbėdami, pasiguosdami, aptardami savuosius rūpesčius rūpestėlius. Saugojo Rūpintojėlis mūsų aistiškąją kilmę, nuo sanskrito kamieno atsiknojusią kalbą, kad ši išliktų ateities kartoms.

1009 metai. Greta Rūpintojėlio kraujas. Ir mes brendam per kraujo liūną. O kiek vėliau karaliaus Mindaugo žudikas Daumantas (apie 1240–1299) išduoda Rūpintojėlį. Pabėga į Pskovą, apsikrikštija Timotiejumi, tampa ne tik stačiatikiu, bet ir Pskovo kunigaikščiu, o mirus jis skelbiamas šventuoju. Lietuvos karaliaus Mindaugo žudikas – stačiatikių šventasis! Ir kenčia Rūpintojėlis su visa savo tauta.

Ir į Europą mes ėjome kartu su Rūpintojėliu. Ir krikštą priimdami Rūpintojėlio neišsižadėjome. Krikštas mūsų Rūpintojėlį tik pakylėjo, sudvasino ir priartino prie žmogaus. Šiandieninis Rūpintojėlis – tai savotiškas lietuvio žemiškosios kelionės simbolis, o kartu ir mūsų bendrakeleivis. Tik su šia nuostata niekaip negali sutikti mūsų kraštiečiai – vokiečių valstybinės religijos atstovai. Todėl beletrizuotai ir norisi pažvelgti į netolimą mūsų praeitį.

Buvęs Kryžiuočių ordino magistras Albrechtas Brandenburgietis (1490–1568), tapęs pirmuoju Prūsijos kunigaikščiu, siekė ir Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės kunigaikščio sosto. Pasižvalgyti 1546 m. jis atvyksta į Vilnių. Buvusiam Kryžiuočių ordino magistrui šis miestas – nesvetimas. Čia palaidoti jo motinos broliai – karalaitis Kazimieras (1458–1484), kurį popiežius vėliau pakylėjo į altoriaus garbę, ir Lenkijos karalius bei Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės didysis kunigaikštis Aleksandras (1460–1506). Ir Albrechto Brandenburgiečio gyslomis tebetekėjo dalelytė lietuviško kraujo. Pagal motinos liniją jis yra tolimas gediminaitis. Tik Vilnius svečią sutiko šaltai. Kažko trūko. Tikriausiai lietuviško nuoširdumo. Albrechtas savo protėvių kalbos jau nebemokėjo. Tarpusavyje kažką šnabždėjosi broliai Radvilos. Ir tik grįžęs į Prūsiją Albrechtas rankų nenuleidžia. „Iš Ordino Lietuva ir krikštą turėjo priimti, – mąsto jis. – Nepavyko. Paskum Vytauto įsigalėjimas. O Žalgirio kautynių gėdą privalau nuplauti aš.“

– Jūsų prakilnybe, Jūsų didenybei laiškas iš Lietuvos.

Kunigaikštis skaito. „Jūsų šviesybe, kai gausite šį laišką, manęs šiame pasaulyje jau nebebus. Asmuo, kuris Jūsų šviesybei įteiks šį raštą – geras mano bičiulis Martynas Mažvydas. Ateityje jis gali nemažai pasitarnauti ne tik Prūsijai, bet ir Lietuvai. Šis mano bičiulis – didis lietuvių kalbos žinovas. Jis jau turi parengęs lietuvišką knygą, kurią išleidus Prūsijos žmonės geriau galės pažinti Dievo žodį.

Jūsų Prakilnybe, maldauju, pasirūpinkite šiuo mokytu ir daug žadančiu vyru, taip kaip kažkada rūpinotės manimi. Tai paskutinysis Jūsų mirštančio tarno ir bičiulio prašymas. Abraomas Kulvietis Kulva, 1545 Viešpaties metai.“

– O kur tas žmogus? – klausia kunigaikštis.
– Čia pat.
– Tai kvieskite jį.
Įeina Martynas Mažvydas. Vokiškai jis nemoka. Su kunigaikščiu Albrechtu bendrauja lotyniškai.
– Tai su kokiu kraičiu pas mus atvykai, – teiraujasi kunigaikštis.

Martynas Mažvydas kunigaikščiui Albrechtui paduoda rankraštį. Šis jį atidžiai peržiūri.

– Kraičiu patenkintas. Čia bus pirmoji lietuviška knyga, kuri dabar taip reikalinga.

Ir prasidėjo. Iškviečiamas spaustuvininkas Veinreichas. Kunigaikštis nurodo, kad šis atidėtų pradėtus darbus ir imtųsi pirmosios lietuviškos knygos leidimo. Už pusmečio pasirodo knyga. Martynas Mažvydas ir Baltramiejus Vilentas dar spaudos dažais kvepiančią knygą neša kunigaikščiui. Kunigaikštis Albrechtas atverčia pirmuosius puslapius, kur išspausdintas jo padiktuotas lotyniškas tekstas ir skaito: „Didžiajai Lietuvos Kunigaikštystei. Laimingoji tėvyne didžių valdovų, garsinga Lietuva, Dievo žodžius gryna priimki širdimi…“

„Gerai, – pamano kunigaikštis, – dabar savo rankose turiu visapusiškai tvirtą ginklą.“
Praslinkus ne vienam šimtmečiui, poetas Justinas Marcinkevičius Martyno Mažvydo lūpomis prabils:
„Atmeni, kaip savo Katekizmą
Tiesiog iš Jono Veinreicho spaustuvės
Mes kunigaikščiui nunešėm? Ar tu
Atmeni, ką jis tada pasakė?
„Per Dievą, – sako, – Lietuvą atvesiu
Į Prūsiją. Ko nepadarė kardas,
Tą padarys knyga ir Dievo žodis.“
Ir tai pasakė ne bet kas, o buvęs
Kryžiuočių ordino magistras. O,
Tie žodžiai buvo peilis man į širdį!
Kokia ironija! Įsivaizduoji,
Pats savo rankomis sau neriesi kilpą…“

Spausdintas žodis! Galingesnis jis ir už kardą! O priešo rankose – kilpa ateities kartoms. Tai jau savižudybė.

Mūsų planetoje niekas veltui nieko neduoda. Ir mes už Pirmąją lietuvišką knygą mokėjome pernelyg brangiai. Prūsijos kunigaikščio Albrechto Brandenburgiečio rūpesčiu išleistas Martyno Mažvydo Katekizmas tautoje turėjo numarinti Rūpintojėlį ir kraštą atvesti į vokiečių valstybinės religijos globą. Tai, ko nepadarė kardas, turėjo padaryti Martynas Mažvydas su Pirmąja lietuviška knyga. Ir tai buvo daroma su didžiuliu atkaklumu ir ištikimybe vokiečių valstybinei religijai. Kad ši nuožmi kova (knyga, pranokstanti kardo ašmenis) būtų vaisinga, jos autorius į talką kvietėsi ir Prūsijos kunigaikštį. Tuo įsitikinsime skaitydami Martyno Mažvydo laiškus, rašytus nuožmiausiam lietuvių tautos priešui, buvusiam Kryžiuočių ordino magistrui Albrechtui Brandenburgiečiui.

Baigęs studijas Karaliaučiaus universitete ir gavęs kunigo šventinimus 1549 m. kovo 18 d. Martynas Mažvydas skiriamas turtingos Ragainės parapijos klebonu. Kraštas lietuviškas, katalikiškas. Žmonės tikintys, turintys tautines ir religines tradicijas. Ir nuo 1525 m. įvesta vokiečių valstybinė religija liuteronybė jų nepalaužė. Nebodami pilies komtūro bei valdininkų persekiojimo, tikintieji slapčiomis keliasi per Nemuną ir vyksta į katalikiškas Tauragės, Jurbarko, Veliuonos parapijas nusilenkti Rūpintojėliui.

Tik šio tikinčiųjų pamaldumo negali pakęsti Martynas Mažvydas. Buvusiam Kryžiuočių ordino magistrui 1551 m. jis rašo: „Iš tikrųjų čion atvykęs radau daugelį žmonių, taip atsidavusių pragaištingam popiežininkų mokymui, jog maždaug dvidešimt metų, o gal ir daugiau, jie vengė švenčiausio altoriaus sakramento, nors dėl to yra aiškus Dievo įsakymas ir šventosios bažnyčios potvarkis. Iš jų sumaniuosius, nors dar ir ne visus, Dievo padedamas, mokydamas Evangelijos, patraukiau pamilti Dievo žodį ir naudotis sakramentais. Betgi kiti, labiau užkietėję – tiek tie, kurie gyvena netoli Ragainės, tiek tie, kurie toliau nuo jos, – ne tik niekina skelbiamą Dievo žodį ir sakramentus, bet ir juo labiau jais rūpinies, juo labiau jie grimzta aklybėn ir užsispyriman ir vis tebesilaiko popiežiaus skelbiamų šlykštybių […]. Todėl būtų gera, šviesusis kunigaikšti, jei jiems būtų uždrausti tie darbai, ypač sekmadieniais, kada būtų geriau, kaip ir tinka geriems krikščionims, klausytis Dievo žodžio, negu prakaituoti dirbant. Jie turi dar ir tokią didelę ydą: žinodami, jog pagal labai seną popiežininkų paprotį Lietuvos ir Žemaitijos parapijose, esančiose netoli nuo mūsų kunigaikštystės sienų, yra švenčiami kokie nors šventojo atlaidai, pavyzdžiui, Šventosios Onos – Batakių miestelyje, šv. Jokūbo – Švėkšnoje, Garbingosios mergelės Marijos – Šiluvoje, Kryžiaus – Jurbarke, Jurgio ir Kristaus kūno – Tauragėje, Dangun žengimo – Veliuonoje ir kituose miesteliuose švenčiamos kitos šventųjų šventės, – taigi tada tie mano parapijiečiai, kuriems patinka tokios popiežiaus įvestos apeigos, ten keliauja ir nusikalsta bjauriausia stabmeldyste. Dar kiti, nors ir nevyksta į tokias vietas, tačiau namie, užsidegę vaškines žvakes prie sienos, šaukiasi šventųjų globos ir, kaip kokie stabmeldžiai, švenčia tas pačias jų šventes. O kad jie taip pamaldžiai laikytųsi sakramentų ir juos švęstų klausydami šventųjų pamokslų ir Katekizmo mokymo, kuris gali atitraukti nuo popiežiaus skelbiamų prietarų ir nešvankybių. Bet dėl to, kad sekmadieniais kaip bedieviai negarbina Kūrėjo, jie ir toliau pasilieka akli, garbindami svetimus dievus jų dienomis. Todėl būtų labai pageidautina, kad tavo šviesioji aukštybė savo ediktu uždraustų jiems tokias keliones ir užkirstų kelią, jei kokiu nors būdu būtų įmanoma, tokiai jų išpažįstamai stabmeldystei. O aš laikysiu savo pareiga, kaip ir dabar darau, su dideliu uolumu per visus savo pamokslus atitraukti ir atkalbėti juos nuo tokio stabų garbinimo.“