Ukrainiečių tautai jis tapo Moze ir Leonardu
Lapkričio 9 d. Šiaulių universitete vyksta Lvovo nacionalinio Ivano Franko universiteto diena, skirta Ivano Franko 150-osioms gimimo metinėms. Pranešimus skaitys svečiai, Lvovo nacionalinio Ivano Franko universiteto prorektoriai prof. Bogdanas Koturas ir doc. Marjanas Lozinskis, Istorijos fakulteto dekanas doc. Vasilijus Kmetas ir doc. Valerijus Kornijčiukas. Lapkričio 10 d. Ukrainos ambasadoje Vilniuje rengiama konferencija Lietuviai ir ukrainiečiai: istoriniai-kultūriniai ryšiai. Ji pratęs bazilijonams skirtų konferencijų ciklą. Tai jau 7-oji šio ciklo konferencija. Ta proga pradedame spausdinti keletą publikacijų iš šį rudenį Lvove vykusio tarptautinio kongreso, skirto ukrainiečių tautos pasididžiavimo Ivano Franko 150-osioms gimimo metinėms paminėti. Minties Katedra, kuri stovės per amžius Tikriausiai kiekviena tauta turi savąjį Mozę, tik ne kiekvienai tautai tenka 40 metų kelio į laisvę ieškoti keliaujant per tikrą bevandenę dykumą. Kartais savojo kelio į laisvę šimtus metų tenka ieškoti ir keliaujant per bedvasę nykumą. Laimingos tautos, sulaukusios savojo dvasios vedlio. Deja, to paties negalėtume taikyti vedliui: žodis ‘laimė’ jam dažnai nepritaikomas, jis ištirpsta savo tautos laimėje. Kam jau kam, o savo tautos pranašams dažniausiai, jei ne visada, tenka patirti erškėčiuotą asmeninio gyvenimo kelią. Ukrainiečiams tokiu pranašu, tautos vedliu iš dvasios dykumos į laisvę tapo Ivanas Franko. Drįstame teigti, kad lietuviams ši asmenybė ir I. Franko kūryba beveik nepažįstama. Jeigu ir pažįstama, tai iš sovietmečiu suformuoto įvaizdžio, tipiškos klišės, kuri mažai ką bendro turi su tikrove. Jei išlakiam medžiui nukapotume visas šakas, nuluptume kamieno žievę, tai liktų stulpas, tinkamas nebent elektros linijai tiesti - toks buvusios sistemos suformuotas Ivano Franko įvaizdis, beveik nesusijęs su tikrąja šios asmenybės vieta ir reikšme savo tautos kultūroje bei istorijoje. Tad kas yra Ivanas Franko ukrainiečiams ir pasaulinei literatūrai, apskritai žmonijos minčiai ir dvasingumui? Klausimas, į kurį atsakant maža būtų solidžios monografijos ar bent kelių. Skaičių mėgėjams pasakysime, kad Ukrainoje leidžiamas Ivano Franko 50 tomų raštų rinkinys, bet ir tai tėra nedidelė šio kūrėjo paveldo dalis. Priimtas sprendimas išleisti akademinį 100 tomų (!) Ivano Franko raštų rinkinį. Jį rengs didžiulis literatūros tyrinėtojų kolektyvas, geriausios Ukrainos filologijos mokslo pajėgos. Vargu ar rasis asmenybė, kuri įstengs tuos visus tomus perskaityti, bet juk ne apie tai kalba. Tai yra literatūrinis ir filosofinis ukrainiečių tautos bei pasaulinės kultūros paveldas, minties Katedra, kuri stovės per amžius, būsimoms kartoms bus pažinimo ir kūrybinio įkvėpimo šaltinis. Be Ivano Franko kūrybos neįmanoma pažinti ir suvokti labai lėto ukrainiečių tautos virsmo iš užguitos, engiamos, niekinamos imperijų pavaldinės į istorijos subjektą, atsakingą už savo paties ateitį ir likimą. Visa tai taip susiję su modernios lietuvių tautos tapsmu ir likimu, nes juk iš panašios istorinės nebūties buvo lemta pakilti ir lietuviams, ir ukrainiečiams. Tuo esame panašūs, artimi ir todėl vieni kitus taip gerai suprantame be žodžių - užtenka tik užuominos, intonacijos ar paprasčiausio akių žvilgsnio. Mūsų tautų istoriniai siekiai jei ir ne visiškai tapatūs, tai labai panašūs, o laisvės siekiais esame broliai ir seserys.
Šiemet Ukraina įspūdingai paminėjo ir pagerbė savo minties ir dvasios galiūną - Ivaną Franko (1856 08 27-1916 05 28). Rašytojo, poeto, publicisto ir mąstytojo 150-osios gimimo metinės sutapo su reikšmingais Ukrainos (pagaliau - valstybės!) ir visos ukrainiečių tautos kelio į Europą ieškojimais, nors bet kuris mokinukas tuojau pat pataisytų: Ukraina nuo seno buvo, yra ir bus Europoje. Tai tiesa, aksioma, tačiau postmoderniame pasaulyje galioja kiti dėsniai, o apie juos mokinukas gali ir nežinoti. Kiekviena tauta laisvės fenomeną turi suvokti, o suvokusi - geisti visa savo egzistencine esybe, nes tik nenumaldomas geismas gali padėti iškovoti laisvę. Kito kelio nėra, niekas laisvės tautai ir žmogui nesiūlo ir neskatina siekti. O iškovotą ją reikia apginti ir įtvirtinti. Net ir to maža: pagal dabartinėje Europoje vyraujančias nuostatas dar būtina, kad kiekvienos tautos laisvės suvokimu ir neslopstančiu jos geismu patikėtų ir kiti. Šiame pasaulyje maža jaustis laisvam, reikia, kad atskiros tautos laisvės savivoka taptų ir kitų tautų suvokimu.
