Josifas Brodskis: pirma kelionė į Lietuvą (5)

Tęsiame pasakojimą apie Nobelio premijos laureato Josifo Brodskio pirmąją kelionę į Lietuvą 1966 m. rugpjūtį. Venclovų namuose šiemet paminėtos poeto viešnagės keturiasdešimtosios ir dešimtosios poeto mirties metinės.

Sprendžiant iš visko, priešpaskutinę buvimo Vilniuje dieną, tikriau - tos dienos popietę, Pranas Morkus savo automobiliu J. Brodskį, T. Venclovą, Ramūną ir Elę Katilius vežė į Sudervę. Sudervės įspūdžiai aprašyti literatūroje, tačiau kai kuriuos dalykus prisiminsime ir mes, nes tai turėtų gerokai praturtinti pasakojimą.

Prieš J. Brodskiui išvykstant iš Vilniaus, draugai norėjo parodyti jam vienintelę Lietuvoje rotondinės formos bažnyčią. Literatūroje galima rasti įvairių nuomonių dėl tos bažnyčios architekto: tvirtinama, kad projektavęs Laurynas Gucevičius, Vilniaus katedros perstatytojas XVIII a. pabaigoje. Tomo Venclovos 2006 m. pasirodžiusioje knygoje Vilniaus vardai teigiama, kad ją projektavo kun. Laurynas Bortkevičius (1750-1823), tačiau ne be L. Gucevičiaus įtakos.

Rotonda tai rotonda, bet bažnyčia įstabi dar viena savybe: kupolo architektūrinė erdvė kuria stebėtiną akustiką, kuri lankytojams palieka neišdildomą įspūdį. Reikia pakilti į baliustradą, kuri juosia kupolą ties bažnyčios karnizu, atsistoti priešingose baliustrados pusėse: menkiausias šnabždesys puikiausiai girdimas priešingoje pusėje esančiam klausytojui.

Tai štai J. Brodskis užsilipęs ant baliustrados pradėjo negarsiai skaityti savo ne itin tobula lenkų kalba poeto romantiko Cipriano Kamilio Norvido (Norwid) eilėraštį apie pelenus ir deimantą. Andžejaus Vaidos filme Pelenai ir deimantas cituojamas tas eilėraštis. Ko gero, tai vienas gražiausių C. K. Norvido eilėraščių. Tuo metu J. Brodskis jau neblogai nusimanė apie Norvidą, vadino keistos sintaksės poetu, bet tokia pat ir Marinos Cvetajevos eilėraščių sintaksė. Šitai priminęs T. Venclova, atrodo, yra kiek kitokios nuomonės apie M. Cvetajevos sintaksę.

Taigi J. Brodskis Sudervės bažnyčios kupole lenkiškai skaitė eiles apie tai, kad nieko iš mūsų neliks, tik pelenai, ir ar liks juose deimantas - amžinosios pergalės pranašas... Kiekvieną tyliai skaitomo eilėraščio žodį girdėjo ir įsiminė T. Venclova, stovėdamas priešingoje baliustrados dalyje po tuo pačiu kupolu.

Kunigas Adolfas Trusevičius apie susitikimą su Brodskiu

Sudervės parapijos klebonas buvo kun. Adolfas Trusevičius CM (Adolf Trusewicz, 1919-2001). Gimęs Senųjų Trakų parapijoje valstiečių šeimoje. Mokėsi Senuosiuose Trakuose, vėliau Krokuvoje ir Vilniuje. 1945 m. balandčio 8 d. arkivyskupo Romualdo Jalbžykovskio buvo įšventintas kunigu. Paskirtas Vilniaus misionierių bažnyčios rektoriumi dirbo iki jos uždarymo 1949 m. vasario 14 d. Vėliau kunigo pareigas vykdė Turmante, Alionyse, o 1956 m. atkeltas į Sudervę ten tarnavo 39 metus. 1991 m. kun. A. Trusevičius buvo apdovanotas Lenkijos Respublikos Nuopelnų ordino Auksiniu ženklu. Pasak T. Venclovos, jis buvo gerai pažįstamas ar net bičiuliavosi su monsinjoru Kazimieru Vasiliausku. Jau po daugelio metų monsinjoras T. Venclovos paklausė, ar jis nenorėtų aplankyti sunkiai sergančio ir gulinčio ligoninėje Sudervės klebono Trusevičiaus. Žinoma, T. Venclova sutiko, ir monsinjoras K. Vasiliauskas jį nuvedė pas ligonį. Kunigas Trusevičius prisiminė tą apsilankymą Sudervės bažnyčioje su Brodskiu, žinojo ir apie tai, kad poetas apdovanotas Nobelio premija. Kunigą nudžiugino Venclovos apsilankymas, bet jis buvo jau labai pasiligojęs.

Brodskio, Venclovos ir jų bičiulių lankymasis 1966 m. Sudervės bažnyčioje neliko be pėdsako. 1993 m. lenkų žurnalistui duotame interviu kun. Trusevičius ne tik prisiminė Brodskio apsilankymą Sudervėje, bet ir papasakojo įdomių dalykų, kurie pateikti jo duotame interviu.

Į žurnalisto klausimą, ar prisimena tokį poetą Josifą Brodskį, kunigas Trusevičius atsakė, kad J. Brodskis Sudervėje lankėsi du kartus. Pirmąkart su solidžiu lietuviu - Tomu Venclova, dar kažkokiu ponu ir mongoliškų veido bruožų mergina. Tuo metu kunigas buvo apsuptas vaikų - rengė juos pirmajai šv. Komunijai. Kai pamatė tris įeinančius ponus, iškart pamanė: ‘Mane pagavo’. Mat už tokį vaikų mokymą sovietmečiu galėjai gauti metus kalėjimo. Taigi, tvirtino kunigas, visos blusos, kurios buvo jo kūne, iš baimės tą akimirką gavo galą. Aišku, reikės pasėdėti, suprantamas dalykas, bet nesinori.

Tačiau atvykėliai nekreipė dėmesio į vaikus, tik žiūrinėjo aplinkui, domėjosi bažnyčia. Kunigas lengviau atsikvėpė: gal jo šį kartą negaudo?.. Vaikai išsiskirstė į namus, o atvykėliai liko. Kunigas atsisėdo į suolą bažnyčios viduje, o mergina ‘mongoliškomis akimis’ žiūri į šv. Antano paveikslą ir klausia: ‘Kas tas vyras su vaiku ant rankų?’ Kunigas pagalvojo, kad tai ‘komsomolka’ ar komunistė, tad kam jis jai pasakos apie šv. Antaną. ‘Proše pani, aš nenoriu apie tai pasakoti’, - sako.

Mato, kad mergina paraudo, net jos akys sudrėko. ‘Gal ji kitokia, negu aš apie ją pagalvojau?’ - pamanė kunigas ir pats susigėdo savo atšiauroko elgesio su atvykėliais, todėl pakvietė juos į savo namus, pavaišino arbata. Tada Josifas Brodskis - ta pavardė kunigui tuomet nieko nesakė, tik tiek buvo aišku, kad jis iš Leningrado - pradėjo klausinėti. ‘Ar geresnis materialinis lygmuo padeda žmogui augti moraliai? Ar žmogus geresnis, kuo turtingesnis?’ - klausė Brodskis. Kunigas pacitavo brevijorių, ten yra tokie žodžiai: ‘Apgink mane, Dieve, nuo turto ir neturto, duok man tiek, kiek reikia gyvenimui’.

Paskui Brodskis pasakė: ‘Na, gerai, Jūs čia turite Evangeliją, turite bažnyčią, ateina žmonės, Jūs juos mokote. O kas bus tokiems, kurie neturėjo net progos išgirsti apie Dievą? Rusijoje, Sibire - juk ten žmonės nieko apie Dievą negirdėjo, o jei girdėjo, tai neigiamai’. Klebonas Trusevičius ir sako: ‘Proše pana, žmogus turi protą - tai kažkokia švieselė, kuri jam jau sako, kas gera, kas bloga. Ir kitas svarbus dalykas - tai sąžinė. Vadinasi, galima Dievo net nepažinti, bet laikytis principų. Mes manome, kad jeigu kas pagal savo protą ir sąžinę elgsis, tai tikriausiai Ponas Dievas duos jam tikėjimo malonę’.

Brodskis toliau vėl neduoda ramybės klebonui: ‘O ar proto šviesos užtenka, kad nugalėtume blogį, kuris nubunda žmoguje? Protas, proto šviesa...’ Klebonas atsako: ‘Proše pana, ir žmogus, kuriam duotas tikėjimas, ir kuris neturi tikėjimo, vargsta gyvenime. Yra kova. Tik tas, kuris turi tikėjimą, atsiklaupia ir meldžiasi - Dieve, padėk, nes man sunku. Ir kai pakyla nuo kelių, jaučia, kad Ponas Dievas teikia malonę, duoda paramą ir žmogui pavyksta įveikti blogį, kuris jame gimsta’.

J. Brodskiui, patiko tas pašnekesys su kunigu: ‘Kaip gražu - nuostabu’. Bendravo rusų kalba.

Vienudu su kunigu

Paskui J. Brodskis davė ženklą savo bičiuliams, kad paliktų jį vieną su kunigu. Kadangi tas pokalbis nebuvo išpažintis, tai kunigas Trusevičius nepadarė bažnytinio nusižengimo visa tai pasakodamas duotajame interviu. Štai ką J. Brodskis kalbėjo kunigui: ‘Žmona metė vyrą, pradėjo gyventi laisvai. Vyras pateko į kalėjimą, ir tada žmona grįžta, neša jam į kalėjimą maisto. Ką daryti su tokia moterimi išėjus iš kalėjimo?’ Kunigas išdėstė savo požiūrį į gyvenimišką situaciją: ‘Proše pana, jeigu žmogus gailisi savo nuodėmės ir nuoširdžiai nusprendžia pasitaisyti, prieina išpažinties, tai neturiu teisės neduoti jam atleidimo. Dievo vardu turiu jam pasakyti: Dievas tau atleidžia.’

J. Brodskis toliau klausia: ‘Gerai, Dievas atleidžia ir Jūs, kunige. O ką vyras turi daryti su tokia žmona? Kaip jam gyventi?’ - ‘Matote, pan, kai ąsotis sudužęs ir suklijuotas, tai visada lieka pėdsakas. Sunku išmesti iš atminties tai, kas buvo. Bet kažkaip gyventi reikia, juk ir tas vyras kažin ar visada tvarkingai gyveno. Ar ne taip?’

Kai visa tai J. Brodskis kunigui pasakojo, tai visas tarsi švytėjo, akyse lyg ašaros, atrodė labai susijaudinęs. Todėl klebonas Trusevičius ir pamanė, kad Brodskis, turbūt, kalbėjo apie savo paties gyvenimą. Atsisveikindamas kunigas apkabino J. Brodskį ir pabučiavo, o jis pravirko. Taip tada atsisveikino.

Kaip Brodskis vargonų dumples mynė

Toliau kun. Trusevičius lenkų žurnalistui pasakojo, kad maždaug po pusmečio nuo šio pašnekesio, žiemą, jis per radiją išgirdo tą pačią Brodskio pavardę. Buvo pasakojama, kad tai vienas iš penkių Leningrado poetų, Chruščiovo laikais sėdėjęs kalėjime kaip veltėdis, nes jo pažiūros nesutiko su oficialia sovietine ideologija. Paskui pasaulyje kilo triukšmas, ir Brodskis buvo paleistas... Kunigui Trusevičiui atsivėrė akys: štai kas buvo atvažiavęs į Sudervės bažnyčią!

Atėjo pavasaris, vasara, kunigas sėdėjo savo verandėlėje netoli bažnyčios. Žiūri - privažiavo taksi. Išlipo kažkoks ponas ir ponia. Abu eina klebonijos link. Atvykėliai lipa į viršų, o kunigas leidžiasi žemyn. Vyras staiga stipriai apkabino kunigą, o šis tuo metu pagalvojo: kažkoks nepažįstamasis mane apkabina. Nežinia, kas toks - net nemalonu. Vyras ir sako: ‘Aš - Brodskis’.

O, tai jau visai kitas reikalas - kun. Trusevičius labai gerai prisiminė savo buvusius lankytojus. J. Brodskis iš Leningrado kartu atsivežė merginą - vargonų muzikos profesoriaus dukrą Anastaziją Braudo. Ji vargonininkė, koncertuoja. Juk reikia jai parodyti unikalią rotondinę Sudervės bažnyčią, stebinančią įstabia akustika. Taigi atvažiavo į Sudervės bažnyčią pagroti vargonais. Ponia dvi valandas grojo Bachą, o Brodskis kojomis maigė vargonų dumples. Turėjo būti nepaprastas vaizdas, ir galima tik apgailestauti, kad niekas neužfiksavo to įstabaus momento.

Tada kunigas Trusevičius ir išgirdo, kaip tos ponios rankose prabilo jo vargonai: tai jau buvo ne grojimas - tai buvo nuostabi muzikinė jo bažnyčios vargonų kalba. Ar taip pat mąstė muzikantė - sunku pasakyti. Aišku viena: Sudervės bažnyčios vargonai nė iš tolo neprilygo šios vienintelės Lietuvoje rotondinės bažnyčios akustikai, jau seniai virtusiai savotiška legenda.

Laikas neištrynė prisiminimų

Tai štai šį įrašą diktofonu žurnalistas padarė 1993 m., o išspausdintas kelionių vadove Przewodnyk Pascala. Wilno (2004 m.). Šis tekstas labai svarbus J. Brodskio gyvenimo tyrinėjimui. Kunigo Trusevičiaus prisiminimuose matome giliai mąstantį ir jaučiantį 26 metų J. Brodskį. Jis kėlė svarbius egzistencinius žmogaus gyvenimo ir tikėjimo klausimus. Poetas rėmėsi savo paties išgyvenimais, jam likimo skirtais asmeninio gyvenimo smūgiais. Prieš mus atsiskleidžia ir gili asmenybė labai svarbų jos gyvenimo metą, kai daugybė neišsprendžiamų asmeninio gyvenimo klausimų jį smaugte smaugė. Akivaizdžiai matome, kad J. Brodskiui buvo labai blogai Leningrade, jam reikėjo dvasinės pagalbos, normalios žmogiškos jį supančių žmonių šilumos, kurios jis sulaukė Lietuvoje iš savo vilnietiškosios aplinkos bičiulių. Tikriausiai tuo metu jis priminė tą benamį kačiuką, kurį išvydęs tuojau priglaudė savo užantyje, tarsi giminingą sielą. Šitai mums aiškėja, įgyja papildomų spalvų ir atspalvių būtent iš kunigo pateiktų vaizdingų prisiminimų. Faktografija ir kuo tikslesnis įvykių perteikimas yra geras dalykas, tačiau interpretacijos - tuo mus įtikina kun. A. Trusevičius - dar geriau.

Galima tik stebėtis kunigo Trusevičiaus guvia atmintimi: žurnalistas su juo kalbėjosi praėjus 27 metams nuo pasakojamų įvykių. Iš pasakojimo atsiskleidžia ne tik faktografiniai dalykai, bet ir perteikta poeto dviejų apsilankymų Sudervėje jausena. J. Brodskio bičiuliai tvirtina, kad su juo buvo labai malonu ir lengva bendrauti, bet tai buvo veikiau išorinis fizinio būvio fasadas, nes dvasios Vezuvijus virė ir kunkuliavo. Galima manyti, kad bičiulių aplinka Vilniuje spontaniškai iš Leningrado ištrūkusiam poetui buvo didelė sielos atgaiva, galimybė šiek tiek užsimiršti, atitrūkti nuo kankinančių minčių ir nesiklostančių asmeninio gyvenimo santykių. Tačiau užteko tik gilaus ir mąstančio katalikų kunigo užuojautos, ir poetas neišlaiko. Jo nuoširdaus atsivėrimo akimirka yra nepaprastai jaudinanti ir mums daug ką paaiškina. Vezuvijus naujoje aplinkoje kurį laiką galėjo aprimti, vos ne vos ruseno, bet užteko nedidelio postūmio, ir jis vėl atgijo, prasiveržė širdies skauduliais.

Galima spėti, kad Sudervės kunigas Trusevičius rašė dienoraštį, užsirašinėjo bent kai kuriuos dienos įvykius, svarbesnius savo gyvenimo įspūdžius, antraip nebūtų taip giliai ir tiksliai perteikęs savo susitikimų su J. Brodskiu akimirkų. Tenka tik apgailestauti, kad to paties nedarė poeto vilnietiškosios aplinkos bičiuliai, gal drovėdamiesi, o gal kartais iš paprasčiausio nesuvokimo, kad gyvenimo akimirkos, kapsinčios sekundėmis, virsta ne tik minutėmis ir valandomis, bet brėžia žmonių gyvenimo istoriją.

Deja, paprastas, bet dėl to ne mažiau didžias tiesas dažnai suvokiame, kai praradimų ištaisyti jau neįmanoma, iš atminties užkaborių toli gražu ne viską pasiseka iškelti į dienos šviesą. Nedovanotini praradimai. Kas žino, gal po 20 metų ar daugiau ir mūsų pačių patirti įspūdžiai iš prisiminimų vakaro apie J. Brodskį kam nors nušvis netikėta atradimų šviesa, kurios mes patys šiandien dar nejaučiame.

Šio skirsnio pabaigoje pasakysime, kad kun. A. Trusevičius 1995 m. sunkiai susirgo ir buvo pakviestas gydytis į Krokuvos kunigų misionierių vienuolijos namus. Ten mirė savo kunigystės šventimų dieną, 2001 m. balandžio 8-ąją. Palaidotas Krokuvoje.

Žaidimas eilėraščiais

T. Venclova prisimena, kad pakeliui į Sudervę J. Brodskis buvo užmezgęs lyg žaidimą - cituoja eilėraštį ir prašo bičiulį atspėti, kas parašė. Pavyzdžiui:

Grįžus jau pavakare iš Sudervės, R. Katilius prisimena, kad Pranas Morkus juos iš automobilio išsodino netoli Žaliojo (tada - F. Dzeržinskio) tilto, netoli Skalvijos (tada - Planetos) kino teatro. Ten teko laukti autobuso į Antakalnį. J. Brodskis Leningrade garsėjo tuo, kad sugebėdavo pagauti taksi, kai pagauti buvo neįmanoma. Stovi 15 žmonių eilė, trypčioja, nes šalta, Josifas pasitraukia į šalį ir, žiūrėk, jau sėdi automobilyje ir kitus sėsti kviečia. Tą savo sugebėjimą J. Brodskis norėjo pademonstruoti ir Vilniuje, bet tuo metu privažiavo autobusas ir Ramūnas ‘atšaukė’ Josifo sumanymą. Poetas net papriekaištavo draugui, nes jau buvo pagavęs taksi, o dabar visiems teko važiuoti autobusu.

Išlipdamas J. Brodskis Ramūnui pasakė, vis dar su priekaištu: ‘Romai, mano hobis - išlipti iš perpildyto autobuso’. Labai brodskiška frazė. Ji pažadino ir T. Venclovos atmintį, buvo prisimintas vienas J. Brodskio juokas iš jo pirmojo apsilankymo Lietuvoje.

Yra frazė, kuri demonstruojama kaip amerikietiškojo rasizmo pavyzdys: ‘Ar išleistumėte savo dukterį už juodaodžio?’ J. Brodskis klausdavo kitaip: ‘Ar jūs išleistumėte savo dukterį už raudonojo?’ Ir tai jau nebe rasizmas, o rusizmas.

Susipyko dėl Čestertono

Virgilijus Čepaitis ir jo žmona Natalija Trauberg gyveno Antakalnyje, netoli Eglutės, visai ties dabartiniu Katilių butu, nors T. Venclovai, sostinės centro gyventojui, atrodė, kad tai vos ne Valakampių prieigos. Čepaičių butelis buvo labai jaukus, bet dar daugiau to jaukumo teikė Natalija Trauberg, kuri tuo metu, pasak T. Venclovos, buvo viena iš centrinių Vilniaus kultūrinės traukos figūrų. Labai išsilavinusi ir originaliai mąstanti moteris, viena iš nuolatinių Maskvos kultūrinių įvykių dalyvių. Buvo labai religinga, katalikė, o šiuo metu yra katalikų vienuolė. Gyvena Maskvoje, dabar jai bene 77 metai. Jaunystėje buvo labai graži. Tada, prieš 40 metų, N. Trauberg Venclovą ir kai kuriuos kitus jo bičiulius mokė katalikų tikėjimo pradmenų. Jos savotiškas literatūrinis stabas buvo detektyvinių romanų meistras Hilbertas Keitas Čestertonas, kurio beveik visus garsius pamokslus N. Trauberg vertė į rusų kalbą. Neseniai rusiškai pasirodė daugiatomis Čestertono Raštų rinkinys, jame dauguma vertimų yra N. Trauberg. Čestertonas buvo ir tebėra savotiškas šios moters gyvenimo epicentras.

Tai štai buvo įdomi Brodskio reakcija į šį Trauberg užsiėmimą. Jis pareiškė: ‘Užuot užsiėmę šituo, geriau išverstumėte Džono Dono Pamokslus’. Venclova prisimena, kad ir Amerikoje Brodskis buvo plėtojęs tą pačią temą: girdi, amerikiečiai nėra susipažinę su tokiais esmingais dokumentais kaip Amerikos Konstitucija, jau nekalbant apie Džono Dono poeziją...

Vilniuje, Čepaičių bute J. Brodskis raukėsi, kad čia peršamas antraeilis literatūros reiškinys - Čestertonas. Natalija Trauberg apskritai buvo linkusi užsigauti ir, žinoma, labai užsigavo dėl tokio jos mylimo rašytojo vertinimo. Buvo labai nesmagus momentas, po kurio J. Brodskis paprasčiausiai išėjo iš tų namų. Tokiais atvejais metaforiškai sakoma: trenkė durimis ir išėjo, - rado reikalą pabrėžti Tomas Venclova. Draugai išskubėjo paskui Brodskį, palikę Elę Katilienę guosti Nataliją.

Visi buvo susinervinę: paskutinis J. Brodskio apsilankymo Vilniuje vakaras ir štai kaip nenusisekė. Svetimas Josifui miestas - ką ten gali žinoti. Teko vytis Josifą, o Ramūno kojos ne tokios eiklios. Kol buvo atsisveikinama su Čepaičiu ir Trauberg, atsiprašinėjama už sugadintą vakarą, Brodskis jau toli kažin kur nukulniavo. Gerai, jei į centro pusę, o jei į priešingą?

Kalta Maskvos isterikų atmosfera

Tais laikais buvo galima stabdyti ne tik taksi, kurių nuolat trūko, bet ir privačias lengvąsias mašinas. Už nedidelį mokestį vairuotojai paveždavo, kur reikia. Draugai sustabdė pirmą pasitaikiusį automobilį, paaiškino, kad reikia pasivyti nuėjusį draugą. Gana greitai jiems pavyko pavyti Josifą, dideliais žingsniais žingsniuojantį centro link. Draugai iššoko iš automobilio, Josifas nesispyriojo, įsėdo, ir taip visi atvažiavo į Liejyklos gatvę.

T. Venclova prisiminė, kad J. Brodskis tada pasiskundė: jis važiavęs į Vilnių, nes čia truputį kitokie žmonės, o štai šiandien vakare jis vėl pateko į tą Maskvos isterikų atmosferą... Tai ir buvo jo susikirtimo su N. Trauberg priežastis. Ši pastaba, ko gero, esminė, norint suvokti, kuo čia buvo dėtas Čestertonas. Paprastas, atrodytų, literatūrinių skonių susikirtimas savyje slepia daug esmingesnius dalykus. Vienas J. Brodskio pasakytas sakinys įlieja visai naujos šviesos į, atrodytų, eilinį asmenybių konfliktą.

Šiaip J. Brodskis galėjo būti labai taktiškas ir susivaldantis, bet štai Natali jam ‘grojo’ tam tikrų nervų šaknelėmis - poetas neišlaikė, prarado savitvardą. Čestertonas buvo tik priežastis, kibirkštis, sukėlusi liepsnos pliūpsnį.

Tenka pripažinti, kad N. Trauberg J. Brodskis taip niekada ir nepamėgo. Kaip ir ji Brodskio, nors poetą vertino, mėgo ne mažiau kaip kiti jo skaitytojai ir gerbėjai.

Katilius prisiminė Trauberg straipsnį Salos keistame pasaulyje, skirtą Venclovai: ten minimos panašios į šią istorijos, tik Ramūno teigimu, toje publikacijoje viskas supainiota, nesilaikyta faktų. Yra ir visiškai nebūtų dalykų: esą Natali ir Venclova kartu važiavę į Vilnių iš Tartu ar Talino semiotikų simpoziumo, o savo namuose ji jau radusi sėdintį Josifą …

Bus daugiau

Nuotraukoje: Sudervės rotondinė bažnyčia šiemet pirmąkart iškritus sniegui.
Gedimino Zemlicko nuotrauka.