Gintaras Beresnevičius: į nebūtį nugrimzdusio pasaulio paieškose (1)

Kaip stalinoidai praleido Beresnevičių

A. Bumblauskas patvirtino, kad G. Beresnevičius gerai mokėjo vokiečių kalbą. Kartą sėdėdami „Naručio“ valgykloje jiedu nusprendė palenktyniauti, kuris moka daugiau vokiškų eilėraščių atmintinai. Alfredas atsiminė tris, Gintaras - penkis. Iš atminties perskaitė Rainerio Marijos Rilkės eilėraštį.

Savo prisiminimams A. Bumblauskas pasirinko temą „Mitologinės reminiscencijos apie Gintarą Beresnevičių“ - panašiai vadinosi pastarojo diplominis darbas, 1984 m. pavasarį apgintas Vilniaus universitete. 1983-1984 m. A. Bumblauskas specialiame kurse dėstė pagonybės ir krikščionybės santykių problemą. Tai buvo metas, kai labai žavėtasi Algirdo Juliaus Greimo darbais. Tą kursą lankė ir G. Beresnevičius. Štai tada A. Bumblauskui teko būti ir savotišku jo diplominio darbo ‘saugikliu’, nes Gintaras diplominį rašė TSRS istorijos katedroje, kurios vedėju, pasak A. Bumblausko, buvo vienas aršiausių ‘stalinoidų’. Nesunku įsivaizduoti, kaip ‘stalinoidams’ turėjo atrodyti į mitologijos dalykus panirusio diplomanto darbas, kuriame buvo rašoma apie pagonybę, Perkūną, kryžių, krikščionybę, remiamasi Adomu Mickevičiumi, Juliumi Slovackiu ir kitais su TSKP istorija nieko bendra neturinčiais dalykais. Vis dėlto jaunosios kartos istorikams A. Bumblauskui ir A. Kulakauskui kažkaip pavyko išvairuoti tą opią diplomanto temą į sėkmingą gynimo baigtį.

Apie bulves ir vedybas

Tuometiniai Vilniaus universiteto bendrabučio Olandų g. gyventojai Gintarą Beresnevičių ligi šiol prisimena kaip egzotišką asmenybę, savotišką juodojo humoro atstovą. Kartą, ieškodamas A. Bumblausko, jis pateko į virtuvę. Pamatęs verdančias bulves, Gintaras ėmė jas graibyti iš puodo ir valgyti. Užėjo A. Bumblausko kaimynė ir klausia, kas čia valgo jos bulves. O Gintaras sako: ‘Ak, čia, ponia, jūsų bulvės? Jos nepaprastai skanios. Aš jus vesiu’. Buvusiems A. Bumblausko kaimynams fizikams tie žodžiai apie bulves ir vedybas tiek įstrigo į atmintį, gal kaip joks kitas nuotykis su Beresnevičiumi.

Tiesa, daug kam yra įsiminęs vienas Gintaro keltas klausimas: kas Lietuvoje geriau - vogti ar gerti? Mat jam buvo kilę abejonių dėl šių sąvokų hierarchijos. Jei geri - visi peikia, o jei vagi - visi giria, kol nenutveria.

Apie demonus

Retai kas yra matęs Gintarą Beresnevičių supykusį, - jis apskritai buvo nepiktas žmogus. Jei kartais tekdavo klausytis pykstančio žmogaus, tai sakydavo, kad anas ‘leidžiąs demonus’, ir tie demonai - jam taip atrodydavo - yra valdomi ne to žmogaus, bet kažkieno kito. Galbūt nesuprantamų mitologinio pasaulio jėgų.

Dėl to Gintaras labai palankiai priėmė tuos faktus, kuriuos A. Bumblauskas surinko rengdamas savąją „Senosios Lietuvos istoriją. 1009-1795.“ Kad ir faktas iš pokario, regis 1950-ųjų. Šilalės rajone, kur yra ‘Velnio sostas’, mokytoja įspėdavo ten nuėjusius vaikus nesižegnoti ir neminėti Dievo vardo, antraip Perkūnas sudeginsiąs namus... Gintarui atrodė, kad tai labai iškalbingas faktas, rodantis, kaip žmonių sąmonėje išliko ir veikia pagoniškoji Trejybė. Dievas negali būti minimas toje vietoje, kuri susijusi su Velniu.

Tuose atskiruose epizoduose A. Bumblauskas linkęs įžvelgti tarsi savotišką kai kurių Gintaro poelgių, veiksmų ir kūrybos kodą. Norėdamas išvaikyti ‘demonus’ rusakalbių gyvenamajame name Kauno gatvėje, Gintaras pasišovė galingu tremolo sugiedoti „Tautinę giesmę“. Tą ir padarė, ir tai jį charakterizuoja kaip ryžtingą užsispyrėlį.

Savam kieme pranašu būti sunkiausia

Taip jau sutapo, kad paskutinė „Būtovės slėpinių“ laida, rengta 2004 m. balandį, buvo kaip tik su Gintaru Beresnevičiumi. Artėjo gegužės 1-oji, diena, kai Lietuva turėjo būti priimta į Europos Sąjungą. A. Bumblauskui atrodė simboliška laidoje su E. Gudavičiumi ir G. Beresnevičiumi pasiaiškinti, kuo mes saviti, būdami Europoje. G. Beresnevičiaus kūrybinė programa kaip tik atrodė labiausiai tam tinkama.

Gaila, bet laida tuo metu į eterį taip ir neišėjo - ji buvo parodyta jau po G. Beresnevičiaus mirties. Kaip tik toje laidoje jis suformulavo mintį apie ‘dvi sesutes’: pagonybę ir krikščionybę, o paskui vyko diskusija apie išganymo, religijų ir multiteizmo problemą religijų istorijoje. Multiteizmo sąvoką yra pasiūlęs Dovydas Kacas vietoj ne visiems priimtinos pagonybės.

2005 m. su G. Beresnevičiumi buvo sukurta viena pirmųjų Lietuvos televizijos „Amžių šešėlių“ ciklo laidų. Būtent G. Beresnevičius galėjo pateikti konstruktyviausių pamąstymų diskusijoje apie daktaro Jono Basanavičiaus pažiūras. Šią temą pasiūlė Nerija Putinaitė.

1992 m. A. Bumblauskui teko iš Vokietijos atvežti žinomą mitologę, kaip vėliau paaiškėjo, G. Beresnevičiaus bičiulę Ivoną Luven, kuri tuo metu rašė disertaciją apie roplius lietuvių mitologijoje. Jau tada vokiečių tyrinėtoja G. Beresnevičių laikė genialiu mitologijos tyrinėtoju. Ji pati buvo puikiai susipažinusi su klasikine vokiečių literatūra, suprantama, taip pat su mitologijos ir religijotyros dalykais. A. Bumblauskas neslepia tuo metu buvęs labai nustebintas tokiu kolegos autoritetu vokiečių tyrinėtojos akyse.

Bus daugiau

Gediminas Zemlickas

Nuotraukoje: Prisiminimais apie kolegą Gintarą Beresnevičių dalijasi istorikas prof. Alfredas Bumblauskas.
G. Zemlicko nuotrauka