Gyvenimo posūkių kelyje

Lyg ir akivaizdu. Bet kodėl tiek metų apie tai tenka vis diskutuoti, o vežimas vis ten pat stovi?

Šis klausimas turėtų būti skirtas esantiems valdžioje. Jie nepadaro savo darbo. Valstybė ligi šiol neturi ateities vizijos, iš ko mūsų šalis turėtų gyventi. Politikai neturi mokslo vizijos, supratimo, ką veikia ir ką turėtų veikti mūsų mokslininkai. Politikai laukia, kad jiems pasakytų mokslininkai, o nemaža dalis mokslininkų nelabai nori pokyčių. Juos tenkina esama padėtis. Užburtas ratas.

Sunku įsivaizduoti dabartinį Lietuvos politiką, kuris sugebėtų formuluoti mokslo viziją. Gal ne politikai ir turėtų formuluoti. Pakaktų, jeigu jie bent įsiklausytų į kitų išsakytus protingus pasiūlymus. Jie turėtų remtis ekspertų, tos srities institucijų ir žinovų nuomone. Politikas turi būti pagavus naujovėms.

Atvirumo naujovėms labai stinga. Pasiklausius politikų kartais atrodo, kad Lietuvos stiprybė – žemės ūkis. Bet ar išties tai Lietuvai perspektyviausia sritis? Bijau, kad ne. Esamą žemės ūkį reikia perprofiliuoti į biomasės auginimą, nes energetikos reikalai mus kreipia į atsinaujinančių ir alternatyvių energijos šaltinių įsisavinimą. Reikia mažinti priklausomybę nuo įvežtinių energetikos šaltinių. Čia turi ką veikti ir mokslas. Ignalinos AE antrąjį bloką bet kuriuo atveju mums teks uždaryti. Dar nepradėjus naujos AE projektavimo ir statybos darbų, iškyla daugybė sunkumų.

Malonu tą susirūpinimą jausti iš jaunosios kartos atstovo.

Mūsų žmonės taip buvo ištroškę laisvės, kad ją įgiję ėmė į save siurbti pirmiausia negatyvius Vakarų pasaulio reiškinius, ne kultūrą, o jos putas. Bet matau, kaip Lietuvoje sunkiai, bet kristalizuojasi pilietinė sąmonė, gebėjimas skirti grūdus nuo pelų. Nemanau, kad A. Valinsko partijos susikūrimas padarys labai didelį įspūdį rinkėjams.

Realus gyvenimas ir televizijos šou – skirtingi dalykai.

Būtent. Tokių „gelbėtojų“ matėme ne vieną, o išsirinkę į valdžią nusvildavome pirštus. Šiandien jau intelektualiau tenka kovoti už rinkėją, o tai jau tam tikro brandumo ženklai. Net ir populistinės partijos bus priverstos po truputį keistis.

Vienija Sąjūdžio vertybės

Man nepatinka, kai žmonės piktinasi, kad viskas blogai ir nieko nedaro, kad būtų gerai. Visada oponentams sakau: „Eikite ir padarykite, kad būtų geriau.“ Reikia veikti ir pradėti nuo pirmo žingsnio. Galbūt manyje glūdi ir visuomenininko savybių, mėgstu veikti, bendrauti su žmonėmis, dalyvauti viešajame gyvenime.

Kur šias savybes bandėte išskleisti, realizuoti visuomeniškumą?

Nuo 2000 m. buvau Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys. Kaip jaunas politikas pradėjau reikštis tik pastaraisiais metais, todėl savo veiklą esu linkęs vadinti daugiau visuomenine, negu politine. Teko dalyvauti įvairiose jaunimo akcijose, piketuose, seminaruose, konferencijose, diskusijose, taip pat organizuoti šiuos renginius. Tai neišvengiamai mane atvedė į politiką. Ketverius metus buvau Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) valdybos narys, dabar esu Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininko pavaduotojas.

Kaip vertinate šių dviejų partijų susiliejimą?

Labai geras procesas. Man teko dalyvauti derybinėje grupėje tarp partijų, rengti susijungusiai partijai dokumentus. Dabar naujos partijos prezidiume koordinuoju skyrių susijungimo reikalus. Prieš rinkimus tai tikrai geras procesas. Atsinaujinusi partija sukruto, žmonės sujudo, pasitempė. Didžiausia Lietuvos partija dabar vienija 18,5 tūkst. narių. Krikščionys demokratai niekur nedingo, bet veržiasi pirmyn, naujoje partijoje išlaikyti krikščioniškos demokratijos principai. Prie jų įtvirtinimo man pačiam teko prisidėti. Nepamirškime, kad tiek Lietuvos krikščionys demokratai, tiek Tėvynės Sąjunga (Lietuvos konservatoriai) užgimė iš Sąjūdžio, o Krikščionys demokratai net pirmi įsikūrė – 1989 metais. Tai, kad esame kartu – logiška, nes mus vienija tos pačios vertybės.

Panašiai yra ir Europoje. Europos Parlamente yra Europos liaudies partija, kuri vienija konservatorius ir krikdemus. Mes taip pat pasirinkome europinį modelį. Mūsų atsinaujinusios partijos simbolis – mėlyna širdutė – pasiskolinta iš Europos liaudies partijos. Vadovaujamės bendromis idėjomis.

Transporto problemų tyrimų srityje

Jokiu būdu. Atsitiko taip, kad dar buvusioje Lietuvos krikščionių demokratų partijoje buvau įdarbintas partijos biure administratoriumi. Po kelių savaičių mane pakvietė dirbti ir į VGTU Intermodalinio transporto ir logistikos kompetencijos centrą. Mane pasikvietė šio centro direktorius dr. Algirdas Šakalys, buvęs susisiekimo ministras. Taigi iš fizikos iškėlęs abi kojas, viena koja atsidūriau transporto problemų tyrimų srityje.

Gera proga pristatyti šio centro veiklą.

Centras užsiima tarptautinio ir krovinių transporto politikos šalyje formavimo, analizės reikalais. Čia negalima kalbėti vien apie transportą, būtina nagrinėti ir daugybė kitų tarptautinių, ekonomikos, net ir politikos veiksnių. Visa tai glaudžiai siejasi. Sakiau, kad Lietuva neturi ateities vizijos, ne visai aišku, iš ko gyvensime mes, juolab mūsų vaikai. Tai štai transportas yra viena iš tų sričių, iš kurios mūsų valstybė galėtų gyventi.

Bankininkystė, transportas ir turizmas – mūsų pajamų ir pelno triada.

Būtinai pridėčiau ir aukštąsias technologijas. Be proto ir sumanumo, bendradarbiavimo su pasauliu, nieko nebus. Rašantieji apie Lietuvos praeitį dažnai virkauja, kad šalis yra nepalankioje geopolitinėje padėtyje, pagairėje tarp slavų ir germanų. Bet geografiškai ir transporto koridorių prasme esame itin geroje padėtyje: esame Rytų ir Vakarų koridoriaus ašyje, taip pat ir tam tikroje Šiaurės ir Pietų koridoriaus ašyje. Tinkamai sutvarkius Lietuvos intermodalinio transporto logistikos centrus Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, galėtume gauti didžiulės naudos kad ir iš milžiniškų Kinijos prekių srautų į Europos šalis.

Dalį autotransporto krovinių reikėtų kelti ant geležinkelio platformų, bet tam reikia daug ką pertvarkyti Lietuvos geležinkelyje. Būtina panaudoti labai geras Klaipėdos jūrų uosto galimybes, o europinę geležinkelio vėžę reikia atvesti bent iki Kauno. Tai ir politinio sprendimo sritis. Blogiausia, kad ten, kur prasideda politika, Lietuvoje tuojau kyla didžiulių problemų. Kartais nėra paprasta susitarti, kur statyti logistikos centrą – Kaune ar Marijampolėje, o jei Kaune, tai kurioje vietoje. Visi tempia antklodę į savo pusę, projektas stovi, o kaimyninės šalys nesnaudžia.

Būtina išnaudoti neužšąlantį Klaipėdos uostą, o su „furomis“ jo nesugebėsime apkrauti tiek, kiek galėtume. Visą transporto sistemą būtina pertvarkyti, o tai ir ekonominis, ir politinis uždavinys.

Bet tai ne vien Lietuvos, bet ir tarptautinės politikos, ūkinės veiklos ir, be abejo, tam tikro lobizmo reikalas, sugebėjimo Briuselio koridoriuose įrodyti Lietuvos pasiūlymų perspektyvumą.

Konkurencija milžiniška, kitos valstybės suinteresuotos, kad tų transporto koridorių atšakos eitų per jų teritorijas į jų uostus. Suomija turi savo transporto srautus ir įsivaizdavimą, kaip jie turėtų eiti. Baltarusiai, lenkai, Kaliningrado sritis turi savo sumanymų, bet mes turime visas sąlygas bent dalį didžiųjų srautų nukreipti mums palankiausia kryptimi. Štai tam ir įkurtas VGTU Intermodalinio transporto ir logistikos kompetencijos centras. Turime galvoti ne apie vienadienius interesus, bet apie valstybės perspektyvas, ateities viziją ir strategiją. Tam reikia tarptautinės ekonomikos ir politikos išmanymo, net ir tam tikros diplomatijos. Jauniems protams yra kur reikštis.

Leiskite Jums ir Jūsų kolegoms, dirbantiems įvairiose šaliai reikalingose srityse, palinkėti sėkmės, nuo kurios priklausys Lietuvos ateities vizija, jos įgyvendinimas, vadinasi, visų Lietuvos žmonių ir mūsų vaikų gyvenimas. Ačiū už mintis.

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas