MOKSLASplius.lt

Gedučiams reikia pagalbos

 Nelabai žinau, į ką daugiau šiuo metu galima kreiptis, o ir jau imu abejoti, ar verta. Pamenate, prieš gerus šešerius metus konferencijoje Šiauliuose sakiau – griūva! Vienintelis išlikęs pastatas griūva! Juk nugrius, nes žmonės ir taip pakankamai kantrūs. Šitiek metų apleistas ir nenaudojamas namas… Jeigu toks būtų Žemelyje, Linkuvoje ar Vaškuose, Pakruojy ar Pasvaly, seniausiai būtų suniokotas, sudegintas ir po plytą išnešiotas. O jei Vilniuje?.. Bet čia stovi. Kaip šmėkla, kaip priekaištas visiems, kas tik kalba apie didelius siekius, grandiozinius planus... Anuomet buvau palaikytas išsišokėliu, netaktišku geltonsnapiu. Paskui pajutau, kaip daugelis durų užsitrenkė prieš nosį. Galbūt neturėjau teisės taip kalbėti, bet tylėti nebeturėjau jėgų...

Žinoma, patogu stovėti Teodoro Grothuso paunksnėje. Pavardės ir pasaulinio garso reikia visiems, o tą „pavėsį“ mėginama prisitraukt arčiau savęs – kas į Vilniaus viešbutį, kas į Šiaulių biblioteką ar auditoriją. Juk taip patogiau! O ten, kur jis tikrai buvo, – kam čia įdomu... Provincija. Tegriūna. Neliks paskutinio TIKRO materialaus liudijimo – visiems bus ramiau. Bus galima konferencijose sakyti: „Gaila, apmaudu, nepavyko išsaugoti vienintelio...“ Juk užtenka pavažiuoti porą trejetą kilometrų į šiaurę nuo Gedučių iki Plonėno... O kur Baltojo Plonėno dvaras? Kuo jis ypatingas? Ogi tuo, kad priklausė mokslininko dėdei, tėvo broliui. Kad tai buvo asmenybė, verta pagarbos ir įrašo jau krašto, o gal ir regiono istorijos puslapiuose, nekyla jokių abejonių. Kur dabar tas dvaras? Prašmatnių sodybų židiniuose raudonomis plytomis išsivažinėjo? Gedučių pastatas jau irgi papuošė ne vieną tokią sodybą ar namą kur nors mieste ar užmiestyje. Deja, sėdintieji prie tų židinių net nesusimąsto, kaip jie „gražina“ Lietuvą ir turtina jos kultūrinį paveldą.

Ir kaip čia neprisiminsi klasiko Juozo Erlicko: „Kas vertingiau – metų metais eiti Europon ar vienąkart nueit pašerti kiaulių?“

Griūva! Iš tiesų dabar, ką pamačiau nuvykęs ten, mane pašiurpino. Net nesinori į tą pusę važiuoti – skaudu matyti ir kiekvieną kartą artėjant prie Gedučių galvoti – gal jau nebėra? Į vidų eiti baisu. Kai paskutinį kartą ten apsilankiau, buvo griaunamos sienos.

Baisu, nes neturiu teisės. Girdėjau, kad pasikeitė to pastato savininkai, kad Lietuvos mokslų akademija „rūpinasi“, kad kažkas iš giminų „pagaliau“ nupirko ir Gedučiai bus sutvarkyti, įtraukti į ekskursinį maršrutą: Jelgavos–Pakruojo–Žeimelio žemėmis. Baisu, kad netrukus pravažiuojant bus galima pasakoti pasakų vertas legendas: „Čia kažkada stovėjo…“

Atleiskite, kad visa tai rašau Jums... Žinau, kad Jums rūpi, kad skauda. Mačiau! O kas bus toliau?

Su pagarba ir geriausiais linkėjimais


Romanas Rimkevičius

Vaškai


Redakcijos prierašas


Romano Rimkevičiaus laiškas negali nejaudinti, palikti abejingo kiekvieno jautraus ir dėl krašto kultūros paveldo susirūpinusio žmogaus. Jaudina ir Mokslo Lietuvos redakciją, laimei, ne vien ją.

Spalio viduryje Lietuvos mokslų akademijos viceprezidentė akad. Veronika Vasiliauskienė, Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų asociacijos prezidentas prof. Juozas Algimantas Krikštopaitis, Teodoro Grothuso fondo valdybos nariai Marija Čiurlienė ir dr. Teofilis Čiurlys, buvusio Grothusų dvaro kumetyno pastato, tiesiogiai susijusio ir su Teodoro Grothuso asmenybe, naujasis savininkas (kartu su M. Čiurliene) Tomas Rudys ir jo žmona Sandra bei Mokslo Lietuvos atstovas lankėsi Pakruojo r. savivaldybėje. Susitikta su rajono meru Sauliumi Gegiecku ir administracijos direktore Asta Jasiūniene. Aptarimo objektu buvo kumetyno pastato Gedučiuose likimas.

Drąsu būtų tikėtis, kad vienas ar kitas susitikimas, tegul ir aukštu lygiu, iškart padėtų išspręsti gana sudėtingas problemas. Malonu pažymėti, kad kumetyno Gedučiuose savininkai yra kultūriškai angažuoti asmenys. Naujųjų savininkų požiūris į tokį svarbų paveldo objektą yra labai teisingas, sveikintinas.Tačiau šiems žmonėms būtina įvairiopa pagalba, pradedant moraline ir baigiant finansine. Štai kodėl labai svarbus mūsų universitetų, kultūros mecenatų, suprantama, ir vietinės valdžios palaikymas. Pastato Gedučiuose likimas turi būti šalies visuomenės šviesiosios dalies rūpesčio objektas, o kad tokių žmonių gyvena visoje Lietuvoje, mums įrodo ir laiškas iš Vaškų. Jo autoriaus susirūpinimas visiškai teisingas, tikėsimės, kad jis sukels ne atsakingų už paveldo apsaugą asmenų susierzinimą, bet teigiamas emocijas. Juk kalbame apie kultūros objektą, kurį prikėlus iš dramatiškos būklės, radus tinkamą pritaikymą ir įtraukus į ekskursinius maršrutus, turėtume puikų autentišką su įžymiojo mokslininko ir garsia Grotthussų gimine susijusį objektą, kurio galėtų pavydėti kaimynai.

Pavydas gal ir ne geriausias būdo bruožas, tad ir garbe Teodorą Grothusą vadinti savuoju mielai pasidalysime su latviais ir vokiečiais – svarbu, kad išsaugotume vertybę, statinį, kurį praradus, mūsų vaikai ir vaikaičiai nežinotų kur akių dėti dėl tokio mūsų kartos netoliaregiškumo. Kad to neatsitiktų, teks suremti pečius – kito pasirinkimo nėra.

Žinoma, jaučiame tam tikrą nepatogumą, kad užtrukome su publikacija iš susitikimo su Pakruojo r. vadovais. Pasiteisinti galime tik taip: reikšmingų temų tiek daug, o laikraštis Mokslo Lietuva kad ir storas, bet toli gražu nepakankamai. Vis dėlto skolas mokėti pradėsime nuo savęs, o už priminimą ir paskatinimą dėkojame Romanui Rimkevičiui iš Vaškų.


Gediminas Zemlickas