Jie visi siekė saulėtų viršūnių
Šių metų spalio 27 d. Kauno m. savivaldybės Vinco Kudirkos viešoji biblioteka ir Lietuvos universitetų moterų asociacija (LUMA) surengė knygos sutiktuves. Renginys įvyko Kauno m. savivaldybės V. Kudirkos viešojoje bibliotekoje. Žodį tarė dr. Ina Dagytė, prof. Romualdas Baltrušis, Juozas Dingelis, žymūs Kauno medikai, mokslininkai, kultūros ir visuomenės veikėjai.
Nauja prof. habil. dr. Onos Voverienės knyga „Žymieji XX amžiaus Lietuvos mokslininkai“
Malonu, kad mokslas sudomina vis daugiau žmonių, o pats Lietuvos mokslas, priklausomybės metais buvęs kaip beasmenis procesas, vis dažniau sulaukia pažangios visuomenės, mokslo istorikų, mokslotyrininkų dėmesio. Neseniai išleistos dvi talentingų žurnalisčių pagal jų parašytus straipsnius ir interviu su mokslininkais knygos: Teresės Kezienės Sustabdytos akimirkos (2005) ir Elenos Sliesoriūnienės Inteligentų karta (2006). Pirmojoje pateiktos 46, antrojoje – 42 Lietuvos mokslininkų pavardės.
Lietuvos mokslo paveldu besidomintieji pagaliau sulaukė žymios mokslotyrininkės ir Lietuvos mokslo istorijos tyrinėtojos prof. habil. dr. Onos Voverienės knygos Žymieji XX amžiaus Lietuvos mokslininkai*. Tai trečioji mokslotyrinės trilogijos dalis. Anksčiau išleistos Bibliometrija (1999) ir Lietuvos mokslinės mokyklos (2002).
Knygoje autorė trumpai primena apie pirmąsias dvi knygas, pristato Lietuvos mokslotyros arenon sugrįžtantį smerktą bibliometrijos metodą. Bibliometrija – visame pasaulyje pripažintas tyrimo metodas, naudojantis dokumentų bibliografinių duomenų statistinius duomenis, ypač citatas, neabejotinai tinka analizuojant mokslo istoriją ir vertinant dabartinę mokslo raidos būklę. Šį metodą O. Voverienė su bendramintėmis ir mokinėmis sėkmingai naudojo fizikos, chemijos, matematikos, technikos mokslų, biologų, medikų, iš dalies humanitarų mokslinėms mokykloms Lietuvoje identifikuoti. Taip pat identifikuotos besiformuojančios mokslininkų socialinės grupės, kurių nariai sieti vadovavimo disertacijai, citavimo ir bendraautorystės komunikaciniais ryšiais. Knygų apimtis neleido plačiau pristatyti mokslinių mokyklų kūrėjų, mokslininkų socialinių grupių vadovų biografijų, todėl dauguma pirmosiose trilogijos knygose pristatytų mokslo asmenybių pateko į trečiąją knygą Žymieji XX amžiaus Lietuvos mokslininkai – taip ir buvo sumanyta.
Tačiau apsiribojus tokia personalijų atranka, pasak autorės, „būtų tik dar vienas Lietuvos mokslo fragmentas, nepateikiantis bent kiek bendresnio vaizdo apie visą šalies mokslą (...)“. Fizinių, biomedicinos ir technologijos mokslus atspindinti knyga nebūtų išsami, „toks mokslas pasauliui atrodytų šlubas ir bejėgis“. Taigi autorė savo ankstesnius tyrinėjimus papildė žymių humanitarų mokslinėmis biografijomis, siekdama išsaugoti mokslinę atmintį ir būsimų tyrimų atskaitos tašką, kad šios epochos mokslo neištiktų tokia pati drama, kaip atsitiko su prieškario Nepriklausomos Lietuvos mokslo istorija, teišlikusia atskiruose fragmentuose. Ateities mokslotyrininkams, kurie pasiryš tyrinėti šią dar iki šiol dar neištyrinėtą mokslo istorijos ir mokslotyros nišą, O. Voverienė paliko „viską sustatyti į savo vietas“. Neabejojame, kad Lietuvos mokslui nusipelniusių specialistų yra gerokai daugiau (Lietuvos statistikos metraštyje 2007 m. mokslinio tyrimo ir technologijų plėtros specialistų užregistruota 18 467), tačiau autorė pasirinko asmeniškai pažinotus arba tuos mokslininkus, kurių indėlis buvo analizuojamas pirmosiose trilogijos knygose Bibliometrija ir Lietuvos mokslinės mokyklos. Ši knyga – Lietuvos mokslo istorijos fragmentas, pateikiantis nemažai medžiagos ateities tyrėjams, kurie rašys atskirų mokslo šakų istoriją. Mokslotyrininko uždavinys – tirti visumą, jos vidaus struktūrą, ieškoti bendro ir skirtingo tarp visumos elementų.
Knygoje aprašytus mokslininkus skiria tyrimo sritys, skiriasi tyrimo objektai ir metodai, kiekvienas turi savitą darbo, mąstymo stilių. Skiriasi ir mokslininkų asmeniniai būdo bruožai. Vieni sulaukė pripažinimo, kiti tapo žinomi tik po mirties, dar kiti – iki šiol mažai žinomi. Tačiau pamatysime, kad yra keletas visus juos vienijančių gijų. Objektyviai vertinant – Lietuvos mokslas pakluso paties mokslo bendriesiems raidos dėsningumams. Lietuvos mokslas buvo kuriamas dviejose skirtingose epochose – prieškario Nepriklausomos Lietuvos ir okupuotos, praradusios savo valstybingumą sovietinės Lietuvos. Vertinant mokslininkų veiklą pastebimas bendras bruožas – rezistencija svetimai kultūrai, pasireiškusi prieškario mokslininko vertybių ir mąstymo stiliaus perėmimu ir perdavimu jaunajai kartai – tai ypač juntama mokslinėse mokyklose. Kitas visoms mokslo sritims bendras bruožas – pasaulinio mokslo kontekstas, kuriame, nors ir su dideliais varžymais, Lietuvos specialistai galėjo dalyvauti perpratę sistemos keliamas užkardas. Lietuvos mokslininkų indėlį į pasaulinį mokslo aruodą, jų pripažinimą objektyviausiai atspindi citavimas. Pažymėtina, kad citavimo duomenys negali būti lyginami nesusijusiose mokslo srityse, neatsižvelgiant į mokslo šakos specifiką. Šis Lietuvos mokslo aspektas tyrinėtinas ir visokeriopai skatintinas. Džiugu, kad jau ne vienerius metus bibliometriniais rodikliais grindžiamas Lietuvos mokslininkų vertinimas.
Knygoje atspindėtos visos Lietuvos mokslo sritys: humanitariniai mokslai 39 (42 proc.), atitinkamai socialiniai mokslai – 9 (9 proc.), fiziniai mokslai – 23 (25 proc.), biomedicinos mokslai – 17 (18 proc.) ir technologijos mokslai – 4 (4 proc.) personalijos.
Peržvelgus humanitarinius mokslus šakų aspektu pamatysime, kad knygoje daugiausia pristatyta filologų – 13 (V. Ambrazas, A. Andronovas, J. Balčikonis, K. Būga, V. Daujotytė, J. A. Greimas, J. Jablonskis, J. Kazlauskas, V. Kubilius, J. Lebedys, J. Pikčilingis, A. Platukytė ir Z. Zinkevičius), istorikų – 8 (A. Anušauskas, V. Daugirdaitė-Sruogienė, N. Gaškaitė-Žemaitienė, Z. Ivinskis, J. Jakštas, N. Kitkauskas, A. Šapoka ir A. Tyla), filosofų – 7 (P. Dovydaitis, J. Grinius, L. Karsavinas, A. Maceina, V. Radžvilas, V. Sezemanas, V. Storosta-Vydūnas), komunikacijos ir informacijos – 4 (B. Railienė, K. Sinkevičius, L. Vladimirovas, V. Žukas) bei menotyros – 1 (V. Landsbergis) personalija.
Socialinių mokslų srities personalijų – 10 (I. Dagytė, R. Grigas, V. Auryla, L. Jovaiša, V. Lamanauskas, J. Laužikas, M. Lukšienė, K. Miškinis, J. Vaitkevičius ir V. Voveris).
Fizinių mokslų srityje daugiausia fizikos atstovų (S. Ašmontas, P. Brazdžiūnas, A. Jucys, A. Piskarskas, J. Požėla,
K. Repšas, R. Z. Rudzikas, J. Vitkauskas, J. Viščakas, A. Žvironas) bei chemikų (R. Baltrušis, A. Damušis, V. Daukšas, J. Janickis, B. Juodka, J. Matulis, A. Prokopčikas, A. Purėnas). Matematikai (A. P. Ažubalis, B. Grigelionis, J. Kubilius ir V. Statulevičius), geografas Č. Kudaba, informatikas A. Avižienis.
Tarp biomedicinos srities personalijų daugiausia medikų: J. Blužas, J. Brėdikis, Z. Januškevičius, J. Kupčinskas, A. Marcinkevičius, E. Moncevičiūtė-Eringienė, J. Rugienius, A. Sučila, D. Tamulevičiūtė, D. M. Žemaitytė. Kitų šakų atstovai: V. Lašas, E. Šimkūnaitė, K. Ėringis, V. Vilkaitis bei P. Šivickis.
Technikos sritis dar laukia išsamios istorijos, o šioje knygoje atspindėtos trys personalijos: V. Ragulskienė, K. Ragulskis ir A. Žukauskas.
Skaitytojų autorė atsiprašė dėl žemės ūkio srities – jos specialistų knygoje nerasime. Ši sritis, taip pat ir bibliografinė medžiaga, išsamiai aprašyta A. Motuzo knygoje Profesorius Bronius Baginskas (2003), padėtas pamatas monografijai apie žemės ūkio mokslų raidą Lietuvoje atsirasti.
Iš 17 (18,4 proc.) knygoje aprašytų moterų daugiausia etnologių, istorikių ir medikių.
Mokslininkų kilimo geografijos aspektu rasime daugumą Lietuvos rajonų: Alytaus, Anykščių, Biržų, Ignalinos, Jurbarko, Kauno, Kėdainių, Klaipėdos, Kretingos, Kupiškio, Kybartų, Lazdijų, Marijampolės, Molėtų, Pakruojo, Panevėžio, Pasvalio, Plungės, Radviliškio, Raseinių, Rokiškio, Šakių, Šilalės, Telšių, Ukmergės, Utenos, Utenos, Varėnos, Vilkaviškio, Zarasų ir Vilniaus.
Medžiaga knygoje pateikta mokslininkų pavardžių abėcėlės tvarka, o pavadinimuose ryškiausi autorės akimis būdingiausi vieno ar kito mokslininko bruožai. Literatūros nuorodos teikiamos pačiame tekste – taip knyga priartinama prie mokslo populiarinimo žanro. Kad skaitytojui būtų patogiau, pateikiama ir asmenvardžių rodyklė.
Knygos kelias skaitytojo link nebuvo lengvas, tačiau autorė neabejojo, kad mokslas ir jo kūrėjas, gimęs Lietuvoje arba pamilęs ją taip, kad ryžosi dirbti ir kurti šios žemės garbei ir naudai, vertas atminimo įamžinimo. Visas knygoje aprašytas asmenybes vienija tautiškumas ir didžiojo tikslo siekimo kryptingumas. Savo tikslą jie pasiekė įveikdami visus sunkumus ir kliūtis, nepasiduodami, nesustodami, nenuleisdami rankų.
Knyga skirta Lietuvos ateičiai, jaunimui, pasiryžusiam tarnauti savo Tautai ir savo Valstybei, pasirinkus patį sunkiausią kelią, pareikalausiantį iš žmogaus vis gyvenimo – būti mokslininku ir garsinti Lietuvos vardą pasaulyje. Juk žmonija be mokslininkų prarastų žmogiškąsias vertybes.
Dr. Birutė Railienė
Lietuvos mokslų akademijos biblioteka
Nuotraukoje:
Habil. dr. prof. Ona Voverienė, Kauno m. savivaldybės Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Ryšių su visuomene ir kultūros renginių organizatorė, projektų vadovė Dalia Poškienė ir Kauno m. savivaldybės Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos direktorius Zenonas Vaškevičius.
* Voverienė, Ona. Žymieji XX amžiaus Lietuvos mokslininkai. – Vilnius: Mokslo aidai, 2009. – 637 p. – ISBN978-9955-591-63-4
