Lietuva atsisveikino su savo nekarūnuotais karaliais

Panašu į tai, kad kunigaikščių Radvilų palaikų perlaidojimas Dubingiuose šios giminės tėvonijoje tapo vienu reikšmingiausių įvykių Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio metais. Tai buvo atsakingas išbandymas atsikūrusiai Lietuvos valstybei, šiemet pradėjusiai dvidešimtuosius Nepriklausomybės metus.

Aštuonių Dubingiuose rastųjų ir identifikuotų Radvilų palaikai dvi dienas buvo pašarvoti Lietuvos dailės muziejaus Radvilų rūmuose Vilniuje. Kadaise šioje vietoje stovėjo didieji reprezentaciniai Jonušo Radvilos rūmai. Šarvojimo salę buvusios Radvilų koplyčios vietoje puošė Radvilų laikų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapis, Radvilų herbas ir vėliavos. Palaikams perlaidoti iš sunkaus metalo buvo pagamintas sarkofagas, papuoštas kunigaikščių Radvilų herbu, liūtų galvomis ir ereliais. Visi norintieji galėjo atsisveikinti su Radvilų palaikais.

Perlaidojimo ceremonija vyko rugsėjo 5 d., kai iš Vilniaus sarkofagas su kunigaikščių Radvilų palaikais juodu katafalku buvo pervežtas į šios giminės perlaidojamųjų atstovų tėvoniją – Dubingius. Sarkofagą su palaikais nešė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo bataliono Garbės sargybos kuopos kariai ir stilizuotais drabužiais apsirėdžiusios lietuvaitės. Buvusioje piliavietėje vyko iškilmingas atsisveikinimas su įžymiosios ir Lietuvai didžiai nusipelniusios giminės atstovų palaikais.

Ceremonijoje dalyvavo Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius, Seimo nariai, ministrai, evangelikų reformatų bažnyčios atstovai, iš Lenkijos atvykę Radvilų giminės 13-os kartos palikuonys – Mikolajus ir Maciejus Radzivilos (Mikołaj i Maciej Radziwiłły). Dalyvavo Lenkijos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvoje Janušas Skolimovskis (Janusz Skolimowski), iš daugelio Lietuvos vietų atvykusieji ir, aišku, Dubingių gyventojai.

Sarkofagas su palaikais buvo nuleistas į jam parengtą mauzoliejų, įrengtą po XVI a. statytos reformatų evangelikų bažnyčios pamatais. Kunigaikščių Radvilų palaikai atgulė amžino poilsio vietoje Dubingių piliavietėje.

Pažinti Radvilas reiškia pažinti Lietuvą

Neįmanoma suvokti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės XVI–XVII a. gyvavimo be kunigaikščių Radvilų istorijos, šios didingos giminės siekių, užmojų, karų ir taikos metų žygių Lietuvos labui. Nėra kitos garsesnės giminės Lietuvoje, kurios aspiracijos būtų tiek susijusios su LDK tikslais, politinio savarankiškumo ir savitumo išsaugojimo siekiais – Radvilos čia nepralenkiami. Kad ir kiek pagiežos ir tulžies kone ant kiekvieno šios giminės atstovo ir visos giminės atžvilgiu yra išlieję Radvilų nedraugai ir konkurentai, bet dėl to ši giminė netapo menkesnė – Radvilų šlovė nesumažėjo. Įdomus dalykas: Radvilos būdavo peikiami, o jų autoritetas neretai tik augdavo, mat nelygu kas peikė. Lietuvos valstybės interesai XVI ir XVII amžiais dažniausiai buvo siejami su kunigaikščių Radvilų pozicija – šis sutapatinimas lėmė ir vertinimą. Valstybių geopolitinėse lenktynėse Radvilos būdavo sunkiai pajudinama uola, kurią įveikti ar bent išjudinti Lietuvos priešams pavykdavo (jei apskritai pavykdavo) toli gražu ne visada.

Savotiškas istorijos paradoksas, o gal drama, bet XVI a. Lietuvos valstybės savarankiškumo išsaugojimo reikalus jau tapatiname ne tiek su paskutiniaisiais Gediminaičiais valstybės soste, kiek su Radvilomis. To meto nekarūnuoti, bet faktiškieji Lietuvos valdovai buvo kunigaikštis Radvila Juodasis (1515–1565) ir jo pusbrolis Radvila Rudasis (1512–1584). Jie simbolizavo Lietuvos karvedybos šlovę ir karų pergales, politinę ir ekonominę jėgą valstybėje. Vis dėlto labiausiai bent jau ainių atmintyje išgarsėjo ne Radvilos Juodojo valstybininko ir ne Radvilos Rudojo karvedžio šlovė, bet šios giminės atstovės – Barboros Radvilaitės – moteriškieji privalumai. Lenkijos karaliene ir Lietuvos didžiąja kunigaikštiene karūnuota Barbora Radvilaitė ištisiems šimtmečiams virto romantiškų siužetų heroje grožinėje literatūroje, o istorinių tyrinėjimų baruose nusileido nebent savo anytai karalienei Bonai Sforcai, Žygimanto Augusto motinai.

Iš laikų, kai buvo gyvos legendos

Pasak legendos, krivių krivis Lizdeika girioje vilko irštvoje radęs vilkės iš nežinia kur atitemptą vyriškos lyties kūdikį, kuriam davė Radvilos vardą – nuo lietuviškų žodžių „rastas vilkės“, o gal teisingiau „rado vilkė“. Kaip matyti, lietuvių kalba net ir tais laikais puikiai tiko legendinėms istorijoms paaiškinti, nors diduomenės gyvenime jau ir tais laikais ne visada rasdavo vietos.

Istoriniai šaltiniai mena kitką, susieja Radvilų giminės pradžią su Astikais. Vienas iš tų Astikų – Kristupas – 1419–1442 m. buvo Vilniaus kaštelionas, taigi antras pagal rangą vaivadijos pareigūnas. Dar 1413 m. Kristupas Astikas Horodlėje gavo Rago herbą, kuris vėliau pereis ir Radviloms. K. Astikas turėjo du sūnus – Radvilą ir Stanislovą. Pirmojo vardas ilgainiui virto palikuonių pavarde, o Stanislovo palikuonys ir toliau liko Astikai.

Vytauto laikais pradėję užimti svarbiausius karinius ir politinius postus Radvilos pamažu išsikovojo pavyzdžio neturinčią įtaką ir autoritetą valstybėje. Plati Radvilų giminė išsišakojo į tris genealogines atšakas: Dubingių–Biržų, Nesvyžiaus–Olykos ir anksti nunykusią Medilo–Raigardo liniją. 1547 m. imperatorius Karolis Radviloms suteikė Šv. Romos imperijos kunigaikščių titulą. XVI–XVIII a. Radvilų giminė Lietuvai davė 22 kanclerius (tai antras pagal rangą ir pirmas pagal reikšmę LDK vyriausybės narys), maršalkas, etmonus ir iždininkus, 37 vaivadas, pirmą Lietuvos istorijoje kardinolą ir du vyskupus. Radvilos įkūrė ir valdė savo miestus – Biržus, Kėdainius, Nesvyžių ir kitus, buvo išsistatę rezidencijas Vilniuje, Biržuose, Nesvyžiuje, Varšuvoje ir kitur. Radvilos turėjo savo kariuomenę, kuri gindavo ne tik jų pačių valdas, bet ir LDK teritoriją. Užtektų priminti, kad Radvilų rūmuose Varšuvoje ir šiuo metu yra Lenkijos prezidento rezidencija. Iš Nesvyžiaus linijos atsišakojusi vokiškoji giminės linija, kurią pradėjo Boguslavas Frederikas ir Antanas Henrikas Radvilos, o jų paveldo dalis – rūmai, tapę Reicho kanceliarija, buvo „geležinio kanclerio“ Bismarko rezidencija, o ir Hitleris, kol nepasistatė naujos kanceliarijos, tuose rūmuose rezidavo.

Iš Radvilų giminės kilę karo vadai žymiausių Europos karvedžių galerijoje užimtų labai reikšmingas vietas. Antai Dubingiuose palaidotas Mikalojus Radvila Rudasis pagarsėjo Livonijos kare (1558–1583). Mūšyje ties Ula jo ir lauko etmono Grigaliaus Chodkevičiaus vadovaujami 6 tūkst. LDK karių 1564 m. sausio 26 d. sutriuškino 25–30 tūkst. rusų karių, kuriuos į kovą vedė kunigaikštis Piotras Šuiskis. Po kelių dienų prie Oršos buvo užklupta ir išblaškyta kita priešo grupuotė, skubėjusi į pagalbą savo pulkams. Šie mūšiai pakeitė karinę ir politinę LDK padėtį tiek Livonijos kare, tiek santykiuose su Lenkija, vertusia Lietuvą jai nepalankiomis sąlygomis sudaryti uniją.

Lietuvos kilimo ir nuosmukio veidrodis

Radvilų giminės istorija – tarsi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kilimo ir nuosmukio veidrodis. Giminė išaugo Vytauto laikais, tad iš šio valdovo perėmė valstybingumo suvokimo nuostatas. Jeigu kai kurie Radvilos vėlesniais amžiais ir tapatino savo giminės interesus su LDK interesais, tai ar toks tapatumas nėra suprantamas? Blogiausia, kas gali būti, tai Radvilų vertinimas per šios giminės ir LDK nedraugų padidinamąjį stiklą. Dėsninga, kad su kunigaikščių Radvilų reikšmės valstybėje silpnėjimu sietinas ir LDK prasidėjęs saulėlydis. Valstybės miršta iš lėto, istorijos raidos ir procesų preparuotojai gali pateikti daugybę priežasčių, sukėlusių valstybės pasiligojimus, priešinimosi ligai didvyriškus pavyzdžius, galop negalią, karšatį, agoniją ir mirtį. Iš laiko perspektyvos geriau matyti padarytos klaidos ir nepadaryti būtiniausi darbai siekiant valstybę išlaikyti. Paaiškinti pirmtakų klaidas visada lengviau negu mėginti jiems tekusias ar bent panašias užduotis, tegu ir nepalyginti mažesnio masto, spręsti naujomis istorinėmis aplinkybėmis. Vis dėlto išsiaiškinti istorijos prarastis svarbu ne todėl, kad pavyktų laikrodžių rodykles pasukti atgal ir tų prarasčių išvengti. Tauta turi siekti brandumo, nes kol gyvuoja tauta, išlieka ir valstybingumo galimybė.

Pažinti Radvilas reiškia pažinti Lietuvą. Šis teiginys šiandien teisingas tik iš dalies kaip ir dauguma labai kategoriškų teiginių. Realus gyvenimas nesiskaito su kategoriškais vertinimais ir vertintojais. Pasaulyje išsibarstę kadais plačios giminės atstovai šiandien geriausiu atveju pasirašinėja kaip Radziwiłły, nors guosdamiesi galėtume prisiminti, kad taip jie pasirašinėjo ir XVI amžiuje. Vargu ar bent dauguma jų mokėjo lietuviškai, bent jau mūsų numylėtinė Barbora Radvilaitė jeigu lietuviškai ir kalbėjo, tai nebent su Geranainių ar Dubingių naminykščiais, o savo garsiuosius meilės laiškus iš Dubingių Žygimantui Augustui rašė juk nelietuviškai.

Į Dubingius Barbora Radvilaitė atvyko 1547 m. ir šešis mėnesius gyveno piliavietėje ant Asvejos ežero kranto veikiausiai dar Vytauto laikais statytame pilies name ar rūmuose. Vilnių į Dubingius iškeisti turėjo ne savo valia, bet verčiama būtinybės. Buvo slapta susituokusi su Žygimantu Augustu (ne be brolio Mikalojaus Rudojo ir dėdės Mikalojaus Juodojo pastangų). Valstybėje kilo skandalas. Slaptoms karaliaus Žygimanto Augusto vedyboms nepritarė karaliaus motina karalienė Bona ir dauguma Lenkijos didikų. Kai Žygimantas Augustas Seimo reikalais buvo priverstas išvykti į Lenkiją, Barborai teko apleisti Vilnių. Dubingiai tapo jos prieglobsčiu, o seserį globojo Mikalojus Rudasis, gerai suvokęs, kokią lemtingą kortą visai giminei teikia ši meilės istorija su slaptąja sesers santuoka.

Už daug ką galime priekaištauti paskutiniajam Gediminaičiui valstybės soste, bet ne už meilės ryšį su Barbora. Karalius sugebėjo parodyti charakterį, ne tik įteisino savo slaptą santuoką, bet ir karūnavo Barborą Lenkijos karaliene ir Lietuvos didžiąja kunigaikštiene. Visa tai įvyks vėliau, o Barboros laiškai iš Dubingių rašyti tuo jai labai sunkiu metu, kai ateitis kybojo ant plauko.