Išleidus iš rankų mokyklos kontrolę Klaipėdos krašte
Taigi lietuvių kalbos vieta krašto mokykloje priklauso nuo mokytojo sąžinės ir geros valios. Deja, daugumos vokietininkų mokytojų ir aktyvistų sąžinė lietuviams buvo užsklęsta.
Instrukcijoje liko 1934 09 24 įsakymo nurodymas, kad antrosios kalbos pradedama mokyti trečiaisiais mokslo metais.
1935 m. rugsėjo 29–30 d. vykusius seimelio rinkimus, kaip ir anksčiau, didele persvara laimėjo vokiečių partijos, šį kartą susijungusios į vieningą bloką. Jame net komunistai jungėsi su nacionalsocialistais, o ką jau kalbėti apie socialdemokratus! Lapkričio 27 d. seimelis pavedė su vokiečiais susidėjusiam klaipėdiškiui Augustui Baldžiui (rašėsi Baldschus) sudaryti naują direktoriją. Jos nariais pakviečiami vieni vokietininkai: lietuvių kilmės Žygaudas (rašėsi Sziegaud), Betkė (vok. Betke) ir vokiškai rašoma pavarde Suhrau (jis pasirašydavo ir Surau; lietuviškai rašytina Zūrau). Pastarasis bene trečiajame seimelyje priklausęs komunistų frakcijai H. Suhrau, o gal tik pavardės sutapimas. Šiam vieningam vokiečių partijų blokui ir direktorijai veiklos kryptį nurodinėjo hitlerininkai.
Naujoji direktorija ėmė naikinti visa, ką buvo padariusios M. Reisgio ir Brūvelaičio direktorijos, bandydamos stiprinti lietuvių pozicijas krašte. 1936 m. sausio 6 d. atėjo eilė ir mokykloms: direktorija priėmė Paliepimą, kurio pirmajame skyrelyje sakoma: „I. Dėstomosios kalbos Klaipėdos Krašto pradžios mokyklose nustatymas vyksta vėl pasirėmus Direktorijos įsakymu iš 1923 m. balandžio mėn. 4 d. (Valdž. Žin. pusl. 300) ir šiam vykdyti išleistais nuostatais iš 1923 m. rugsėjo mėn. 10 d. (Valdž. Žin. pusl. 821)“ (Klaipėdos krašto valdžios žinios, 1936 01 08, Nr. 3, p. 26). Direktorija skubiai ėmė grąžinti susikompromitavusius antilietuviška veikla autonominių įstaigų tarnautojus, taip pat ir mokytojus. Panaikinami įsakymai dėl būtinumo vartoti lietuviškas iškabas, atšaukiamas valdininkų egzaminavimas iš lietuvių kalbos. Visos A. Baldžiaus direktorijos priemonės ir jai pavaldžių įstaigų veikla rengė dirvą beatodairiško nacio Viliaus Bertulaičio (rašėsi Willy Bertuleit) direktorijai, perėmusiai valdžią 1939 m. sausio 20 d. ir baigusiai savo dienas kovo 23 d., kai buvo įvykdytas vokietininkų tikslas – kraštas prijungtas prie Vokietijos reicho. Atkakliems vokietininkams nė šiandien neužkliūva, kad tada prijungimas įvyko be jokio referendumo ar plebiscito, kurio taip reikalauta iš Lietuvos, ir kad mokyklų klausimas buvo „išspręstas“ hitlerininkams būdingu būdu: visos lietuviškos mokyklos uždraustos ir jokiõs lietuvių kalbõs neleidžiama krašto mokyklose vartoti. Net kunigas, išdrįsęs lietuviškai sukalbėti maldas ir pagiedoti giesmę laidojant lietuvininką, buvo baudžiamas.
Įstatymai be geros valios juos vykdyti – nenaudingi
Apžvelgtieji Klaipėdos krašto direktorijos išleisti visokie potvarkiai dėl dėstomosios kalbos pradinėse mokyklose mažai padėjo lietuvių kalbai įsistiprinti mokyklose ir apskritai krašte. Ir ne todėl, kad jie būtų buvę jai priešiški. Anaiptol, net 1923 m. balandžio 4 d. įstatyme aiškiai pabrėžiamas abiejų kalbų lygiateisiškumas ir būtinybė visose mokyklose jų vienodai išmokyti. Šios nuostatos nepanaikino nė A. Baldžiaus direktorija. Tad kodėl ši direktorija, stiprinusi mokyklose vokietinimo tendenciją, galėjo demonstruoti savo „demokratizmą“ lietuvių kalbos atžvilgiu? Atsakymas gana paprastas: vokietininkai Klaipėdos krašto direktorijai priklausančias mokyklas ir administracines bei teisines institucijas buvo tiek užvaldę, kad visos įstatyminių aktų nuorodos dėl reikalo tinkamai mokyti lietuvių kalbos galėjo būti įžūliai neįgyvendinamos. Krašte nebuvo jėgos, kuri įstengtų pareikalauti deramai vykdyti įstatymų nurodymus.
Visų pirma po Pirmojo pasaulinio karo išryškėjo labai pakitęs Klaipėdos krašte daugumo lietuvininkų požiūris į savo gimtąją kalbą. Praėjus beveik pusei amžiaus nuo 1873–1874 m. Prūsijos valdžios įvykdyto lietuvių kalbos išgujimo iš mokyklos, didelė dalis klaipėdiškių jau buvo visiškai susigyvenę su vokiška mokykla. Tada, prieš 50 metų, lietuvių kalbos pašalinimas iš mokyklų sukėlė didžiausią pačių lietuvininkų ir jiems pritariančių vokiečių inteligentų sąjūdį. Ryškiausiai to sąjūdžio mastą rodo rašytos Vokietijos aukščiausioms valdžios institucijoms, įskaitant patį imperatorių – kaizerį, peticijos. Iš jų įspūdingiausia peticija, kurią pasirašė 27 765 asmenys (žr. MLE, III, p. 550), buvo įteikta kaizeriui Vilhelmui II 1896 m. kovo 2 d. Turint galvoje, kad XIX a. pabaigoje Mažojoje Lietuvoje galėjo būti ne daugiau kaip 150 tūkst. lietuvininkų, išeitų, kad iš beveik kiekvienos jų šeimos bent vienas narys pasirašė tą peticiją. Nuostabus tautos vieningumas!
1921 m., kai generolo Odri ir prefekto Petisnė įsakymu buvo suregistruota, kiek besimokančių pradinėse mokyklose vaikų pageidauja mokytis lietuviškai tikybos ir pačios lietuvių kalbos, – rezultatai pasirodė apgailėtini. Anso Bruožio knygoje (Mažosios Lietuvos mokyklos ir lietuvių kova dėl gimtosios kalbos. Suredagavo Vincas Vileišis. – Kaunas, 1935.) išspausdinta apklausos duomenų lentelė (p. 86). Lietuviškiausios Klaipėdos apskrities (be miesto) pradinėse mokyklose mokėsi 4695 mokiniai, kurių 1788 namie kalbėjo vokiškai, 2907 – lietuviškai. Iš lietuviškai kalbančių mokinių 1418 pageidavo lietuviškų tikybos pamokų, o mokytis lietuviško skaitymo ir rašymo – 232! Šilokarčemos (t. y. Šilutės) apskrityje namuose vokiškai kalbėjo 3790 mokinių, lietuviškai – 2411. Lietuviškų tikybos pamokų pageidavo 312, o lietuvių skaitymo ir rašymo pamokų – vos 78. Dar mažesni duomenys labiausiai suvokietintos Pagėgių apskrities, kur 4634 mokiniams namų kalba – vokiečių, o 1331 mokiniui – lietuvių. Lietuviškų tikybos pamokų norėjo 162 mokiniai, o mokytis lietuviškai skaityti ir rašyti – 55 mokiniai. Klaipėdos mieste buvo apklausta tik viena Smeltės IV mokykla. Iš 30 lietuviškai (vokiškai 10) kalbėjusių namie mokinių nė vienas nepasisakė už šių dalykų mokymą lietuvių kalba.
A. Bruožis nenutylėjo, kad šiems rezultatams turėjo įtakos tam tikros vokietininkų priemonės. Fronto prieš lietuvių kalbą būta vieningo. Reikalą mokyti lietuviškai tikybos ir duoti labai elementaraus gimtosios kalbos mokslo pagrindus neigė vokiečių mokytojai, dvasininkai, valdininkai, net „internacionalistai“ socialdemokratai. Pastarieji, prisidengę Klaipėdos krašto žemės darbininkų sąjungos vardu, platino atsišaukimą, kuriame sakoma, kad moką lietuviškai skaityti ir rašyti negalėsią ginti savo „klasinių“ interesų: „Jeigu jūsų vaikai turės lietuviškai mokintis, tai nukentės jų išsilavinimas vokišku mokslu. Ar norite, kad jums vėl taip būtų pasunkyta savo interesus ginti?“ (p. 84).
Ypač aktyvių čia būta visokių bažnytinių veikėjų ir mokytojų. A. Bruožio įvardijami keli precentoriai (t. y. kantoriai, bažnytinių chorų vadovai, vargonininkai ir giedojimo mokytojai) bei pradinių mokyklų mokytojai. Paklausykim, ką sako šis lietuvininkas (citatoje praleidžiamos šaltinių nuorodos): „Štai keli pavyzdžiai, kokiu būdu vokiški „kultūrträgeriai“ vokišką „kultūros“ darbą tarp lietuvių dirbo. Precentoris Pohlmann Kretingalėj nuėjo asmeniškai pas tėvus, kurie geidė, kad jų vaikus mokytų lietuviškai rašyti ir skaityti ir juos nuo to atkalbinėjo. Mok(ytojas) Theising iš Priekulės (Klaipėdos apskr.) bandė vaikus nuo lietuviškų pamokų atgrasinti, šmeiždamas juos negirdėtu būdu. Tarp kita ko pravardžiavo jis juos polakais, büffeliais ir t. t. Precentorius Samann iš Dovilų bandė nesistemišku mokymo būdu atbaidyti vaikus nuo lietuviškų pamokų. Vaikai turėjo iš vokiškų skaitymo knygų vokišką tekstą lietuviškai išversti. Tas savaime suprantama, be mokytojo pamokinimo yra negalima. Taip jis norėjo vaikams pamokas jų gimtąja kalba pasunkinti ir juos nuo jų atpratinti. Mok(ytojas) v. Vronski iš Paleičių pareiškė Paleičiuose Tautos Tarybos sušauktame susirinkime dėl lietuviškos kalbos pamokų įvedimo mokyklose: „Kam mums lietuvių kalba reikalinga ir kaip toli su ja nueisim – tik iki Nemuno. Mes esam prūsai ir norim prūsais likti.“ Mok(ytojas) Šimkatis iš Robkojų atsisakė vaikus lietuviškai mokyti, kadangi pats lietuviškai nemokąs. Mok(ytojas) Valpuskis iš Užpelkių (Pagėgių apskr.) atkartotinai pareiškęs, kad jis lazda vaikus nuo lietuviškų pamokų atpratinsiąs“ (p. 84–85).
Knygos p. 91 aprašyti keli atvejai, kai vokietininkai mokytojai iš tikrųjų mušimu stengdavosi atgarsinti vaikučius lietuvininkus nuo gimtosios kalbos. Pagėgių apskrities Pakamonių ir Stumbragirių mokytojas vienam vaikui taip kirtęs į veidą, jog iš nosies pasipylęs kraujas, o kitam vaikui žandas kelias dienas buvęs išputęs, skaudėjo galvą, ir vaikas aštuonias dienas nėjęs į mokyklą. Viena mergaitė 14 dienų sumušta nelankiusi mokyklos. Mokytojas Unruhas (Unruh) nemokėjusį vokiškai skaityti vaiką taip nubaudė, jog kelias dienas prie krumplių matėsi žymės. Klaipėdos krašto švietimo vadovai panašius atvejus toleravo ir dangstė.
Kaimų šaltyšiai (seniūnai) įvairiais suktais būdais stengdavosi sumažinti pritariančių lietuvių kalbos dėstymui mokykloje skaičių: tėvams neįteikdavo apklausos lapelių, neįtraukdavo į sąrašus. Šitokie ir kitokie klastojimai ir lietuvininkų prievartavimai lydėjo visas apklausas. Todėl į jas ir jų duomenis, paskelbtus direktorijų, visada verta žiūrėti gana atsargiai.
Antra vertus, kol Klaipėdos kraštą valdė prancūzų okupacinė administracija ir buvo gana neaiški politinė ateitis, o Didžiosios Lietuvos švietimas ir kultūra žengė pirmuosius nepriklausomus žingsnius, klaipėdiškiai kritiškai vertino savo gimtosios kalbos perspektyvas. Dar ir po krašto prijungimo prie Lietuvos tik tvirtai apsisprendę žmonės lietuvių kalbą brangino nepaisydami jiems brukamos pažiūros – su lietuvių kalba netoli nukeliausi. Pagaliau ko norėti iš anų laikų lietuvininkų kaimiečių, jei mūsų dienomis randasi lietuvių, kurie vadovaujasi ta pačia nuostata – gimtoji kalba turi užleisti mokykloje pirmenybę, pavyzdžiui, anglų kalbai. Mat ši atveria kur kas įvairesnes galimybes jaunimui negu gimtoji kalba. Tuo vadovaujantis, imama mokyti anglų kalbos nuo darželių, vidurinėse mokyklose įvedamas dalykų dėstymas anglų kalba: būsią lengviau tarptautinėje darbo rinkoje – užaugę patogiau ir pelningiau parduosią savo fizines ir intelektualines jėgas Airijos, Anglijos, Amerikos ar net Vokietijos firmoms. Tuo vadovavosi ir didžioji dalis Klaipėdos krašto lietuvių po 1918 metų.
Prijungus Klaipėdos kraštą prie Lietuvos, lietuvių kalbos prestižas nedidėjo dėl daugybės įvairių kitų aplinkybių. Vokietininkai sumaniai (sumanumo jiems čia netrūko!) išnaudojo politinius ir ūkinius sunkumus. Tačiau betarpiškai prie kalbos nuvertinimo prisidėjo direktorijos mokyklose antilietuviškai nusistačiusių mokytojų ir vadovų persvara ir jų sabotažas kokybiškai dėstyti lietuvių kalbą.
Sabotuoti lietuvių kalbos mokymą Klaipėdos krašto direktorijos mokyklose buvo suinteresuota Vokietija, be kurios palaikymo šios užmačios nebūtų buvusios tokios veiksmingos. Antai jau 1924 m. viduryje išspausdinta lietuviškame laikraštyje informacija: „Prieš 3 mėn. visi vokiečių orientuotės Klaip. krašto mokytojai gavo iš Vokietijos 600 lig 800 litų vienkartinio priedo, o šiomis dienomis būsią jiems išmokėta vėl naujas tokis priedas“ (Brolis. Lietuviškoji pamokų kalba // Klaipėdos žinios, 1924 08 29, Nr. 172). Šie pinigai buvo išmokami kaip kompensacija. Ir tai darė Vokietija, kuri išgyveno didžiausius ekonominius sunkumus. Tie sunkumai tęsėsi dar keletą metų, bet štai 1929 metais, kaip rašo M. Purvinas, Vokietijos vyriausybė išmokėjusi vokiečiams mokytojams kompensacijas, kurių dydis buvęs tarp 30 tūkst. ir 40 tūkst. litų (net patikėti sunku!).
Lietuvininkas M. Purvinas iš to daro pagrįstą išvadą: „Suprantama, kad mokytojai, gavę tokias dovanas, negalėjo atsisakyti ir toliau auklėti vaikus vokiečių dvasia“ (p. 42). Pasakyti „vokiečių dvasia“ pernelyg švelnu ir netikslu. Vokiečių auklėjime visada būta ir humanistinės krypties, kaip, sakykim, XVIII a. ar XIX a. pradžioje, palankios lietuvių kalbai ar bent nepriešiškos lietuviškumui. Tačiau toje „vokiškoje dvasioje,“ kurią turėjo galvoje autorius, viešpatavo neapykanta viskam, kas lietuviška. Šiai „dvasiai“ ekonominių sunkumų kamuojama Vokietija lėšų negailėjo. Lietuva, taip pat slegiama visokių sunkumų ir suvaržyta Konvencijos, negalėjo atsverti Vokietijos daromo poveikio krašto mokytojams ir apskritai daugumai gyventojų.
Bus daugiau
Šilutės lietuvių gimnazija statyta 1938 m.
Endrius Bajoras (Bajoraitis) (1896–1965)
Šilutės J. G. Herderio gimnazija
Kazys Trukanas (1892–1957) 1929 m. paskirtas Vytauto Didžiojo gimnazijos Klaipėdoje direktoriumi
