Kad nebūtume tik birus vėjo pustomas smėlis

Kuo taip suvokiamas Europos „vienijimas“ gali būti pavojingas?

Anksčiau ar vėliau žmonės supras, kas vyksta ir kaip jais manipuliuojama. Supratę atmes tokią politiką, tik bijau, kad tas atmetimas gali vykti skausmingai ir su nuostoliais Europos Sąjungai. Tam tikru požiūriu panašiai vyko mūsų gyvenamoje Europos dalyje ir tai patyrėme. Vakarų Europai ligi šiol tai vis dar nežinoma ir neišgyventa patirtis, dar nepažįstamas iššūkis. Štai čia matau tam tikrą Vidurio Europos tautų perspektyvą, nes galime kai ką labai reikšmingo ir naujo įnešti į Europos kultūrą. Labai svarbu atkreipti dėmesį į visus šiuos dalykus, kai Senasis žemynas ieško savo naujosios tapatybės. Jeigu norime kurti stabilią ir tvirtą Europą, visų pirma turime atsiremti į tvirtus pamatus, o tam pirmiausia reikia tuos pamatus turėti.

Ar šios idėjos buvo pabrėžiamos Lenkų instituto renginiuose?

Galiu priminti 2009 m. pavasarį Vilniuje surengtą tarptautinį kultūros kongresą Vidurio Europos vaidmuo formuojant bendrą Europos kultūrinę tapatybę, kurį globojo tuometis Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus ir Lenkijos Respublikos prezidentas Lech Kaczyński. Kongreso organizatoriai – Vilniaus, Vilniaus pedagoginis ir Mykolo Romerio universitetai bei Lenkų institutas.

Pirmoje kongreso dalyje dėmesys buvo labiau telkiamas į Vidurio Europą ir vaidmenį kontinento istorijoje, prisiminti nuo viduramžių iki naujausių laikų Europoje vykę procesai. Kalbėta ir apie Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį Vidurio Europos įvykių kontekste, ir apie naujausias permainas Vidurio Europoje – Lenkijos Solidarumą, Lietuvos Sąjūdį, Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II reikšmę šios Europos dalies permainoms.

Kalbėjome apie mūsų gyvenimą ir patirtį komunistinės sistemos sąlygomis, nes ta patirtis turi tapti mūsų įnašu Europos mąstysenai. Kongreso siekis – praeities pavyzdžiais parodyti, kaip Vidurio Europos valstybės ir tautos bendradarbiavo, veikė viso žemyno procesus. Vienas iš tokių istorinių pavyzdžių – Abiejų Tautų Respublika, kurios gyvavimą būtų galima nagrinėti ir kaip Europos Sąjungos pirmtakę. Taigi norėjome priminti ir pabrėžti, kad turime tautų bendradarbiavimo istorinę patirtį, kuria būtina pasinaudoti ir Europos Sąjungos labui.

Juk ką rodo patirtis. Kai bendradarbiaudavome, mūsų pozicijos Europoje visada būdavo stipresnės, o Vidurio Europa turėdavo ir alternatyvaus vystymosi galimybių.

Tačiau akių neturėtume užmerkti ir prieš nesutarimus, kurių mūsų tautų ir valstybių istorijoje taip pat pakako.

Būta nemažai ir tarpusavio nesupratimo. Tai ypač pasireiškė po Pirmojo pasaulinio karo. Kai tarpusavyje nesugebėjome susitarti, po 20 Lietuvos ir Lenkijos valstybių gyvavimo metų atsidūrėme viename kolūkyje. Istorijos pamoka akivaizdi: reikia ieškoti to, kas mūsų tautas ir valstybes jungia, daugiau bendradarbiauti. Tokia kongreso pirmosios dalies išvada.

Antroje kongreso dalyje nagrinėjome socialinius ir pedagoginius iššūkius, užgriuvusius mūsų šalis. Bandėme nagrinėti tokias problemas kaip bedarbystė, skurdas, didėjanti emigracija, nusikalstamumas, alkoholizmas. Bandėme keistis patirtimi, kaip įvairios valstybinės ir savivaldybių institucijos, visuomeninės organizacijos bando tas problemas spręsti. Kaip mokykla, Bažnyčia, žurnalistai bendromis jėgomis gali padėti rasti išeitį.

Trečioji kongreso dalis buvo skirta politologiniams dalykams – nagrinėjome dabartinius Vidurio Europos valstybių procesus: energetinį saugumą, migraciją, kosmopolitizmą, iš to kylančius iššūkius. Kalbėta ir apie tai, kaip spauda ir kitos masinės informavimo priemonės teigiamai ir neigiamai gali veikti visuomenę. Atsiranda galimybė kurti naująją realybę, manipuliuoti žmonių ir visuomenės savimone. Iš to kyla kitų problemų, ypač jei stinga demokratiškos tos veiklos kontrolės. Ne paslaptis, kad per visuomenės apklausas, anketavimą atsiranda galimybės manipuliuoti visuomenės nuomone, veikti net valstybių parlamentus ir valstybines institucijas. Medija tampa manipuliavimo priemone.

Išleidome kompaktinius diskus, tad visi besidomintieji gali susipažinti su kongreso medžiaga. Gan smulkiai prisiminiau tą įsimintiną kongresą, nes bandome suvokti savo vietą ir vaidmenį Vidurio Europoje ir apskritai Europoje. Tai visiems labai svarbu: tiek pavieniams žmonėms, tiek ištisoms tautoms. Tų problemų naštą galime pajusti kiekvienas savo kailiu, jeigu gamtinių dujų kaina staiga pakils, o mes neturėsime energetinių išteklių diversifikacijos galimybių. Štai kodėl tarptautinis bendradarbiavimas visiems yra toks svarbus. Turime ieškoti būdų, kaip veiksmingai galėtume paveikti Europos partnerius.

Bet kaip mums tuos savo Europos partnerius paveikti? Nesame nei labai turtingos šalys, nei labai įdomūs Vakarams. Mūsų žmonės ieško darbo kitose Europos Sąjungos valstybėse, esame tik darbo jėga, pigiau apmokama, vadinasi, labiau išnaudojama.

Pirmiausia turime geresnes sąlygas kurti savo šalyse, pradedant nuo konkrečių darbo vietų kaimuose, miesteliuose ir miestuose. Tik taip galėsime pagerinti gyvenimo kokybę savo krašte ir valstybėje. Lenkijoje vyrauja nuomonė, kad savo gyvenimą turime kurti pirmiausia savo aplinkoje.

Šiame pokalbyje bandome atsakyti į klausimą: kaip gyventi? Man pačiam didelį įspūdį paliko Kšyštofo Zanusio (Kszysztof Zanussi) filmas Iš tolimo krašto. Tai filmas apie Joną Paulių II jam ir Lenkijai gyvenant nepalankiausiais laikais – per Antrąjį pasaulinį karą, pokaryje, komunizmo laikais ir t. t. Panašiai ir Kšyštofo Kieslovskio (Kszysztof Kieslowski) Dekaloge ieškoma atsakymo į klausimą – kaip turime gyventi šiame pasaulyje? Zanusio ir Kieslovskio filmuose šis klausimas keliamas ir sprendžiamas politinių įvykių kontekste, bet štai į ką turėtume atkreipti dėmesį. Daugelio tų politinių padarinių priežastys pasireiškia daug anksčiau, sakyčiau, metapolitiniame lygmenyje, taip pat ir kultūroje. Nuo to, kokias vertybes turėsime ir pagal kokias gyvensime, tokie bus ir padariniai: per rinkimus į aukščiausias valdžios struktūras rinksime ir atitinkamus politikus. Nuo jų priklausys valstybės sprendimai ir mūsų gyvenimo kokybė.

Sunku būtų nesutikti su tokia logiška ir nesudėtinga schema, bet kodėl realiame gyvenime viskas vyksta daug sudėtingiau ir prieštaringiau?

Pirmiausia todėl, kad dažnai einame į kompromisus. Realiame gyvenime vien racionalių sprendimų neužtenka. Jeigu viską darysime labai racionaliai, galų gale atsidursime akligatvyje. Valstybės mastu dėl tų labai racionalių ir pragmatiškų sprendimų XX amžiuje gyvendavome pagal totalitarinius režimus, kuriuos labai gerai žino mūsų tautos. Šito juk mažiausiai norėtume, nors tie režimai pasižymėjo, atrodytų, dideliu racionalumu ir pragmatiškumu. Tai Džordžo Orvelo (George Orwell) pasaulis, kai perdėtai racionalūs sprendimai galop atveda prie absurdo. O demokratija negali būti tik veiklos mechanizmas, demokratija be vertybių veda į totalitarizmą.

Įdomu, kad ir per Vilniuje vykusį minėtąjį kultūros kongresą apie tai buvo kalbėta: prof. Henrikas Kieres (Henryk Kiereś) iš Liublino katalikiškojo universiteto labai nuosekliai parodė mažas mąstysenos klaidas, kurios XX amžiuje atvedė prie tokių politinių ir socialinių katastrofų kaip nacizmas arba komunizmas. O išaugo iš, atrodytų, labai smulkių gyvenimo pokyčių.

Bus daugiau

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Lenkų instituto Vilniuje direktorius Mariušas Gaštolas savo pareigas perdavė naujajai direktorei Malgožatai Kasner

Mariušas Gaštolas atsisveikina su Lenkų instituto darbuotojais

Vilniaus centriniame pašte veikė Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II kelionės į Lietuvą 20-osioms metinėms skirtoji paroda

Kongrese „Vidurio Europos vaidmuo formuojant bendrą Europos kultūrinę tapatybę“ kalba Vilniaus pedagoginio universiteto rektorius prof. Algirdas Gaižutis, viduryje – Mykolo Romerio universiteto Plėtros prorektorius Stasys Stačiokas ir Lenkų instituto direktorius Mariušas Gaštolas