Išleidus iš rankų mokyklos kontrolę Klaipėdos krašte

Arnoldas PIROČKINAS

Pradžia Nr. 18

Tikrasis Klaipėdos krašto direktorijos mokyklų veidas

1924 m. Konvencija su prie jos pridėtu Klaipėdos krašto statutu ir vėlesni direktorijų išleisti nurodymai, išskyrus 1934 m. M. Reisgio direktorijos du potvarkius, netrukdė vokietininkams ignoruoti pagrindinio mokyklai keliamo tikslo – lygiai mokyti abiejų kalbų. Vos viena kita direktorijos mokykla tėvų valia ir pastangomis buvo lietuvių dėstomąja kalba, dar kelios buvo dvikalbės, bet absoliuti jų dauguma, nepaisant vaikų kilmės ir gimtosios kalbos, buvo paverstos vienkalbėmis vokiečių mokyklomis.

Tad dabar apžvelkime konkrečią Klaipėdos krašto mokyklų būklę.

Neturime duomenų, kiek lietuviškų ar mišrių mokyklų atsirado krašte po 1923 m. balandžio 4 d. įstatymo. Turima statistika nenurodo mokyklų pagal dėstomąją kalbą. Kiek ne kiek orientuotis galima iš spaudoje pateikiamų faktų. Antai 1926 m. rugpjūčio 25 d. Klaipėdos miesto Lietuvių susivienijimo kuopa susirinkime svarstė Klaipėdos krašto mokyklų padėtį. Svarstant nustatyta, kad lietuviškiausioje Klaipėdos apskrityje esančios 73 pradinės mokyklos, kurių 45-ose lietuviai vaikai sudarą daugumą (61 proc.), bet lietuvių kalba esanti tik penkiose (7 proc.) (žr. Lietuvių kalbos padėtis Klaipėdos krašto mokyklose // Lietuvos žinios, 1926 09 10, Nr. 207(2228), p. 1). Tad manyti, kad Šilutės ir Pagėgių apskrityse būta lietuviškų mokyklų, nėra pamato. Peržiūrėjus A. Juškos veikale sudarytą Šilutės pradinių mokyklų apžvalgą (p. 433–484), išskyrus vos kelias mokyklas, kur mokyta abiem kalbomis, visos buvo vokiškos. Tik ketvirtajame dešimtmetyje ėmė rastis privačių lietuviškų pradinių mokyklų, išlaikomų Klaipėdos krašto mokyklų draugijos.

Daugiau duomenų apie viso krašto pradines mokyklas pagal dėstomąją kalbą 1933, 1936 ir 1938 m. gauname iš A. Juškos monografijoje esančios lentelės (p. 320). 1933 m. direktorija laikė iš viso 10 mokyklų lietuvių dėstomąja kalba (mokėsi jose 764 mokiniai), 10 mokyklų abiem kalbomis (442 mokiniai) ir 215 mokyklų vokiečių dėstomąja kalba (16 154 mokiniai). 1936 m. mokyklų skaičius lietuvių kalba buvo gerokai padidėjęs: 42 buvo lietuviškos (2934 mok.), 38 – mišrios (1607 mok.) ir 160 – vokiškos (12 958 mok.). Tais metais vokiškoji direktorija ėmė lietuviškas mokyklas jungti su mokyklomis vokiečių dėstomąja kalba, todėl 1938 m. lietuviškų mokyklų liko 26 (1956 mok.),25 mišriosios (1006 mok.) ir vokiškų skaičius išaugo iki 184 (11 822 mok.). Bendras mokinių sumažėjimas direktorijai priklausančiose mokyklose susijęs su tuo, kad Klaipėdos krašto draugija smarkiai išplėtė savo lietuviškų mokyklų tinklą.

Iš šių skaičių aišku, kad direktorijos pradinėse mokyklose neproporcingai dominavo vokiečių kalba. Tas dominavimas nebūtų buvęs toks skaudus, jei vokiškose mokyklose būtų buvusios tinkamai išnaudojamos šešios savaitinės lietuvių kalbos pamokos nuo trečiųjų mokslo metų. Kol direktorijoms vadovaudavo lietuviško požiūrio pirmininkai, o švietimą prižiūrėjo jų palaikomi nariai, lietuvių kalbos mokymas vokiškose mokyklose, kad ir nenoromis, kad ir gana formaliai, buvo šiaip taip vykdomas. Tačiau kai susidarydavo vokiškos direktorijos, ypač vėliau veikiamos nacistinės ideologijos, šis mokymas dažniausiai virsdavo atviru sabotavimu ir tyčiojimusi iš jos ir apskritai visko, kas lietuviška.

Visų pirma tinkamai dėstyti lietuvių kalbą mokyklose, objektyviai imant, nebuvo įmanoma todėl, kad visose krašto mokyklose didelė dalis mokytojų nemokėjo lietuvių kalbos. Antai jau minėtame 1926 m. Lietuvos žinių straipsnyje nurodyta, kad iš 436 krašto liaudies mokytojų (t. y. pradinių mokyklų mokytojų) tik 73 (17 proc.) moka lietuviškai, nors Konvencijoje buvo pasakyta, jog visi mokytojai turėjo išmokti iki 1926 m. balandžio 4 dienos. Padėtis buvo mažai pakitus ir po trejų metų. 1929 m. Tauragės mokytojų seminarijos direktoriui dr. Mečiui Mačerniui Lietuvos švietimo ministerija pavedė patikrinti lietuvių kalbos mokymą Klaipėdos krašto mokyklose. Jis aplankė 4 mokyklas lietuvių dėstomąja kalba, 7 mišrias ir 91 mokyklą vokiečių dėstomąja kalba. Lankytų mokyklų mokinių tautybė: 2154 mokiniai lietuviai, 863 – vokiečiai ir 107 – neaiškios tautybės. Šiose mokyklose lietuvių kalba dėstyta patenkinamai – dvylikoje, nepatenkinamai – 90. Aplankytų mokyklų mokytojai taip mokėjo lietuvių kalbą: patenkinamai – 17, nepatenkinamai – 46 ir visai nemokėjo – 85. Mokytojų pilietybė: 113 – Lietuvos piliečiai, 35 – Vokietijos piliečiai (Klaipėdos krašto mokyklos // Rytas, 1932 04 04, Nr. 63(2339), p. 6; taip pat: A. Juška, cit. veik., p. 311–312).

Net ir po 1930 m. sausio 1 d., iki direktorija galėjo samdyti svetimšalius mokytojus be Lietuvos valdžios sutikimo, padėtis iš esmės nepasikeitė. Visą laiką Klaipėdos krašto mokyklose dirbo daug Vokietijos piliečių ir nemokančių lietuvių kalbos optantų (t. y. po 1923 m. Vokietijos pilietybę pasirinkę klaipėdiškiai senbuviai). Pavyzdžiui, 1932 m. vasario 1 d., gavę gubernatūros leidimą, visose mokyklose dirbo 92 Vokietijos piliečiai atvykėliai ir 35 optantai (Kiek ir kokių svetimšalių bei optantų yra Klaipėdos krašte // Rytas, 1932 03 14, Nr. 48(2324), p. 3).

Daugumas svetimšalių mokytojų, turėdami Vokietijos valdžių užtikrinimą, kad atleidimo atveju jiems bus suteiktas darbas Vokietijoje, ir jausdami vokiškų direktorijų paramą, nė nesistengė mokytis lietuvių kalbos. Jų pavyzdžiu sekė ir nemaža dalis Lietuvos pilietybę įgijusių vokiečių mokytojų. Dalis vokiečių mokytojų jos pramoko labai menkai. Jų kalbos „mokėjimo“ pavyzdžių buvo pateikta spaudoje. Per pamokas jie mokiniams kalbėdavo tokiais sakiniais: „Ką matome ant turgo? Kaip kakalys yra žiemoje ir kaip vasaroje? Yra penki vištai. Papasakok nu paukščia. Dabar papasakok nu pateis žodeis. Kieno kepurė yra mažas? Kas laiko į ranką?“ (J. Jablonskis. Kelios pastabos dėl mokyklų Klaipėdos krašte // Vairas, 1934, Nr. 4, t. X, p. 419).

Vokiečių mokyklose radosi daugiausia atvirų revanšistų, kurie visokiais būdais ir visomis progomis kaldavo mokinukams į galvutes, kad Klaipėdos kraštas nuo amžių vokiškas, tik dabar neteisėtai, prieš žmonių valią, atiduotas nekultūringajai Lietuvai. Šios mintys pačia drastiškiausia forma buvo reiškiamos iš Vokietijos įvežamuose mokykliniuose vadovėliuose. To meto lietuvių spaudoje pateikta gausybė ryškių pavyzdžių. Antai geografijos vadovėlyje Erdkunliches Arbeitsbuch für Mittelschulen. Heft I, Klasse 6. – Norddeutschland (Geografinė darbo knyga vidurinėms mokykloms. I sąs., 6 klasė. – Šiaurės Vokietija) sakoma: „Sritį į šiaurę nuo Nemuno žemupio, vadinamąjį Klaipėdos kraštą (Memelgau), po Didžiojo karo turėjome atiduoti. Jis prieš gyventojų norą atiteko Lietuvai“ (laikraščio lietuviški vertimai kiek redaguojami). Vadovėlyje Seydlitz – Scheer – Nitschke. Erdkunde für Mittelschulen (Zeidleris, Šėris, Ničkė. Geografija vidurinėms mokykloms) mokiniams aiškinama: „Klaipėda, didžiausias Klaipėdos krašto miestas, išveža daug medienos. Šitą kraštą, kuris pagal taikos sutartis turėjo būti atskiras kraštas, smurtu užgrobė lietuviai. Ši 2600 kv. km sritis, turinti 141 tūkst. gyventojų, nuo 1422 m. priklausė Rytų Prūsijai.“

Vokiškų mokyklų bibliotekose laikyta knygų, kuriose apie Lietuvą atsiliepiama dar pikčiau. Antai knygoje Das Schicksal des Memelgebietes (Klaipėdos krašto likimas) mokiniai galėjo skaityti: „Mūsų kraštas yra pamintas priešo kojos, bejėgis, beteisis, pavergtas. Ir jūs esate nuo jo atplėšti kaip vaikai nuo savo motinos. Nes jūs buvote, esate ir būsite Vokietijos vaikai. Mes jūsų neužmiršime. Neužmirškite jūs mūsų. Mes puoselėjame jums vokišką ištikimybę. Jūs puoselėkite vokišką ištikimybę mums“.

Vokiškose mokyklose vartoti muzikos ir dainų vadovėliai ištisai garbino Vokietiją. Antai dainų knygoje Mein Sanggesell (Mano dainų bendras) yra daina Deutschland (Vokietija), kurios buvo mokoma jaunoji Lietuvos piliečių karta:

Vokietija! Vokietija! O šventas varde!

O saldus skambesy! Tave myliu, tave myliu.

Dainoje Deutscher Schwur (Vokiečių priesaika) skelbiama:

Ištikimą meilę iki karsto prisiekiau tau širdimi ir ranka;

Už tai, kas esu ir ką turiu, dėkoju tau, mano vokiečių tėvyne!

Dar kelios eilutės iš dainos Mein Deutschland (Mano Vokietija):

Tesididžiuoja vokietis esąs vokietis bet kur pasaulyj!

Kraštas, kur mūsų mirusieji tyliai ilsis smėlyj,

Kur mes visi gimę.

Sėkmės ir mokslo, meno, tikėjimo ir garbės

Neatims mums nė vienas svetimšalis.

Knygoje Aussat. Deutsches Lesebuch (Sėja. Vokiečių skaitiniai) išspausdinto eilėraščio Glaube (Tikėjimas) eilutės:

Tu tikėk Vokietijos ateitimi, savo tautos prisikėlimu,

Neprarask šito tikėjimo, kad ir kas įvyktų.

Veik taip, tarsi nuo tavo veikimo

Priklausytų Vokietijos likimas ir būtum už jį atsakingas.

Šie pavyzdžiai pateikti straipsnyje: M. IIg. Taip buvo „mokomi“ Klaipėdos krašto jaunuoliai // Tautos mokykla, 1934 08 15, Nr. 15–16, p. 308–309. Tokie kūriniai visai natūraliai skamba Vokietijos vokiečių mokykloje (ar iš viso Vokietijoje būta nevokiškų mokyklų?). Tačiau Lietuvos vokiškoje mokykloje jie skamba kaip disonansas, kaip iššūkis Lietuvos valstybei. O kaip tada buvo formuojamas jaunosios Klaipėdos krašto kartos požiūris į Lietuvą? Šio proceso autentiškų pavyzdžių iš mokyklos neturime. Suprantama kodėl. Tačiau mokyklai toną davė revanšistinė Klaipėdos krašto spauda. Pavyzdžiui, 1924 m. lapkričio 1 d. socialdemokratų laikraštyje Memeler Volksstimme (Klaipėdos liaudies balsas) išspausdinamas straipsnis Die Volksschule ist in Gefahr! (Liaudies mokykla pavojuje). Pasirodo, jai pavojų kelia vienas lietuvis mokytojas, kažkurioje krašto mokykloje parašęs lentoje sakinį: „Lietuva – mūsų tėvynė!“ Gaila, nenurodyta nei mokytojo pavardė, nei mokykla. Laikraštis dėl šio užrašymo toliau pareiškia: „Mes klausiame, nuo kada Lietuva mūsų tėvynė, nuo kada nėra mūsų gražiojo Klaipėdos krašto?“ Ir į savo klausimą kategoriškai atsako: „Lietuva negali niekada būti mūsų tėvynė, kol mes dar branginame ir gerbiame savo kultūrą!“ (išretinta laikraščio). Tai tokią direktyvą Klaipėdos krašto vokietininkams, visų pirma mokytojams, davė „internacionalinės“ partijos organas!

Cituotame Jono Jablonskio (kalbininko sūnaus) straipsnyje (p. 420–421) randame pavyzdžių, rodančių vokiškų mokyklų mokinių visiškai iškreiptą Lietuvos istorijos ir geografijos suvokimą, suformuotą ne be mokytojų pagalbos. Gana suprantama, kad jiems kryžiuočių ordinas buvęs kultūros nešėjas ir švietėjas. Ko gero, tokių pažiūrų skelbėjų rastųsi net tarp mūsų dienų laipsniuotų istorikų. Kryžiuočiai norėję Gediminą apkrikštyti, bet jis būdamas atkaklus pagonis, nuolat juos puldavęs, todėl šie turėję nuo jo gintis. Apie Žalgirio mūšį per istorijos pamokas vokiškose mokyklose visai nekalbėta. Mokinių geografijos mokėjimą rodo tokie atsakymai: Klaipėdoje esą 200 tūkst. gyventojų, o didžiausias Lietuvos miestas – Naumiestis (Žemaičių). Vienoje mokykloje krašto švietimo patarėjas (tolygu švietimo inspektoriui) per vizitą paklausinėjęs mokinį ir gavęs tokius atsakymus:

Kaip vadinasi Klaipėdos krašto vyriausioji valdžia? – Hindenburgas (tuo metu jis buvo Vokietijos prezidentas).

Kur yra Klaipėdos krašto valdžios buveinė? – Berlyne.

Kuo vardu Lietuvos sostinė? – Maskva.

Tačiau ne šie kvaili atsakymai (panašių parinktume ir iš Lietuvos mokyklų; plg. dar televizijos laidą Klausimėlis) parodo tikrąją vokiškos mokyklos Klaipėdos krašte pragaištingą veiklą. Jos padariniai labiausiai išryškėjo 1938–1939 metais, kai, atšaukus karinės padėties įstatymą, nacių kurstomos vokietininkų minios ėmė rengti visokias akcijas. Daugumą jų dalyvių sudarė kaip tik Klaipėdos krašto vokiškose mokyklose išauklėtas jaunimas. Jų skaičius statistiškai nenustatomas: mastą galėjo suvokti tik tas, kam teko tada nacistinių gaujų siautėjimą stebėti savo akimis. Vyresniosios kartos Klaipėdos krašto vokiečiai buvo palyginti gana santūrūs: ne tokia didelė dalis rinkdavosi į sambūrius, kur iki paryčių net užkimę šaukdavo: Heil Sieg! (Tegyvuoja pergalė!). Daugiausia rėkaudavo jau Lietuvos laikais baigę vokiškas mokyklas jaunuoliai ir jaunuolės. Tarp jų nemaža lietuvininkų, kurie, paniekinę savo tėvus ir senelius, kalbėjusius lietuviškai, dabar buvo pavirtę tikrais vokiečiais. Apie tokius ištautėlius kadaise, 1953 m. vasarą, yra štai ką pasakęs Kintų miestelio (Šilutės raj.) senbuvis Meškys, apsisprendęs ir sąmoningas bene aštuoniasdešimtmetis lietuvininkas: „Kokie jie vokiečiai! Aš jų senelius gerai atsimenu: jie nė vieno žodžio vokiškai nemokėjo“.

Pastangos kurti atsvarą vokietinimui

Dar valdant Klaipėdos kraštą prancūzams, klaipėdiškiai lietuviai pajuto, kad švietimo įstaigose įsitvirtinę vokiečiai neužleis savo pozicijų mokyklose, ypač jei jiems pavyktų įgyvendinti savo planą sukurti Memeler Freistaat, laisvąją Klaipėdos valstybę, panašią į 1919 m. paskelbtą Laisvąjį Dancigo miestą. Tad lietuviai patriotai, nesitikėdami kitataučių pagalbos, susirūpino pačių jėgomis visų pirma įsteigti lietuvišką gimnaziją. Kun. Viliaus Gaigalaičio ir pedagogo Martyno Krukio iniciatyva 1921 m. pabaigoje ir 1922 m. pačioje pradžioje pirmiausia susiburia Lietuviškai mokyklai laikyti Klaipėdoje draugija, kuriai 1922 m. balandžio 1 d. pavyko atidaryti pirmąją gimnazijos klasę, pagal vokiečių gimnazijų pavyzdį vadinamąją sekstą (t. y. šeštoji). 1923 m., prijungus Klaipėdos kraštą prie Lietuvos, lietuviška direktorija ją perėmė savo žinion ir atidarė antrąją klasę. Tada lyg ir atkrito reikalas turėti draugiją, kuri rūpintųsi lietuviškos gimnazijos išlaikymu. Draugija tais metais likvidavosi: tikėtasi, kad ateityje normalia tvarka steigs ir laikys mokyklas krašto autonominė valdžia.

Deja, šios viltys pasirodė apgaulingos. Pirmąsias lietuviškas direktorijas pakeitusios „demokratiškai“ išrinktos vokiškos direktorijos lietuviškų mokyklų plėtimui buvo priešiškos. Juo toliau, juo aiškiau kilo reikalas steigti mokyklų draugiją, kuri, kaip privati organizacija, atidarytų lietuviškas mokyklas. Ta organizacija buvo Klaipėdos krašto mokyklų draugija. Apie jos veiklą esama nemaža literatūros. Be jau minėtų M. Purvino (p. 48–94) ir A. Juškos (p. 322) veikalų, apie šią draugiją nemaža rašyta periodikoje. Vertingų duomenų, pavyzdžiui, randame straipsnyje Lietuviška švietimo tvirtovė Klaipėdos krašte (Lietuvos aidas, 1936 06 06, Nr. 258(2874), p. 8), kuris skirtas draugijos 10 metų sukakties proga jos veiklai apžvelgti.

Bus daugiau

Aktyvaus Klaipėdos krašto lietuvininko, visuomenės veikėjo ir pedagogo Miko Šlažos (1897–1955) parengto pradinėms mokykloms trijų dalių vadovėlio II dalies titulinis puslapis

M. Šlažos vadovėlis „Darželis“ II dalies iliustracija

Ansas Bruožis (1876-1928), ryžtingas kovotojas dėl lietuvybės M. Lietuvoje, knygos „Mažosios Lietuvos mokyklos ir lietuvių kova dėl gimtosios kalbos“ (1925) autorius