Baltasis šviesoraščio metraštininkas, arba Penki vakarai su Bernardu
Ateistinėje imperijoje šventųjų nebuvo
Bernardui po kartą teko fotografuoti Eduardą Mieželaitį ir Antaną Venclovą. Pastarąjį – pozuojantį su knyga rankose, o Mieželaitį kažkokiame oficialiame renginyje, Operos ir baleto teatre Vilniuje.
Prisimena E. Mieželaitį, kalbėjusį per vieną iš savo jubiliejų. Vyko tiesioginė transliacija per televiziją. Poetas pradėjo prakalbą gan tarybiškai, bet po truputį įsilingavo, kalba tapo gyvesnė, nuoširdesnė, įgijo daugiau net lietuviško patriotizmo atspalvių. Bet poetas dirsteli į už prezidiumo stalo sėdintį pirmąjį sekretorių Petrą Griškevičių ir vėl raudonomis nytimis audžia seną audinį. Bet tik kaip duoklę neišvengiamybei. Valdiški sakiniai jam pabosta ir vėl jis tampa savas, lietuviškas – kol akis nenukrypsta į prezidiumą. Tada dainelė iš naujo.
Kartą per Mieželaičio eilėraštį vos „nesudegė“ Bernardo sūnus Gintaras. Per Naujųjų metų renginį mokykloje įsijautęs padeklamavo eilėraštį Šauksmas:
Pakelk, šaukly, raitytą tauro ragą
Tegul sudunda kaip seniau keliai,
Kai laužai, būdavo, liepsnoja dega,
Kardus galanda Vytauto šauliai.
Kai ošė sveikos žalios mūsų girios,
Šaltiniai drumstėsi, ir pagaliau –
Kai tauro ragas žadindavo vyrus
Balnoti žirgus – Žalgirin keliaut...
Ar girdite audros galingą srautą?
Jis pievas ir laukus užlies.
Viršum senolių sostinės pilies –
Pakelk, šaukly, raitytą tauro ragą
Ir šauk į žygį mūsų narsią tautą, –
Krūtinėj Žalgirio dvasia dar dega!
Mokyklos direktorius susijaudino: kieno tai eilės? Tikrai Mieželaičio? Atnešk knygą, parodysi. Kai kitą dieną mokinys atnešė knygą, direktorius įsitikino, kad tikrai Mieželaičio eilės – lengviau atsiduso. Debesis praslinko pro šalį.
E. Mieželaičio parašyta daug išties puikių lietuviškai patriotiškų eilėraščių, galima įsitikinti, kad ir iš knygos Čia Lietuva. Bernardas primena Mieželaičio eilėraščius apie Kristijoną Donelaitį, Vincą Kudirką. Pirmieji sovietmečio išties lietuviškumo kupini daigai. „Mes Mieželaičio nesupratome ir neišgirdome, ko gero, net ir pats poetas daug kur savęs nesuprato“, – sako Bernardas.
Norint išgirsti poetą kartais išties nepakanka turėti tik ausis ir akis. Atsiverskime E. Mieželaičio eilėraščių rinktinę Mano lyra (Vaga, 1979). Štai eilėraštis Motinos dievas:
Mano motina nuosavą dievą turėjo...
Ji surado po beržu jį kaime,
nuskalautą lietaus ir nugairintą vėjo,
su kuriuo, atsiklaupusi, kartais kalbėjo
apie vargą, kančias ir laimę...
..........................................
Kai suspausdavo motinai skaudžiai krūtinę,
ji nueidavo tyliai prie beržo:
atsiklaupia, įsmeigia akis į medinę
dievo kančią, jai atveria savo krūtinę,
rodo širdį, nė kiek nesivaržo...
Tie, kurie jaučiasi šventesni už patį popiežių, galėtų papriekaištauti poetui, kad jis žodį Dievas rašo iš mažosios raidės. Literatūros tyrinėtojams paliksime užduotį aiškintis, kaip poetas šį žodį iš tikrųjų rašydavo savo rankraščiuose, tik priminsime, kad tai buvo metas, kai Vilniaus ekskursijų vadovams buvo griežtai prisakyta per ekskursijas nesakyti Šventos Onos bažnyčia. Reikėjo sakyti ideologiškai „teisingai“: Sąjunginės reikšmės architektūros paminklas Onos bažnyčia. Panašiai ir su kitomis veikiančiomis bažnyčiomis. Jokių šventųjų ateistinėje imperijoje.
Tik žinodami kontekstą, sąlygas galime teisingai vertinti ir to meto kūrėjus.
Pirma knyga buvo skirta tėviškei
1966 m. Bernardas išleido savo pirmąją ir visai mažą knygelę, kainavusią vos 20 kapeikų. Knygelėje įdėtas Antano Venclovos eilėraštis Tėviškė ir B. Aleknavičiaus nuotraukos, per kurias tėviškės tema atskleidžiama. Eilėraštis buvo išverstas ir į rusų kalbą. A. Venclovos variniai beržynai, dienos miglotos, čežėjimas dalgio graudus ir vienodas, laukai išraižyti sidabro šalnų, nublankusios liepos prie sodo, karpyti klevai ir miegūstas vanduo – juk tai puikūs ir kiekvienam lengvai atpažįstami, nes per individualią patirtį išgyventi Lietuvos poetiniai įvaizdžiai. Dailininkui, fotografui, poetinio kino atstovui tai tiesiog kūrybinis užsakymas visa tai perteikti vaizdais. Tai, ką poetas išreiškė poetiniu žodžiu, Bernardas iliustravo nuotraukomis, rado Lietuvos kraštovaizdžio atitikmenį, įtvirtino tokį tėviškės motyvą, kokį išjautė lakaus poetinio žodžio meistras. Nemunas prie Kačerginės ir garlaiviukas, pūškuojantis pasroviui. Gintariniai Palangos krantai, smėlį plakanti pavargusi marių banga... Dabar Kuršių marios prie Nidos visai kitaip atrodo, keičiasi kraštovaizdis ir net marių vanduo ne toks pat, koks buvo andai.
Antanas Venclova parašė vieną gražiausių eilėraščių tėviškei, ir tai yra lietuvių poezijos turtas. Blogai, kai poetuose šiandien matome tik ano meto politikus, jeigu apskritai tam metui galima būtų priskirti tokią sąvoką kaip politika, nes visa anuometė „politika“ susivedė tik į vieningą visos liaudies „pritarimą vienintelei ir neklystančiai“, nenuoširdų jos nukaršusių lyderių viešą liaupsinimą ir neviešą šaipymąsi iš nukvakusių išsisėmusios ideologijos skleidėjų.
Viena Bernardo nuotrauka padaryta prie Kaniūkų. Matyt, tai kaimas Kauno rajone, nors ir Kauno miesto teritorijoje yra dar dvejos gyvenvietės – Aukštutiniai ir Žemutiniai Kaniūkai. Pavadinimai sietini su didžiojo kunigaikščio Vytauto laikų žirgynais, senovėje tose vietovėse augintais žirgais, kurių taip reikėjo mūsų karingiems protėviams. Iš tų laikų mus pasiekė ir tas slaviškos šaknies žodis – kaniūkai.
Pasirodo, tų Kaniūkų Lietuvoje nors su rėčiu semk: Alytaus rajone – trys šį pavadinimą turinčios gyvenvietės, Varėnos ir Vilniaus rajone – po dvi, taip pat yra Kaniūkų kaimai Ignalinos, Jurbarko, Kelmės, Molėtų, Šalčininkų, Utenos, Zarasų rajonuose. Visa Lietuva tarsi nusėta Kaniūkais – yra apie ką pagalvoti.
Tradicijos laikomasi
Vis dėlto Bernardui nedaug ką sako pati šio žodžio etimologija, bet daug ryškesnius prisiminimus kelia praėjusio amžiaus penktajame dešimtmetyje, po Antrojo pasaulinio karo, kažkur prie Kauno Kaniūkų susekta pogrindinė amerikietiškų dolerių padirbinėjimo grupuotė. Sovietinis saugumas ir kitos jai pavaldžios organizacijos kelis metus stengėsi išaiškinti gerai užsimaskavusius auksarankius „menininkus“. Jų padirbtieji „žalieji“ buvo platinami užsienyje, pasiekė ir kapitalizmo citadelę – JAV, kur atitinkamos tarnybos ne juokais buvo sunerimusios. Išsiaiškino, kad doleriai į Vakarus patenka iš Sovietų Sąjungos. O gal tai buvo ne šiaip kelių „auksarankių projektas “, bet raudonosios imperijos vienas iš mėginimų išklibinti dolerio imperiją?.. Atpirkimo ožius vėliau visada galima rasti. Kaip gali nekilti tokių įtarimų, kai globaliais informacijos skleidimo kanalais mus pasiekia žinios, kad kažkur musulmoniškuose kraštuose buvo specialiai spausdinamos dolerių kupiūros, skirtos destabilizuoti dolerį – nauja terorizmo forma.
Lietuvaičiai su tokios rūšies terorizmu gal ir nesietini, bet tradicijų laikosi, o jų gabumais, vertais geresnio pritaikymo, abejoti netenka. Juk pirmieji eurų klastotojai iš Lietuvos buvo sulaikyti praėjus vos trims dienoms nuo šios valiutos įvedimo. Prieš maždaug aštuonetą metų spaudoje buvo paskelbti ES teisėsaugos pareigūnų tvirtinimai, esą 90–95 proc. asmenų, sulaikomų mėginančių prakišti netikrą valiutą Europos šalyse, turi Lietuvos pilietybę. 2004 m. lapkritį įvairiose Kauno buvusių gamybinių patalpų vietose buvo suimta 13 asmenų grupė, kuri buvo spėjusi pagaminti beveik 9 mln. eurų, klastojo 100 eurų kupiūras. Teismo proceso metu 2009 m. paskelbta, kad eurų klastotojai pagamino 138 tūkst. vienetų 100 eurų banknotų klastočių. Falsifikatų vertė tikrais pinigais – daugiau kaip 13 mln. eurų. Klastotojai buvo pagaminę keturias partijas, o penktosios gamybą, turėjusią būti 8 mln. eurų vertės, nutraukė Lietuvos kriminalinės policijos pareigūnai. Prieš tai padirbinėtos 50 nominalo JAV dolerių kupiūros, paskui buvo klastojami 50 eurų banknotai 721 tūkst. eurų sumai.
17 advokatų turėjo gražaus darbo, ginant 16 kaltinamųjų, narpliojant 60 tomų baudžiamąją bylą, kuri nagrinėta Kauno apygardos teisme daugiau kaip dvejus metus.
Bet tai visai kita ir mažai ką bendro su tėviškės tema turinti istorija.
Atsisveikinti su atsiminimais neskaudu
Daug savo paties sudarytų ir išleistų knygų Bernardas dosniai išdalijo ir toliau dalija savo bičiuliams ir pažįstamiems, kurių turi labai daug. Vertingiausias savo bibliotekos knygas su autorių, įžymybių žmonių autografais padovanojo Klaipėdos apskrities viešajai Ievos Simonaitytės bibliotekai. Klausiu, ar negaila atsisveikinti su tiek daug prisiminimų žadinančiomis knygomis, nuotraukomis, laiškais, juk visa tai yra savotiškas ryšys su daugeliu nepakartojamų asmenybių. Tai tarsi ir paties Bernardo dalis.
Mano klausimas ne juokais nustebina Bernardą. „Kaip galima gailėti? Juk jau vieną kartą tau sakiau, kad ruošiuosi kelionei. O į kelionę išsirengęs visų šių knygų neišsinešiu. Lygiai kaip ir savo fotonegatyvų, kurių – kelios dešimtys tūkstančių. Jeigu nesutvarkysiu ir neperduosiu bibliotekai, taip ir sunyks, nes daugiau niekam nereikalinga. Viskas bus išmesta, suversta kaip nereikalingas šlamštas.“
Džiaugiasi atidavęs viso mėnesio fotografavimo negatyvus iš Ablingos skulptūrų ansamblio statybos. Pats jis šį savo darbą vertina kaip aukso fondą būsimiems tyrinėtojams, nors ir po šimto metų jie galės leisti knygas apie Ablingą, pasinaudodami Bernardo negatyvuose įprasmintais Vytauto Majoro ir kitų skulptorių darbo momentais.
Didžiulės kultūrinės vertės yra ir jo nufotografuotieji liaudies meno paminklai. Koplytėlės, kryžiai ir kiti mažosios architektūros paveldo dalykai sudėti pagal rajonus.
Kad ir kolūkių gyvenimas, įprasmintas fotografijose. Dabar tai vis dar slogios praeities priminimas, bet pamėginkime pažvelgti mūsų ainių akimis po šimto metų. Bus žiūrima panašiai, kaip kad mes žvelgsime į spaudos draudimo laikų nuotraukas. Laikas daug ką surikiuos gal savaip. Visa tai virs mūsų tautos ir krašto istorijos dalimi.
Bus daugiau
Gediminas Zemlickas
Nuotraukose:
2009 metų vasarą Klaipėdos jūrų uostą aplankė didžiausi pasaulio burlaiviai
Poetas, švietėjas, visuomenininkas kunigas Jurgis Tilvytis
Poetas Eduardas Mieželaitis parašė nemažai eilėraščių, iš kurių galima pasistemti lietuviško patriotizmo
