Įamžinta Mažoji Lietuva ir jos žmonės (2)

V. Kaltenis. Sudėtingumų buvo labai daug. Pagal MELI normatyvus buvo galima parengti reikalaujamą straipsnių kiekį, bet šito buvo per maža. Jeigu būtume dirbę laikydamiesi normatyvų, vieną tomą rengtume daug ilgiau. Todėl dirbome kiek galėdami, o institutas mokėjo kiek galėjo. Redaktorių nuolat stigo, nes tai sunkus ir mažai apmokamas darbas. Todėl ateidavo mažiau kvalifikuoti asmenys, kuriuos reikėdavo globoti, o tam paprasčiausiai stigo laiko. O man, kaip atsakingam už leidybą, reikia laikytis grafiko: gauti tekstus, iliustracijas, parengti maketą ir atiduoti medžiagą maketuoti, nes spaustuvė negali laukti.

Blogiausia, kad tų parengtų straipsnių kaip tik ir trūko. Dirbdami prie MLE buvome įsipareigoję visiems šios enciklopedijos aukotojams išeivijoje, dažniausiai vyresnio amžiaus žmonėms, jiems nepaaiškinsi, kad trūksta to ar ano. Mūsų garbės reikalas buvo šią užduotį atlikti, mes su ja susidorojome. Z. Zinkevičius su V. Pėteraičiu sugebėjo suvienyti daugelio žmonių pastangas Lietuvoje ir išeivijoje. Klaipėdoje yra keletas tyrinėtojų grupių, kurios karštai diskutuoja, tačiau per šį projektą visi pasijuto bendro darbo labai svarbiais dalyviais. Žinojome viena: negalime laiku nepadaryti IV tomo.

ML. Esate žurnalistas, daug metų dirbote Klaipėdoje.

V. Kaltenis. Taip, o žurnalistai padaro, net jeigu ko ir nemoka daryti. Gyvenimas priverčia. Tiesa, jau pusantro dešimtmečio kaip iš žurnalisto teko persikvalifikuoti į MLE rengėjo pareigas. Redakcinio redagavimo, bendravimo su autoriais ir derinimo darbus atliko kolegė Danutė.

Kaip viename straipsnyje rašė istorikas dr. Vygantas Vareikis, MLE pagal užmojį ir atlikimą peržengia vienam regionui skirto leidinio ribas. Galiu pasakyti, kad ir šių tomų rengėjai gerokai viršijo savo pačių jėgas.

Reikėjo naujo mąstymo autorių

ML. Kaip bendravote su autoriais? Kaip juos rinkotės, telkėtės?

D. Valentukevičienė. Būtent tai ir buvo sudėtingiausia. Darbų grafikas buvo labai įtemptas ir jokio įsibėgėjimo – redaktorių, autorių parengti nebuvo numatyta. Pagaliau ir paties IV tomo išleidimo vėlesniam laikui atidėti negalėjome. Kai kas buvo anksčiau parašyta, bet toli gražu nepakankamai, todėl faktiškai teko daryti iš naujo. Straipsniuose buvo labai daug pasikartojančių dalykų, kurie į enciklopediją neturėjo patekti. Kai kurios medžiagos buvo atmestinai padarytos. Kai kurie anksčiau dirbę redaktoriai būdami filologai mėgino parašyti straipsnius, kuriems parašyti reikėjo istoriko kvalifikacijos – kokia ten kokybė. Tokius straipsnius teko iš naujo užsakinėti.

Kai kuriuos autorius žinojome iš ankstesnių straipsnių. Bendradarbiavome su klaipėdiečiais doc. dr. Albertu Juška, doc. dr. Jurgiu Mališausku (su jais teko dirbti dar rengiant MLE II tomą). Daug nulėmė partnerystė su Klaipėdos universitetu, kuriam atstovavo prof. dr. Daiva Kšanienė ir dr. Silva Pocytė, pasiūliusi pasitelkti jos vadovaujamo Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslininkus. Įsiliejus naujoms jėgoms naują kokybę įgavo ir mūsų IV tomui rengtoji medžiaga.

ML. Kai sakote medžiaga įgijo naują kokybę, ką turite mintyje?

V. Kaltenis. Kalbame apie kito galvojimo autorius. Tradicinio lietuviško patriotinio mąstymo šiandien mokslo ir enciklopedijų leidime nepakanka, reikia naujai mąstančių žmonių, gebančių istorijos problemas vertinti įvairiapusiškai, siekiant maksimalaus objektyvumo. Labai subtilūs dalykai, tačiau moksle reikia žengti pirmyn, negalima vien kartoti senas tiesas. Kai kurie straipsniai enciklopedijoje išvis pirmą kartą buvo parašyti.

ML. Tikriausiai neturite mintyje, kad reikia atsisakyti senųjų autoritetų ir viską, ką jie padarė, naujai permąstyti?

V. Kaltenis. Jokiu būdu. Turime Viliaus Pėteraičio, Alberto Juškos, Algirdo Matulevičiaus ir kitų autoritetų darbus, kurie yra didelė vertybė. Tačiau gerai, kai ateina gabūs ir vis didesnę tyrinėjimų patirtį įgyjantys jauni mokslininkai, įsilieja su savo požiūriu. Kolegei D. Valentukevičienei redaguojant straipsnius tekdavo diskutuoti ir su vienais, ir su kitais, tartis su konsultantais, derinti autorių teiginius. Tai kantrybės, išmanymo ir subtilumo reikalaujantis darbas.

ML. Kad ir vokiečiai tikriausiai labai skirtingai vertina „Klaipėdos problemą“: vienaip senieji klaipėdiškiai ar jų palikuonys, kitaip Vokietijos šiuolaikiškiau mąstantys istorikai ir intelektualai.

D. Valentukevičienė. Ir lietuviai kartais gan skirtingai pradeda vertinti Klaipėdos 1923 m. sukilimą. Gal daugiausia ir buvo kilę diskusijų dėl šio sukilimo interpretacijos. Kai kurie mūsų istorikai nenorėjo pripažinti, kad šis sukilimas kilo Lietuvos Respublikos, o ne Mažosios Lietuvos lietuvininkų iniciatyva. Klaipėdos krašto lietuvininkams taip pat sunku susitaikyti su išorinėmis to sukilimo įtakomis.

ML. Nenuneigdami „Kauno rankos“ šį sukilimą organizuojant, turime pastebėti, kad Klaipėdos sukilimo sėkminga Lietuvai baigtis yra didžiausias Lietuvos valstybės laimėjimas XX amžiuje. Juk sukilta buvo ne prieš vokiečius, bet prieš prancūzų karinį garnizoną, kuris po Pirmojo pasaulinio karo tvarkėsi Klaipėdos krašte. Subtiliau atliktą karinę ir politinę operaciją apskritai nelengva rasti Lietuvos istorijoje. Ir koks laimikis: Lietuvai sugrįžo Klaipėda su Klaipėdos kraštu, 1252 metais kryžiuočių atplėštos žemės. Kiekviena valstybė tuo nepaprastai didžiuotųsi. Visa bėda, kad mūsų istorijos mokslas daug kur jaučiasi nevisavertis, nesugeba su nauda šiandienei Lietuvai interpretuoti tarptautinėje erdvėje tai, ką veiksmingai įgyvendino mūsų seneliai. Intelektu ir argumentais ne visada sugebama pagrįsti pirmtakų veiksmus, jų istorinį teisingumą.

V. Kaltenis. Ne kartą yra tekę bendrauti su Klaipėdos krašto lietuvininkais, kurie didžiuodamiesi sako: „Mano tėvas arba senelis buvo sukilėlis“. Ir tokių tikrai nemažai. Nėra paprasta tvarkyti medžiagą, neįžeidžiant Klaipėdos sukilimo dalyvių, palikuonių, bet negalima nutylėti ir to, ką mums pateikia kad ir Klaipėdos universiteto istorikai, kurie iš esmės šią problemą nagrinėja.

Enciklopedijoje vietos užteko visiems

ML. Kaip enciklopedijoje stengėtės pateikti tas Mažosios Lietuvos asmenybes, kurias vertinant kyla daugiausia prieštarų. Kad ir Joną Vanagaitį, Vilių Gaigalaitį ar net Martyną Jankų.

D. Valentukevičienė. Tas kontroversijas išsprendėme enciklopediškai – nieko nevertinome. Pateikėme faktus, o išvadas tegu daro kiekvienas.

V. Kaltenis. Taip atsitiko, kad IV tome atsidūrė straipsniai apie Ievą Simonaitytę ir Vydūną. Du antipodai: Vydūnas „nepastebėdavo“ Simonaitytės, o ši tarybiniais metais ignoravo Vydūną. Tai vieša paslaptis, bet enciklopedijoje tilpo abudu.

D. Valentukevičienė. Juk negali netilpti, nes abu labai svarbūs lietuvių kultūros veikėjai, išskirtinės asmenybės.

ML. Darbų eigoje įsitikinta, kad norint kokybės, tikros enciklopedijos, o ne kraštotyrinio leidinio, reikia profesionalų, didžiulių pastangų, aišku, ir lėšų, kurių visados stigo. Ir vis dėlto paminklas Mažajai Lietuvai pastatytas – Mažosios Lietuvos enciklopedijos pavidalu...

D. Valentukevičienė. Tokie dalykai priešokiais nedaromi, jeigu norime, kad ir metams bėgant būtų galima ta enciklopedija naudotis, pasikliauti įdėtąja medžiaga.

V. Kaltenis. Labai pozityviai įvertino MLE IV tomą prof. Domas Kaunas, nors jam, kaip profesionalui, šios enciklopedijos kūrimo pradžia kėlė daug abejonių. Bet profesorius visą laiką mus konsultavo, talkino, skatino, nepasitraukė į pašalį.

Paminklas ar augantis organizmas?

ML. Ar galėtumėte palyginti MLE I ir IV tomus?

D. Valentukevičienė. IV tomas labiau enciklopedinis, rengtas remiantis daugiau mokslininkų tyrimais ir interpretacijomis. Etnografiniuose dalykuose, kuriuos pateikė patys lietuvininkai, mažiau mokslo, tiesiog perteikta jų patirtis. Ji taip pat vertinga, nes savita. Stengėmės išsaugoti pateikimo savitumą. Kalbant apie išeivijos lietuvių indėlį sakyčiau, kad daugiausia dalykinių pastabų dėl straipsnių turinio ir redagavimo gavome iš Arthuro Hermanno, Gerhardo Lepos, kunigo Valdo Aušros. Jų pastabas priėmėme. Žingsnis po žingsnio kiekvienas tomas buvo tobulesnis. Tai natūralu. O vertinti galės mūsų skaitytojai.

ML. Kiek giliai Mažosios Lietuvos reikalus ir dalykus yra išnagrinėjęs Lietuvos mokslas? Ar drąsu diskutuoti su Vokietijos, Lenkijos kai kurių tų pačių dalykų tyrinėtojais?

D. Valentukevičienė. Manyčiau, koncepcijos jau mažiau kertasi, nes Lietuvos istorijos mokslas darbuojasi europinių tradicijų tėkmėje. Nesame nuo Europos atskirta provincija. O tyrinėti reikia toliau ir tai ne vieno dešimtmečio užduotis. Yra daugybė neliestų, neištirtų dalykų. Bene nuo 1991 m., kai įsteigtas Klaipėdos universitetas ir buvo pradėta specializuotis to krašto tyrinėjimuose, atsirado aukštesnis moksliškumo lygmuo.

ML. Pabaigus MLE keturis tomus laikas imtis MLE vienatomių leidinių anglų, vokiečių, rusų kalbomis. Laukia ištisa tąsa naujų darbų.

D. Valentukevičienė. Neabejoju, kad tie vienatomiai leidiniai būtų įdomūs net ir tiems, kurie skaitys visus MLE keturis tomus.

V. Kaltenis. Pristatant Klaipėdoje MLE IV tomą priimtas kreipimasis į Lietuvos visuomenę, kad reikia tęsti pradėtąjį darbą. Svarbu užsitikrinti pritarimą ir, aišku, gauti lėšų vienatomiams MLE leidiniams užsienio kalbomis parengti. Galima šį darbą dirbti mūsų Mokslo ir enciklopedijų leidybos centre, bet galima ir Klaipėdoje. Svarbu šio darbo tąsa, o tam reikia kolektyvinio darbo. Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas dabar dirba su Vokietijos archyvais, randa daug svarbios medžiagos, kuri galėtų būti panaudota šiame darbe.

Pasaulio Mažosios Lietuvos fondo vadovybė pareiškė, kad jei Lietuvoje bus pareikšta iniciatyva tęsti pradėtą darbą, Fondas parems. Iniciatyvą turime rodyti mes patys.

D. Valentukevičienė. Vienatomiams MLE leidiniams užsienio kalbomis reikėtų vėl iš naujo surasti rengimo koncepciją, suburti darbuotojus. Mechaniškai išrinkti iš keturių tomų medžiagą ir sudėti į vieną tomą nepavyks. Tai lyg visai naujos knygos parengimas. Manau, per artimiausius kelis mėnesius ši idėja išsirutulios ir įgaus aiškų pavidalą.

ML. Tad kas yra „Mažosios Lietuvos enciklopedija“ – paminklas istorinei lietuvininkų žemei ar gyvas augantis organizmas?

D. Valentukevičienė. Ar tai paminklas, ar gyvas organizmas, galės atsakyti tik kitos kartos. Man atrodo, kad tai tėra pradžia, kuri turėtų augti. O naują etapą reikia pradėti nuo paminėtų vienatomių MLE sudarymo užsienio kalbomis.

V. Kaltenis. MLE turi jungimo jėgą tarp kelių lietuvininkų kartų, apskritai tai – tautos jungimo simbolis. Taip ir vertinkime šį darbą.

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Kviečiame

2010 m. balandžio 22 d. (ketvirtadienį) rengiamos MLE IV tomo sutiktuvės LMA Mažojoje konferencijų salėje (Gedimino pr. 3, Vilniuje). Pradžia 15 val. Kviečiame dalyvauti.

Nuotraukose: 

Tilžės lietuvių bažnyčia, iki 1944

Mažosios Lietuvos enciklopedijos vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas leidybai Vytautas Kaltenis