Visu greičiu į praeitį

Negi bandysime grįžti prie socialistinių gamtos pertvarkymo planų?

Romualdas Juknys
Vytauto Didžiojo universitetas
Aplinkotyros katedra

Mokslo Lietuvoje (2009 m. Nr. 21) publikuotas straipsnis Gyvenimas harmonijoje su gamta susilaukė gan įdomių komentarų (Petro Punio ir Bronislovo Ruplio straipsnis Upes naudojant energetikai, laivybai ir kitoms reikmėms tvari plėtra įmanoma, Mokslo Lietuva, 2010 m. Nr. 4). Nemažai komentarų ne visiškai atitinka išsakytas mintis, tad norėtųsi pratęsti prasidėjusias diskusijas itin svarbia Lietuvai atsinaujinančių energijos išteklių tema.

Iš pradžių – apie įnirtingus hidroenergetikų bandymus pasukti istorijos ratą atgal ir remiantis šviesios atminties prof. Stepono Kolupailos beveik prieš šimtą metų išsakytomis mintimis ir idėjomis, bandyti pagrįsti hidroenergetikos plėtros Lietuvoje galimybę ir net būtinybę. Norėtųsi priminti Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto dekano prof. Kęstučio Kilkaus mintis, išsakytas Lietuvos mokslų akademijoje 2009 m. lapkričio 29 d. vykusioje apskritojo stalo diskusijoje Ar galimas tvarus Lietuvos upių vandens naudojimas? Komentuodamas prof. P. Punio pranešimą, kuriame šis, propaguodamas sparčią hidroenergetikos plėtrą, kaip ir straipsnyje Upes naudojant energetikai, laivybai ir kitoms reikmėms tvari plėtra įmanoma, rėmėsi S. Kolupailos autoritetu, prof. K. Kilkus pasakė: „Naudotis prof. S. Kolupailos mintimis, išsakytomis visiškai kitoje epochoje, moksliniu požiūriu yra paprasčiausiai nepadoru. Neseniai teko pakartoti beveik tą patį maršrutą Jungtinėse Amerikos Valstijose, kuriuo beveik prieš šimtą metų važiavęs prof. S. Kolupaila tapo dideliu hidroenergetikos entuziastu. Jei jis pamatytų, kuo pavirto užtvenktos upės, tikrai nebesiūlytų tvenkti Nemuno“.

Jau esu atkreipęs dėmesį į puikiai žinomą faktą, kad upių užtvankos suardo ekosistemos vientisumą ir sustabdo ne tik biologinę, bet ir geodinaminę apykaitą, upių nešmenys pradeda kauptis ir prasideda spartus tvenkinių dumblėjimas ir eutrofizacija. Kaip rodo pasaulinė patirtis, visų dirbtinių vandens tvenkinių anksčiau ar vėliau laukia neišvengiamas dvokiančių balų likimas. Šis procesas neaplenkė ir didžiausio Lietuvos tvenkinio – Kauno marių. Nors straipsnyje Upes naudojant energetikai... bandoma neigti akivaizdžius faktus, galėtumėte įsitikinti šio teiginio teisingumu – pakanka antroje vasaros pusėje, kai eutrofizacijos procesai itin suaktyvėja, važiuojant Vilniaus–Kauno autostrada stabtelėti prie garsiojo Bajorkiemio ir paėjėti keliasdešimt metrų link Kauno marių. Jau leidžiantis šlaitu neišvengiamai pajusite dvoką ir suprasite, kodėl anksčiau čia gausiai lankomi įvairūs rekreaciniai įrenginiai liūdnai stypso nebesulaukdami lankytojų. Nėra abejonių, kad prie Kauno marių eutrofizacijos procesų pagreitėjimo prisidėjo ir Kruonio HAE, kai dėl ryškių kasdieninių vandens lygio svyravimų dugno dumble susikaupusios teršiančios medžiagos vėl pakeliamos į vandenį.

Kitos, daug vėlesnės, tačiau jau daugiau nei 60 metų senumo idėjos, kurios mūsų hidroenergetikų laikomos itin sektinu pavyzdžiu, – 1951 m. Maskvoje parengtas Lietuvos gamtos pertvarkymo projektas, numatęs paskandinti kelis šimtus kv. km miškų, pievų, dirbamų žemių, sodybų, gyvenviečių ir hidroelektrinių kaskadas įrengti ant Nemuno, o po to ir ant kitų Lietuvos upių. Cituoju šio projekto oficialų vertinimą, kurį prof. P. Punys pateikė viename savo straipsnių, skirtų Nemuno HE kaskadai: „Nereikia tirti Nemuno išnaudojimo schemos patikslinimo ar naujo laiptavimo. Tai buvo patikimai padaryta Maskvos Hidroprojekto ir kituose darbuose. Ji iš esmės nesikeis.“ Paminėtina, kad Jurbarko hidroelektrinė, kuriai įrengti būtų reikėję užtvindyti beveik 100 kv. km, t. y. beveik dvigubai daugiau nei statant Kauno HE, o įrengtoji galia būtų buvusi tik 10 MW didesnė, matyt, ir patiems hidroenergetikams pasirodė pasibaisėtina, todėl dabar vietoj Jurbarko HE siūloma pastatyti net 5 mažesnes HE, bet principas tas pats – gink Dieve, nė metro natūralios upės vagos. Dėl P. Punio ir B. Ruplio pateiktų aiškinimų apie neva pateiktą klaidinančią informaciją ir išvadas, noriu pasakyti, kad straipsnyje Gyvenimas harmonijoje su gamta pateikti skaičiai ir faktai pagrįsti oficialiais duomenimis, galima paklaida neviršija 10–15 proc. Vertėtų atidžiau perskaityti, kas parašyta, ir nesistengti dirbtinai painioti skirtingų dalykų ir sąvokų. Kai kalbama apie mažųjų hidroelektrinių užliejamus plotus, negalima remtis Kauno marių ne visai teisingais duomenimis ir dar bandyti klaidinamai ekstrapoliuoti juos mažosioms hidroelektrinėms. Pagal Aplinkos apsaugos agentūros pateikiamus duomenis (kurie prieinami visiems), vidutinis mažųjų hidroelektrinių tvenkinio plotas – daugiau nei 90 ha. Atmetus užtvindytų ežerų ir upių vagų plotus, vidutinis papildomai užtvindomas plotas – beveik 60 ha. Lyginant biomasės energetinį potencialą iš ploto vieneto su mažųjų HE užlieto ploto energijos produkcija, straipsnyje Upes naudojant energetikai... bandoma viską supainioti, o vertinant šiaudų energetinį potencialą, mūsų minimas vienas procentas visų Lietuvos ūkiuose susidarančių šiaudų painiojamas su vienu procentu nepanaudojamų šiaudų ir lyginama ne su vidutine, o su keturis kartus galingesne nei vidutinė mažąja hidroelektrine.

Pridurtina, kad tyrimai vykdomi su daugiamečiais žoliniais augalais. Čekijos ir kitų šalių patirtis rodo, kad pritaikius pažangią agrotechniką, užauginamos biomasės energetinis potencialas gali beveik dvigubai viršyti trumpos rotacijos sumedėjusių augalų energetinį potencialą. Tada iš 1 hektare per metus susiformuojančios biomasės bus galima gauti ne 2–3, o 3–4 kartus daugiau energijos nei iš lygumų kraštuose užtvindomų plotų.

Kita vertus, jei būtų atvirkščiai, ir norint gauti tą patį energijos kiekį kaip iš užtvindyto hektaro, energetinėmis plantacijomis reikėtų apželdinti 2–3 kartus didesnį plotą nei jis užtvindomas statant hidroelektrines, valstybiniu požiūriu vis tiek būtų naudingiau apleistose žemėse veisti energetinius želdinius nei skandinti žemę, kurios ne taip jau daug turime. Kai kurios nedidelės šalys, pavyzdžiui, Olandija skyrė daug lėšų ir darbo, kad atsikovotų sausumą iš vandens.

Skaitant hidroenergetikų pateikiamus argumentus visada stebina jų pastangos lyginti nepalyginamus dalykus ir nekreipti dėmesio į tai, kad Lietuva – tipingas lygumų kraštas. Pagal reljefo aukščių skirtumus Europos Sąjungoje esame antra šalis po Olandijos, o Danijoje aukščiausias reljefo taškas daugiau nei dvigubai aukštesnis nei Lietuvoje. Todėl aptariamame P. Punio ir B. Ruplio straipsnyje pateikiami tokių kalnuotų šalių kaip Rumunija ar Bulgarija pavyzdžiai ir Dunojaus lyginimas su ramiai per lygumas sruvenančiu Nemunu skamba taip pat nepadoriai, kaip ir bandymai remtis prieš šimtą metų išsakytomis tegul ir labai gerbiamų žmonių mintimis. Kitas hidroenergetikų dar neseniai labai dažnai naudotas argumentas – propaguojant 1951 m. Maskvoje parengtus hidroelektrinių kaskados ant Nemuno planus remtis Dauguvos užtvankų patirtimi. Tik pateikus išsamius skaičiavimus ir įrodžius, kad dėl specifinių geomorfologinių sąlygų ant Dauguvos pastatytos hidroelektrinės tam pačiam energijos kiekiui gauti užtvindo 12 kartų mažesnį plotą, šis argumentas daugiau nebenaudojamas.