Romualdas Girkus, istorinės kartografijos propaguotojas
Tomas Duksa
Jei Lietuvoje ieškotume žmogaus, pastaruoju metu produktyviausiai dirbančio istorinės kartografijos srityje, sukaupusio įvairios kartografinės medžiagos, susijusios su Lietuvos valstybės ir valstybių kaimynų senaisiais žemėlapiais, tai akivaizdu, kad tokį specialistą, pažvelgę į mokslines ir mokslo populiarinimo publikacijas kartografine tematika, rastume Kaune, UAB Aerogeodezijos institutas.
Šių metų kovo UAB Aerogeodezijos institutas pagerbė savo ilgametį darbuotoją, istorinės kartografijos propaguotoją Romualdą Girkų, švenčiantį 70-ies metų jubiliejų. Apie jubiliato darbinę veiklą, nuveiktus darbus pasakojo instituto generalinis direktorius Vilius Žilevičius, technikos ir plėtros direktorius Gintaras Rumšas. Pasveikinti jubiliatą atvyko Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kadastrų ir geodezijos departamento atstovai, Lietuvos kartografų draugijos, Kauno kolegijos Kraštotvarkos fakulteto Geodezijos katedros, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Geodezijos ir kadastro katedros, Kauno apskrities viešosios bibliotekos Kaunistikos grupės, Tėvynės pažinimo draugijos Kauno skyriaus atstovai, taip pat esami ir buvę bendradarbiai, kolegos, draugai. Į šią šventę atvykti negalėjo, tačiau gražius sveikinimo žodžius perdavė Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos Rytų kaimynystės politikos departamento direktoriaus pavaduotojas, Komisijos Lietuvos Respublikos valstybės sienai delimituoti ir demarkuoti bei ekonominei zonai Baltijos jūroje nustatyti pirmininkas dr. Zenonas Kumetaitis.
Dr. Zenonas Kumetaitis yra Baltų lankų leidyklos išleistos istorinės knygos Lietuvos sienos: tūkstantmečio istorija iniciatorius ir bendraautoris, o jubiliatas Romualdas Girkus – šios knygos iliustracijų pateikėjas ir konsultantas. R. Girkaus atrinkti žemėlapiai sudaro didžiąją leidinio apimties dalį. Knygoje (įvairių epochų istorinių žemėlapių albume) pateikiamas vientisas istorinis kartografinis Lietuvos sienų raidos vaizdas, papildytas naujausia tyrinėjimų medžiaga. Lietuvos sienos: tūkstantmečio istorija vasario mėnesį buvo pristatyta Užsienio reikalų ministerijoje, visuomenė ją išvydo Vilniaus knygų mugėje.
Šiandien plačiu žvilgsniu galima aprėpti turiningą R. Girkaus kūrybos kelią, kuriame būta išties įsimintinų įvykių, pažinčių ir išbandymų. Tyrinėdamas jo parašytus mokslinius darbus istorinės kartografijos, geodezijos, hidrologijos, toponimikos, paveldosaugos ir kitomis temomis, supratau, kad R. Girkus, nuolat tobulėdamas, per ilgametę savo praktinę patirtį patyrė kūrybinio darbo džiaugsmą. Romas – kupinas jėgų, entuziazmo ir energijos įvairiems sumanymams įgyvendinti. Jubiliatą ir šiandien lydi gyvenimo dovana – įkvėpimas, tebevilioja nauji pažinimo horizontai.
Šiandien plačiu žvilgsniu galima aprėpti turiningą R. Girkaus kūrybos kelią, kuriame būta išties įsimintinų įvykių, pažinčių ir išbandymų. Tyrinėdamas jo parašytus mokslinius darbus istorinės kartografijos, geodezijos, hidrologijos, toponimikos, paveldosaugos ir kitomis temomis, supratau, kad R. Girkus, nuolat tobulėdamas, per ilgametę savo praktinę patirtį patyrė kūrybinio darbo džiaugsmą. Romas – kupinas jėgų, entuziazmo ir energijos įvairiems sumanymams įgyvendinti. Jubiliatą ir šiandien lydi gyvenimo dovana – įkvėpimas, tebevilioja nauji pažinimo horizontai.
Romualdo Girkaus biografijos tarpsniai
Biografinių duomenų apie jubiliatą randame Geologijos ir geografijos instituto ir Lietuvos geografų draugijos 2007 m. išleistame enciklopediniame žinyne Lietuvos geografai, taip pat jubiliato biografiją galima perskaityti UAB Aerogeodezijos institutas interneto puslapyje. Jame rašoma: „Romualdas Girkus gimė 1940 m. vasario 29 d. Kėdainiuose, o jo vaikystė prabėgo Anykščiuose, kur ir pradėjo mokytis, tačiau vidurinę mokyklą 1957 m. baigė Plungėje. Įstojo į Kauno politechnikos institutą, Statybos fakultetą, bet vėliau R. Girkus buvo įkalbėtas pereiti į naujai organizuojamą geodezijos specialybę Hidrotechnikos fakultete. Po priešdiplominės praktikos Vakarų aerogeodezinėje įmonėje Selchozaerosjomka Romualdas ataskaitoje parašė: „dėl rusiškos tvarkos Vakarų aerogeodezinėje įmonėje dirbti nenorėčiau“. Deja, rimtų geodezinių organizacijų pasirinkimo Lietuvoje tuo metu nebuvo, tad ši įmonė (dabar UAB Aerogeodezijos institutas) tapo vienintele darboviete. 1962 m., gavęs geodezininko inžinieriaus diplomą, pradėjo dirbti TSRS Visasąjunginės kontoros Selchozaerosjomka Vakarų aerogeodezinėje įmonėje, įsikūrusioje Kaune. Jubiliatas, turėdamas gerų profesinių savybių, greit kopė karjeros laiptais, tapo grupės vadovu, vėliau – techninės kontrolės skyriaus viršininku. Techninės kontrolės skyriaus darbų reikmėms Vakarų įmonėje Romualdas Girkus skyrė gerą dešimtmetį. Tuo metu jis priiminėjo aerofotonuotraukų medžiagą iš sovietinių civilinės aviacijos aeronuotraukos padalinių Minske, Kijeve, Leningrade. Visą sąjunginę kontorą pertvarkius į Sąjunginį žemės ūkio aerofotogeodezinių tyrinėjimų institutą (VISCHAGI), R. Girkus tapo šio instituto Vakarų filialo techninio skyriaus viršininku. 1991 m. jubiliatas tapo Vakarų filialo vyriausiuoju inžinieriumi, o 1992 m. filialą pertvarkius į Lietuvos Respublikai pavaldų Valstybinį aerofotogeodezijos institutą, trejiems metams tapo vyriausiuoju jo inžinieriumi. Valstybinį aerofotogeodezijos institutą reorganizavus į UAB Aerogeodezijos institutas, R. Girkus dar dešimtmetį vadovavo techniniam skyriui. R. Girkaus asmeninės atsakomybės užduotimi išleisti pirmieji du bandomieji topografiniai žemėlapių lapai KAUNAS ir VILKIJA, kuriuos gerai įvertino amerikiečių kartografai ekspertai. Optimizuojant įstaigos struktūrą, R. Girkus tapo vyriausiuoju specialistu, atsakingu už geodezinį, fotogrametrinį ir kartografinį paveldą. Tuo pat metu keletą semestrų jis dėstė kartografiją Vilniaus Gedimino technikos universitete ir Lietuvos žemės ūkio universitete, parengė mokslinių ir mokslo populiarinimo publikacijų.
Įžymūs žmonės, turėję įtakos R. Girkaus asmenybei, jo darbinei veiklai, pomėgiams
Įžymūs žmonės, turėję įtakos R. Girkaus asmenybei, jo darbinei veiklai, pomėgiams
R. Girkus – itin darbštus žmogus, plataus akiračio asmenybė. Savo aktualiuose rašiniuose jis geba aprėpti įvairias geodezijos, kartografijos, hidrologijos, toponimikos, paveldo sritis, visose palikdamas ryškų pėdsaką. Šiam teiginiui pritarsime, atidžiau analizuodami medžiagą, susijusią su Romo kūrybine veikla, nagrinėdami jo parašytus straipsnius, įvertindami jubiliato gyvenimo būdą. Skaitydamas R. Girkaus publikacijas, priėjau prie išvados, kad jo specialybės pasirinkimui, vėliau – darbinei veiklai, kai kuriems pomėgiams ir charakterio bruožams nemažai įtakos galėjo turėti šie įžymūs žmonės: Stasys Vyžintas (1905–2002), doc. Jonas Deksnys (1904–1989), prof. Steponas Kolupaila (1892–1964) ir doc. Antanas Ražinskas (1925–2006).
Manau, Romui ką tik baigus geodezijos studijas ir pradėjus dirbti minėtame institute didžiausios įtakos jo darbui, pasirinktam gyvenimo būdui, pomėgiams turėjo Stasys Vyžintas. Dr. Gražina Kačerauskienė straipsnyje Knygos, gimtosios kalbos ir gamtos mylėtojui Stasiui Vyžintui atminti apie savo dėdę rašė: „Pasikliaudama savo atmintimi, garso įrašais, kitų prisiminimais, bandysiu papasakoti apie žmogų, kuris iš pirmo žvilgsnio gal ir neišsiskyrė iš daugelio, tačiau giliai savyje turėjo didelius dvasios turtus, kuriuos dosniai dalijo savo artimiesiems. Iš jo gyvenimo knygos dar daug kas galėtų pasimokyti. Jis buvo mąstytojas, idealistas, humanistas, dvasines žmogaus vertybes vertino aukščiau nei materialines. 1926 m. baigęs Kauno Aušros gimnaziją toliau mokytis negalėjo, dirbo raštininku, matematikos mokytoju. 1940 m. įstojo į Kauno universiteto Statybos fakultetą studijuoti geodeziją. 1943-aisiais vokiečiams uždarius universitetą, pradėjo dirbti matininku Rudaminos valsčiuje. Paskutinė jo darbovietė buvo Kaune – Sąjunginio aerogeodezinių tyrimų instituto vakarų filialas (dabar – UAB Aerogeodezijos institutas), kuriame jis dirbo 34 metus“. Šiame straipsnyje autorė toliau nurodo, kad nuo 1964 m. su juo dirbęs Romualdas Girkus apie savo kolegą Stasį Vyžintą rašė: „Pagarbos jausmas jam kilo ne dėl amžiaus skirtumo, bet dėl jo gyvenimo būdo ir darbo kokybės. Ekspedicijos darbuotojams buvo mokama už atliktą darbo kiekį, tačiau Stasys nesivaikė lengvai uždirbamų pinigų. Darbą atlikdavo itin kruopščiai. Jo gyvenimo būdas buvo asketiškas – maudymasis nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens, nereiklumas maistui, apsiribojant beveik vien pienu, duona ir daržovėmis. Stasys nevergavo savo kūnui, prioritetą teikė protui ir dvasiai. Tuo laikotarpiu Latvijoje buvo daug apleistų vienkiemių, kurių palėpėse buvo galima užtikti senų leidinių ir etnografinių dalykų. Laisvalaikiu jis daug skaitė ir lankydavo istorines, gamtos ir etnografines įžymybes. Ne kartą teko kartu nakvoti ir vakarojant išgirsti Stasio filosofines mintis apie gamtos Kūrėjo subtilumą ir gyvenimo tikslus. Jo mintys įstrigo pasąmonėje, iškyla priešprieša vartotojiškai ir gamtai bei savo artimui negailestingai visuomenei“. Manau, Romualdas iš S. Vyžinto paveldėjo jo gyvenimo būdą, laikydamasis jo gyvena ir dabar: yra optimistas, svaikata puiki, kaip ir Stasys, itin vertina žiemos sportą. Romas – didelis slidinėjimo sporto entuziastas, dar ir šiandien su sūnumis dalyvauja slidžių žygiuose. Nežinau, ar anksčiau tokiuose slidžių žygiuose jis yra dalyvavęs kartu su S. Vyžintu. Jis, kaip ir Stasys, yra knygų mėgėjas, kaupia jas nuo studijų laikų. Romualdą domina istorinio, geodezinio, kartografinio, paveldosaugos ir kitokio turinio knygos, įvairūs žemėlapiai, atlasai. Tuo tekdavo įsitikinti, kai jis atvykdavo į Vilniaus knygų mugę. Kiek pamenu, Romas, lankydamasis Vilniuje, dažnai užsukdavo į centrinį knygyną ir iš ten be įsigytų naujų knygų negrįždavo į Kauną.
Manau, Romui ką tik baigus geodezijos studijas ir pradėjus dirbti minėtame institute didžiausios įtakos jo darbui, pasirinktam gyvenimo būdui, pomėgiams turėjo Stasys Vyžintas. Dr. Gražina Kačerauskienė straipsnyje Knygos, gimtosios kalbos ir gamtos mylėtojui Stasiui Vyžintui atminti apie savo dėdę rašė: „Pasikliaudama savo atmintimi, garso įrašais, kitų prisiminimais, bandysiu papasakoti apie žmogų, kuris iš pirmo žvilgsnio gal ir neišsiskyrė iš daugelio, tačiau giliai savyje turėjo didelius dvasios turtus, kuriuos dosniai dalijo savo artimiesiems. Iš jo gyvenimo knygos dar daug kas galėtų pasimokyti. Jis buvo mąstytojas, idealistas, humanistas, dvasines žmogaus vertybes vertino aukščiau nei materialines. 1926 m. baigęs Kauno Aušros gimnaziją toliau mokytis negalėjo, dirbo raštininku, matematikos mokytoju. 1940 m. įstojo į Kauno universiteto Statybos fakultetą studijuoti geodeziją. 1943-aisiais vokiečiams uždarius universitetą, pradėjo dirbti matininku Rudaminos valsčiuje. Paskutinė jo darbovietė buvo Kaune – Sąjunginio aerogeodezinių tyrimų instituto vakarų filialas (dabar – UAB Aerogeodezijos institutas), kuriame jis dirbo 34 metus“. Šiame straipsnyje autorė toliau nurodo, kad nuo 1964 m. su juo dirbęs Romualdas Girkus apie savo kolegą Stasį Vyžintą rašė: „Pagarbos jausmas jam kilo ne dėl amžiaus skirtumo, bet dėl jo gyvenimo būdo ir darbo kokybės. Ekspedicijos darbuotojams buvo mokama už atliktą darbo kiekį, tačiau Stasys nesivaikė lengvai uždirbamų pinigų. Darbą atlikdavo itin kruopščiai. Jo gyvenimo būdas buvo asketiškas – maudymasis nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens, nereiklumas maistui, apsiribojant beveik vien pienu, duona ir daržovėmis. Stasys nevergavo savo kūnui, prioritetą teikė protui ir dvasiai. Tuo laikotarpiu Latvijoje buvo daug apleistų vienkiemių, kurių palėpėse buvo galima užtikti senų leidinių ir etnografinių dalykų. Laisvalaikiu jis daug skaitė ir lankydavo istorines, gamtos ir etnografines įžymybes. Ne kartą teko kartu nakvoti ir vakarojant išgirsti Stasio filosofines mintis apie gamtos Kūrėjo subtilumą ir gyvenimo tikslus. Jo mintys įstrigo pasąmonėje, iškyla priešprieša vartotojiškai ir gamtai bei savo artimui negailestingai visuomenei“. Manau, Romualdas iš S. Vyžinto paveldėjo jo gyvenimo būdą, laikydamasis jo gyvena ir dabar: yra optimistas, svaikata puiki, kaip ir Stasys, itin vertina žiemos sportą. Romas – didelis slidinėjimo sporto entuziastas, dar ir šiandien su sūnumis dalyvauja slidžių žygiuose. Nežinau, ar anksčiau tokiuose slidžių žygiuose jis yra dalyvavęs kartu su S. Vyžintu. Jis, kaip ir Stasys, yra knygų mėgėjas, kaupia jas nuo studijų laikų. Romualdą domina istorinio, geodezinio, kartografinio, paveldosaugos ir kitokio turinio knygos, įvairūs žemėlapiai, atlasai. Tuo tekdavo įsitikinti, kai jis atvykdavo į Vilniaus knygų mugę. Kiek pamenu, Romas, lankydamasis Vilniuje, dažnai užsukdavo į centrinį knygyną ir iš ten be įsigytų naujų knygų negrįždavo į Kauną.
Doc. Jonas Deksnys buvo antras žmogus, iš kurio mokėsi Romualdas. Jis žavėjosi docento mokslinėmis įžvalgomis ir naujovėmis geodezijos, hidrologijos, toponimikos srityse. Jubiliatas iš jo perėmė dalį veiklos sričių ir pomėgių: meilę gamtai, domėjimąsi Lietuvos istorija, kultūros paminklais ir kt.). Vėliau sėkmingai pritaikęs įgytas žinias R. Girkus vykdė panašius darbus geodezijos, kartografijos, toponimikos (vietovardžių) srityse. Romas, kaip anuomet doc. J. Deksnys, tapo istorinių žemėlapių kolekcininku. Mažai kas gali kompetencija prilygti Romualdo kompetencijai toponimikos (ypač hidronimų) srityje. J. Deksnys buvo Lietuvos istorijos, etnografijos, gamtos ir kultūros paminklų, gamtos tyrėjas ir mylėtojas. Per 50 metų lankydamas šios rūšies objektus, juos fiksuodavo piešiniuose, brėžiniuose, nuotraukose, aprašuose ir pan. Šis pomėgis buvo pradėtas įgyvendinti besimokant vidurinėje mokykloje kasmetinių atostogų metu, vėliau – universitete dalyvaujant prof. Stepono Kolupailos ir savarankiškuose baidarių žygiuose. Dirbant Vandens ūkio projektavimo institute J. Deksniui teko atlikti topografinių nuotraukų, skirtų melioracijai, techninę priežiūrą. O stambių mastelių nuotraukos buvo daromos visoje Lietuvos teritorijoje, tad buvo puikios galimybės tikrinti vietovardžių teisingumą, upių ir upelių tėkmes, aplankyti retesnius objektus. Bendro darbo su hidronimais rezultatas – Lietuvių kalbos instituto 1963 m. išleistas Lietuvių upių ir ežerų vardynas. Šiuo vardynu, kuris iki šiol yra norminis, R. Girkus naudojasi kaip pagrindiniu hidronimų šaltiniu, tikrindamas vietovardžių teisingumą kartografinėje medžiagoje, kituose šaltiniuose. J. Deksnys tapo kolekcininku, rinkdamas kartografinius leidinius ir su jais sietiną medžiagą, skirtą Lietuvos teritorijai ir Kaunui. Po J. Deksnio mirties tokiu istorinės kartografinės medžiagos kolekcininku tapo ir Romas. Skaitydami spaudą aptiksime, kad dažniausiai įvairių straipsnių autoriai apie J. Deksnio gyvenimą ir jo veiklą buvo docento duktė Danguolė Deksnytė-Mockienė ir Romualdas Girkus.
