Visu greičiu į praeitį

Keistokai atrodo ir ypatingos hidroenergetikų simpatijos prieš šimtą metų sukonstruotoms V. Kaplano hidroturbinoms. Šios turbinos iš tiesų yra daug efektyvesnės už paprastas propelerines hidroturbinas ir gali išnaudoti kur kas platesnį nuotėkio diapazoną. Tačiau lygumų sąlygomis, kai pasibaigus pavasariniam potvyniui mažųjų upių nuotėkis yra itin menkas, net ir šios turbinos pratekančio vandens režimu efektyviai dirbti jau nebegali. Todėl tenka naudoti tiesiog barbariškus gamtos atžvilgiu šių turbinų eksploatavimo būdus, kai iki trijų ketvirtadalių paros vandenį tenka kaupti tvenkiniuose ir upės vaga žemiau užtvankos tiesiog lieka beveik sausa. Kaip rodo ekspertų vertinimai, panaudojant modernesnes hidroturbinas, kurių darbui pakanka mažesnio vandens slėgio, daugumos šiuo metu Lietuvoje veikiančių mažųjų HE efektyvumą būtų galima padidinti 1,5–1,7 karto, kartu sumažinant ir neigiamą poveikį upių ekosistemoms. Neatsitiktinai parengtuose upių baseinų valdymo planuose hidroturbinų modernizavimas numatytas kaip viena aktualiausių priemonių hidroenergetikos efektyvumui padidinti.

Graudžiai atrodo kolegų iš LŽŪU Vandens ūkio fakulteto bandymas ironizuoti biokuro deginimo galimybes, aiškinant, kad šis procesas nepadarė jokios pažangos nuo akmens amžiaus. Kaip inžinerinį išsilavinimą turintys žmonės jie lyg ir turėtų žinoti, kad net lyginant su praėjusio amžiaus pradžia, biokuro deginimo efektyvumas padidėjo apie tris kartus. Jei deginant malkas senovinėje kaimo krosnyje naudingo veikimo koeficientas – apie 0,35, tai sukonstravus vadinamuosius antrinio degimo katilus, veikiančius dujų generavimo principu, naudingo veikimo koeficientas padidėjo dvigubai. Tokie katilai jau seniai gaminami ir plačiai naudojami Lietuvoje. O kogeneracinėse biologinį kurą deginančiose jėgainėse pasiekiamas 0,9 ir net 0,95 naudingo veikimo koeficientas.

Straipsnyje Upes naudojant energetikai... bandoma paneigti ir planuotos Alytaus HE itin didelį poveikį Merkio žemupiui. Beveik visi Lietuvos žmonės žino, kad Merkio ir Nemuno santaka – vienas įspūdingiausių Lietuvos gamtos kampelių, šios vietos nuotrauka neišvengiamai puošia daugumos leidinių apie Lietuvos gamtos grožį puslapius, įskaitant palyginti neseniai išleistą garsųjį M. Jovaišos albumą Neregėta Lietuva.

Prof. P. Punys iš dalies teisus – Merkinės kalva iš tiesų neatsidurtų po vandeniu, bet paguoda iš to nedidelė, nes įspūdingas Merkio žemupio slėnis pavirstų seklia bala. Pastačius šią užtvanką, be Merkio žemupio, būtų patvindyta dalis Vidzgirio ir Balkasodžio botaninių draustinių ir nemaža dalis Dzūkijos nacionalinio parko, o tai Saugomų teritorijų įstatyme griežtai uždrausta. Parengtuose poveikio aplinkai vertinimo dokumentuose (vadovas Alvydas Žibas, LŽŪU Vandens ūkio fakultetas) jau padarytos išvados apie nereikšmingą šios užtvankos poveikį aplinkai. Laimei, priimtos Vandens įstatymo pataisos neleido šio projekto įgyvendinti.

Keistai skamba ir apsimestiniai hidroenergetikų nuogąstavimai apie neva didelį Gazpromo džiaugsmą dėl stabdomų hidroenergetikos plėtros Lietuvoje planų. Būtina paaiškinti, kad elektros pavidalu sunaudojama energija bendrame Lietuvos galutinės energijos balanse sudaro tik 15,8 procento. Realizavus net juodžiausius hidroenergetikų planus ir nepalikus nepatvenktos nė vienos bent kiek vandeningesnės Lietuvos upės, bendras hidroenergetikos indėlis į elektros gamybą galėtų pasiekti 10–12 proc., t. y. prie dabartinių 3 proc., kuriuos gamina Kauno HE ir 84 mažosios HE, prisidėtų 7–9 proc. elektros energijos. Vadinasi, ši papildoma energija bendrame Lietuvoje sunaudojamos energijos balanse sudarytų viso labo 1,2–1,5 procento.

Kur kas labiau Gazpromas turėtų jaudintis dėl Lietuvos planų iki 2020 m. deginant biologinį kurą pagaminti 60 proc. šilumos energijos kartu pagaminant ir nemažai elektros energijos, arba įrengti 1000 MW galios sausumos ir jūrinių vėjo jėgainių. Jei dar pridėtume planus, kad transporto kuro balanse atsinaujinantys ištekliai (biodyzelinas ir bioetanolis) iki 2020 m. turės sudaryti 15–20 proc., bendras atsinaujinančių energijos išteklių (be hidroenergetikos plėtros) indėlis bendrame sunaudojamos energijos balanse 2020 m. sudarytų daugiau nei 30 procentų. Neabejoju, kad dauguma Lietuvos žmonių sutiks, kad sunaikinti visas dar likusias natūralias Lietuvos upes ir užtvindyti šimtus kvadratinių kilometrų išskirtine biologine įvairove ir ekologine bei kultūrine verte pasižyminčių upių slėnių tam, kad pagamintume 1,2–1,5 proc. mums reikalingos energijos, būtų visiškai su darnaus vystymosi idėjomis nederantis sprendimas.

Taip pat primintina, kad pagrindinė darnaus vystymosi nuostata, nusakanti darnią ekonomikos ir aplinkos sektorių sąveiką – ekologinio efektyvumo principas. Jo esmė tokia – „iš mažiau pagaminti daugiau“. Vadinasi, pasirenkant būdus numatomai naudai pasiekti, pirmenybė turi būti teikiama kuo mažesnį neigiamą poveikį aplinkai darantiems, tai yra kuo taupiau gamtos išteklius naudojantiems ir kuo mažiau aplinką teršiantiems gamybos būdams. ES teisėje, kalbant apie galimą poveikį gamtinei aplinkai (Bendroji vandens politikos direktyva, Ūkinės veiklos reglamentavimas „Natura-2000“ teritorijose ir pan.), efektyvumo principui įgyvendinti reikalaujama pasirinkti mažiausią neigiamą poveikį aplinkai darančią alternatyvą, o kalbant apie vandens telkinių fizinių parametrų keitimą (užtvankų statybą), be kitų griežtų sąlygų, nurodoma, kad fizinių vandens telkinio parametrų pakeitimas galimas tik tada, kai nėra jokių kitų aplinkosauginiu požiūriu palankesnių ir techniškai įmanomų bei finansiškai pateisinamų alternatyvų pasiekti tai pačiai naudai, kurią atneštų planuojami vandens telkinio fizinių charakteristikų pakeitimai.

Todėl ES šalyse sparčiausiai vyksta vėjo energetikos ir energetinių plantacijų plėtra, numatoma vis didesnį dėmesį skirti saulės, geoterminei energijai, o hidroenergetika yra vienintelis atsinaujinančios energijos sektorius, kuriame dėl didelio poveikio aplinkai ir Bendrosios vandens politikos apribojimų pastaraisiais metais fiksuojamas neigiamas prieaugis, o lygumų sąlygomis užtvankos jau seniai nebestatomos. Pavyzdžiui, Vokietijoje dar prieš 10 metų hidroenergija sudarė per du trečdalius iš atsinaujinančių energijos šaltinių pagaminamos energijos, o dabar, nors dar yra nemažai nepatvenktų didelį energetinį potencialą turinčių kalnų upių, ši dalis tesiekia 15 procentų. Panašios tendencijos ir daugelyje ES šalių. Lietuvoje pastaraisiais metais taip pat fiksuojami analogiški pokyčiai. Jei dar prieš penkerius metus beveik visa elektros energija iš atsinaujinančių energijos šaltinių buvo pagaminama hidroelektrinėse (daugiausia Kauno HE), dabar ši dalis sudaro mažiau nei pusę (46,8 proc.), o 2020 m. pagal parengtą Nacionalinį atsinaujinančių išteklių plėtros planą sudarys tik 14,2 procento. Žodžiu, gana sparčiai artėjame prie civilizuotų šalių rodiklių.

Ekologinio efektyvumo principo požiūriu, keistai atrodo hidroenergetikų argumentai, kad visos atsinaujinančių energijos šaltinių rūšys turi vienodas teises ir turi būti vienodai plėtojamos. Teises, be abejo, turi, bet toms teisėms realizuoti dar reikia ir tinkamų gamtinių sąlygų. Pažiūrėjus į kitų šalių patirtį nesunku suprasti, kodėl, pavyzdžiui, Norvegijoje tarp atsinaujinančių elektros šaltinių vyrauja hidroenergetika, o Danijoje – vėjo jėgainių tiekiama energija (šiuo metu bendra vėjo jėgainių įrengtoji galia šioje šalyje jau viršijo 3200 MW). Juk Norvegija – kalnuota šalis, o Danijai, kaip ir Lietuvai, būdingas lygus reljefas.

Taip pat komentuotini prof. P. Punio argumentai, kad neleidus statyti hidroelektrinės ant Neries, Achema dabar stato 22 MW kogeneracinę dujų jėgainę, o neleidus užtvankų kaskadų įrengti ant Neries ir Nemuno, Achema priversta trąšas gabenti sausumos transportu ir todėl labai teršiamas oras.

Dėl Achemos statomos 22 MW dujų jėgainės visų pirma pasakytina, kad tokios jėgainės pagaminama elektra – menkas lašas Achemos energetinių poreikių jūroje, be to, Bronislovas Lubys, kaip atsinaujinančios energetikos entuziastas, vietoj dujų jėgainės puikiausiai galėjo pastatyti dar vieną vėjo jėgainių parką arba biologiniu kuru kūrenamą kogeneracinę elektrinę. Kalbant apie sunkių krovinių gabenimą, būtina žinoti, kad poveikio aplinkai požiūriu krovinių pervežimai geležinkeliu beveik prilygsta vandens transportui, o geležinkelio liniją elektrifikavus ji net efektyvesnė, jau nekalbant apie tokį atvejį, kai ateityje traukiniai galės naudoti elektrą iš atsinaujinančių energijos šaltinių. Krovininiai laivai, kaip žinoma, nėra varomi vėju, o mazuto deginimas – viena taršiausių technologijų. Tuo labiau, kad geležinkelio linijos jau seniai nutiestos, o norint sudaryti galimybę plukdyti Nerimi ir Nemunu stambaus gabarito krovinius, būtina ant jų pastatyti užtvankų kaskadas, paversti šį ypatingą mūsų gamtos ir kultūros paveldą susisiekiančių technologinių tvenkinių virtine, visiškai ir galutinai užblokuoti migruojančių žuvų galimybes patekti į savo nerštavietes, paskandinti išskirtine biologine įvairove pasižyminčius jų slėnius ir sukurti daugybę kitų ekologinių problemų.

Bus daugiau

Nemuno ir Merkio santaka

Taip Nemuno ir Merkio santaka atrodytų pastačius Alytaus HE. (Pagal AB Hidroprojektas apskaičiuotas patvankos ribas). Palyginkime su dabartiniu vaizdu, pateiktu 1psl.