Eiti į žmones per giesmę ir dainą
Jei neklystu, Vilniaus mieste daugiau nei 50 meno kolektyvų, kurių vadovai negauna atlyginimų. Kalbu ne apie saviveiklininkus, seniūnijose susirenkančius mėgėjiškai padainuoti etnografines ar kito pobūdžio dainas. Kalbu apie koncertuojančius, turinčius nustatytas kategorijas meno kolektyvus. Lietuvos MA choras per metus koncertuoja vidutiniškai apie 40 kartų.
ML. Išeitų, kad vidutiniškai beveik kas savaitę? V. M. Skaičiuojame kitaip: per vieną išvyką paprastai koncertuojame 2–3 kartus. Taip deriname tvarkaraštį, kad per dieną galėtume apvažiuoti kelias vietoves, sudalyvauti kurios nors bažnyčios šv. Mišiose ir kokiame nors viešame renginyje. Latviai ir estai vėl viena koja priekyje ML. Kaip susiklostė, kad latviai ir estai daug anksčiau spėjo sutvarkyti mūsų aptariamus reikalus, o Lietuvoje viskas palikta rūpintis patiems meno kolektyvams? V. M. Matyt, būta kito požiūrio į socialinę etinę kultūros kuriamą pridėtinę vertę. Lietuvoje labai fetišizuota laisvoji rinka ir ekonomikos svarba. Ar daug visuomenė žino, kokius meno, sporto kolektyvus remia mūsų oligarchai? Girdime, kad Vladimiras Romanovas remia futbolininkus ir Kauno Žalgirio krepšininkus, paremia rusų bendruomenei koncertuojančius artistus. Kai klestėjo nekilnojamojo turto, statybos bendrovės, negirdėjome, kad jos būtų tapusios meno kolektyvų mecenatėmis, tenkindavosi vienkartinėmis pašalpomis. 2009 m. Vilnius buvo Europos kultūros sostinė, bet labiau išgarsėjo kaip skandalinga lėšų švaistytoja.
Sunku pasakyti, kaip ateityje bus išlaikomi aukštųjų mokyklų chorai, ansambliai, orkestrai. Jaunimas į juos ateina turėdamas muzikinį pasirengimą, yra labai stiprių meno kolektyvų, tik baiminuosi, kad per visas tas reformas ir jiems gali būti striuka. Šiuos klausimus būtina spręsti neatidėliojant – latviai ir estai seniai išsprendė. Vilniaus miesto meno kolektyvų vadovus išlaikyti ne kažin kokių pinigų ir reikėtų, o kolektyvai išliktų. Reikia Vyriausybės narių suvokimo ir valstybinės programos, bet nematau, kad toks požiūris būtų. Pas buvusį kultūros ministrą aiškinomės susidariusią padėtį, paklausėme: „Ministre, nejau su mumis baigsis paskutinės dainų šventės Lietuvoje?“ – „Matyt, baigsis“. Jeigu ministras šitaip atsako, vadinasi, menkas supratimas, kaip reikia formuoti kultūros politiką valstybėje.
ML. Prabilote apie dainų šventes. 2003 m. UNESCO Estijos, Latvijos ir Lietuvos dainų ir šokių švenčių tradiciją įtraukė į Nematerialiojo žmonijos kultūros paveldo reprezentatyvųjį sąrašą. Vadinasi, šios valstybės lyg ir įsipareigojo tą visos žmonijos kultūrai reikšmingą paveldą saugoti. V. M. Esame įsipareigoję prieš UNESCO ir pasaulį. Nežinau, ar mūsų pastangos paveikti LR Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetą arba Lietuvos liaudies kultūros centrą pakankamos. Atrodo, padėties rimtumą suvokia Centro direktorius Saulius Liausa, bet iš Vilniaus miesto savivaldybės to supratimo nejaučiame, nebent vienas kitas miesto Tarybos narys mus palaiko. Galiu suprasti, kodėl taip yra: praskolintas metinis miesto biudžetas, savivaldybei tenka visas jėgas telkti, kad būtų surinktos lėšos ir padengtos skolos. Tačiau net ir šiomis sąlygomis be kultūros strategijos neišsiversime. Kad bent chorų vadovams galėtume pasakyti: šiemet kentėkime, gal kitąmet reikalai pajudės. Kultūros ir tautų suartėjimo politika ML. Labai reikšmingą vietą Lietuvos MA choro biografijoje užima veikla Pietryčių Lietuvoje, vadinamojoje Vilnijoje. Štai apie šią veiklą smulkiau ir norėtųsi išgirsti. V. M. Jeigu ne Čingų fondas ir jo vadovo Jono Endriukaičio pastangos, ir tos mūsų veiklos nebūtų, neturėtume lėšų chorui nuvykti į numatytas koncertų vietas. Lietuvos MA apie autobusą galėtų nebent svajoti, mokslo institutai pertvarkomi į mokslo centrus arba jau tapo universitetiniais institutais, tad jiems ne chorai galvoje. Miesto savivaldybei nelabai įdomu, į kokias Vilnijos vietas važiuojame koncertuoti ar dalyvaujame kituose renginiuose. Tuo labiau mūsų choro transportu neparems Šalčininkų ar Vilniaus rajonų savivaldybės, kuriose vyrauja visai kitos nuotaikos ir nuostatos. ML. Juk ne su karo kirviu choras važiuoja į tuos rajonus. V. M. Važiuojame koncertuoti, dalyvauti šv. Mišiose tų rajonų bažnyčiose. Vykdome tautų suartėjimo ir sutaikymo kultūrinę politiką. Atvažiuojame į Karkažiškes, Pabradę, Dieveniškes, Turgelius, stengiamės giedoti dvejose Mišiose – lenkiškose ir lietuviškose. Kad nebūtų atskirties. Ir vieni, ir kiti mus maloniai sutinka, priima, nes atvykstame ne politikuoti, bet kaip žmonės pas žmones. Giedame nuoširdžiai – tą jaučia net ir skirtingų įsitikinimų ar nuostatų gyventojai. Jie dėkoja, kad pagerbėme jų bažnytėlę, atvykome į bažnytkaimį, kur retai koks meno kolektyvas užsuka. Lietuviškai ir lenkiškai padėkoja. ML. Choro repertuare turite lenkiškų giesmių? V. M. Lenkų Mišiose vieną kitą kūrinėlį pagiedame lenkiškai ir lietuviškai. Nesistengiame būtinai primetinėti lietuvių kalbos, nesistengiame aštrinti tautinių klausimų. Priešingai – stengiamės bet kokią konfrontaciją slopinti.
Pamenu, nuvažiavome į Norviliškių parapiją, 12 km nuo Dieveniškių pasienyje su Baltarusija. Tai pats Dieveniškių „apendikso“ užkampis Šalčininkų rajone. Į pamaldas Norviliškių Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos, bažnyčioje susirinko lenkės močiutės. Tada giedojome vien lietuviškai ir kelias lotyniškas giesmes. Po pamaldų močiutės čiupinėjo mūsų chorisčių koncertinius drabužius, glostė, džiaugėsi ir klausinėjo kunigo: „Prabosčiau, kokius čia žmones mums atvežei?“ Močiutės pirmą kartą išgirdo profesionalų giedojimą savo bažnyčioje, pajuto – Dievui ir joms giedama. Toks ėjimas į žmones – geriausias susitaikymo būdas, kurio neatstos jokios agitacijos ar savo tiesų dėstymas.
Į gera atsakoma geru ML. Kokios patirties įgijote bendraudami su Vilnijos krašto lenkais ar laikančiais save lenkais? V. M. Priešiškumo pasitaiko, bet tas priešiškumas ne žmonėse, kuriems giedame ar dainuojame. Jiems priešiškumą kala į galvas tie, kurie iš to daro sau politinę karjerą. O žmonės visur vienodi – į gera atsako geru.
Per Kalėdas paprastai giedame Dieveniškių bažnyčioje, nuvažiuojame ir prie pasienio užkardoje žuvusio krašto apsaugos savanorio šaulio Gintaro Žagunio (1957–1991) paminklo. Tai pirmas Nepriklausomos Lietuvos savanoris, žuvęs tarnybos vietoje. Sugiedame Lietuvos himną, Lietuva brangi, uždegame žvakutę. Susirenka Krakūnų kaimo žmonės, kai pamato atvažiuojantį chorą, nes jau tapo tradicija pagerbti Gintaro Žagunio atminimą. Kartą niekas iš choristų neturėjo degtukų. Viena moteriškė siunčia savo anūkėlę degtukų. Toji atbėga su degančia žvakele – pastato. Moteriškė sako: „Mano močiutė dar mokėjo lietuviškai, o mano anūkė jau moka lietuviškai“.
Turime suprasti, kad visas šis kraštas labai nukentėjo: geriausi protai, visa inteligentija buvo priversta emigruoti į Lenkiją. Susidarė tam tikras kultūrinis vakuumas, pasiliko mažiausiai apsišvietusių ir vargingiausių gyventojų dalis. Prireiks dar nemažai laiko, kol šis kraštas atsigaus.
Geri pavyzdžiai įkvepia ne visus ML. Stebina, kad Pietryčių Lietuva palikta tarsi savieigai, labiau visuomeninėms iniciatyvoms. Gerai, kad 1996–1998 m. LR švietimo ir mokslo ministras buvo akad. prof. Zigmas Zinkevičius, kuris bendradarbiaudamas su tuomečiu Vilniaus apskrities viršininku Aliu Vydūnu (jau miręs) sugebėjo atidaryti kelias dešimtis lietuviškų pradinių ir pagrindinių mokyklų. Per mokyklas, mokytojus į šį kraštą pavyko įlieti daugiau šviesos. Bet Vilniaus apskritis naikinama, nesijaučia tvirtos valstybinės politikos Pietryčių Lietuvos atžvilgiu. Tarsi Cingų fondui tik ir paliekama rūpintis. V. M. Kai nebuvo pertvarkytas Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas, buvo vykdoma Rytų Lietuvai skirta programa. Mūsų choras taip pat teikė projektui savo pasiūlymus, kelis kartus gavome nuo 1 iki 2 tūkst. Lt finansavimą koncertinėms išvykoms. Po departamento pertvarkymo sunku pasakyti, kas tas funkcijas Rytų Lietuvai perėmė. Greičiausiai sunkmetis visą tą įdirbį nuplovė – „dingo“ problema.
2009 m. spalį palaidojome JAV mirusį agronomą, pramonininką, mecenatą, visuomenės veikėją Joną Čingą (1914–2009) jo gimtojo Meškalaukio kaimo kapinaitėse Pasvalio rajone. Lietuvoje jis nebegyveno nuo 1944 metų, kai pasitraukė į Vakarus, gyveno Kanadoje, JAV. Šis Lietuvos patriotas skyrė lėšų savo įkurtajam Cingų fondui, per kurį rėmė lietuvybę Rytų Lietuvoje. 50 metų Lietuvoje nebegyvenęs Jonas Činga suprato šių problemų sprendimo svarbą. Jeigu Rytų Lietuvoje būtų vykdoma kultūrinė ir švietėjiška veikla, neliktų vietos ir lenkiškajam šovinizmui, kurį skatina kai kurie vietiniai politikieriai. Jiems tai vienintelė galimybė susireikšminti, rasti bendraminčių ir Lenkijoje. Kai vietiniai žmonės matys, kad važiuojame ne politikuoti ir savo reitingus kelti, bet siekdami gero jų krašto jaunuomenei, ras argumentų kaip atsikirsti ir savo politikieriams.
ML. Lyg ir paprasti dalykai, bet sunkiai suvokiami valstybės struktūrų ir savivaldybių valdininkams. V. M. Šitai labiausiai ir stebina. Valstybės mastu šviečiamajai ir kultūrinei veiklai Pietryčių Lietuvoje nereikėtų didelių lėšų, nes daug ką padarytų ir visuomenininkai, tačiau reikia valstybės palaikymo, supratimo ir minimalios pagalbos. Reikėtų ir strategijos, lygiai kaip ir meno kolektyvų išlaikymo strategijos. Visi suprantame valstybės sunkmetį, tačiau reikia, kad šie dalykai būtų suprasti ir valstybėje.
Bus daugiau
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
