Visu greičiu į praeitį

Negi bandysime grįžti prie socialistinių gamtos pertvarkymo planų?

Romualdas Juknys
Vytauto Didžiojo universitetas
Aplinkotyros katedra

Pabaiga, pradžia Nr. 7

Mokslo Lietuvoje (2009 m. Nr. 21) publikuotas R. Juknio straipsnis Gyvenimas harmonijoje su gamta susilaukė ir teigiamų, ir priešiškų komentarų (Petro Punio ir Bronislovo Ruplio straipsnis Upes naudojant energetikai, laivybai ir kitoms reikmėms tvari plėtra įmanoma, Mokslo Lietuva, 2010 m. Nr. 4). Atsakydamas į savo kritikų straipsnį, R. Juknys tęsia kilusią diskusiją apie itin svarbią Lietuvai atsinaujinančių energijos išteklių temą.

Šiek tiek apie mokslinį objektyvumą, kurio pageidavo kolegos iš LŽŪU Vandens ūkio fakulteto ir apie keistoką to objektyvumo supratimą. Kaip minima straipsnyje Upes naudojant energetikai, laivybai ir kitoms reikmėms tvari plėtra įmanoma, kolegos kartu su kitų institucijų atstovais, Aplinkos apsaugos agentūros užsakymu yra parengę ataskaitą Aplinkosauginių rekomendacijų hidroelektrinių neigiamam poveikiui aplinkai sumažinti parengimas. Aplinkos apsaugos agentūros pageidavimu teko recenzuoti šią ataskaitą. Keletas minčių iš oficialaus atsiliepimo.

Išsamiai susipažinus su ataskaitos turiniu, suformuluotais teiginiais ir išvadomis, recenziją teko pradėti taip – „Vieną, tiesa, mažesnę ataskaitos dalį, sudaro Lietuvos energetikos instituto (vadovas prof. Brunonas Gailiušis), Ekologijos instituto (vadovas dr. Vytautas Kesminas) mokslininkų ir prof. Sauliaus Vaikaso (VGTU) parengti ataskaitos skyriai, kitą – LŽUŪ (vadovas prof. P. Punys) mokslininkų parengti skyriai. Pirmajai daliai būdingas gautų tyrimų duomenų interpretacijos profesionalumas ir objektyvumas, antrajai – priešingai – noras „pritempti“ gaunamas išvadas, kurios dažnai akivaizdžiai prieštarauja ataskaitoje pateiktiems tyrimų ir literatūros analizės duomenims, prie iš anksto užsibrėžto rezultato, t. y. noro įrodyti, kad mažųjų HE poveikis aplinkai labai mažas arba kad jos nedaro beveik jokio poveikio“ .

Keisčiausia ir labiausiai prieštaraujanti Lietuvos patirčiai ir kitų ataskaitos autorių pateikiamiems duomenims ir apibendrinimams išvada tokia – „užtvankos iki 4–6 m aukščio, kurių sudaryti tvenkiniai yra pratakūs (K>100), ir kurių HE turi atitinkamas apsaugos priemones (žuvitakius ir pan.) bei tolygų turbinų darbo režimą, neturi reikšmingo poveikio upės aplinkai. Tokių HE galia <250–300 kW“.

Tokia „fundamentali“ išvada daroma nepaisant kituose ataskaitos skyriuose, kur nagrinėjamas mažųjų HE poveikis biologinei įvairovei, pateiktų duomenų apie didelį neigiamą nedidelių užtvankų poveikį ne tik ichtiofaunai, bet ir vandens augmenijai, bestuburiams ir kitiems upių ekosistemos komponentams. Taip pat nepaisoma suformuluotų išvadų, kad „mažųjų HE tvenkiniuose ekologinė būklė yra bloga arba labai bloga, o žemiau HE patvankų ekologinė būklė yra geresnė, tačiau taip pat išlieka bloga“ (V. Kesminas).

Neatsižvelgiama ir į prof. S. Vaikaso rengtame skyriuje suformuluotą teiginį, kad „įrengiant upėse mažas hidroelektrines, net ir su neaukštomis užtvankomis, sudaroma nepalanki ekologiniu požiūriu situacija, susijusi su tuo, kad mažų HE turbinų galingumas paprastai nereguliuojamas, nes tai blogintų naudojamų propelerinių turbinų naudingumo koeficientą. Todėl tų elektrinių agregatai, kai vandens tvenkinyje užtenka, įjungiami visu galingumu, o vandenį išeikvojus uždaromi, leidžiamas sanitarinis debitas. Tada vanduo vėl kaupiamas. Esant tokiam turbinų darbo režimui, labai svyruoja praleidžiamas debitas, vandens gylis ir greitis. Tai nepalanku vandens gyvūnijai“.

Neatsižvelgiama ir į 3 ataskaitos skyriuje išsakytą mintį (prof. B. Gailiušis), kad „užtvankos pažeidžia upės ekosistemos vientisumą, dalindamos ją į bjefus su skirtingomis hidrologinėmis savybėmis. Kliūtis hidrobiontų migracijos kelyje yra reikšmingiausias veiksnys, lemiantis pasekmes aplinkoje“.

Ir be didelių tyrimų akivaizdu, kad pastačius užtvanką ir pažeidus upės ekosistemos vientisumą, sutrikdomi arba iš viso sustabdomi visi joje vykstantys dinaminiai procesai (geodinaminė ir biologinė apykaita, genetiniai mainai ir t. t.), užtikrinantys šios ekosistemos stabilumą ir stiprius buferinius (pasipriešinimo išoriniam poveikiui, t. y. savivalos) mechanizmus, todėl upė arba jos atkarpa tiek viršutiniame, tiek žemutiniame bjefe tampa stipriai pakeistu vandens telkiniu. Žuvitakiai ar tolygesnis, nei Lietuvoje priimta, HE darbas gali šiek tiek sumažinti neigiamą užtvankos poveikį vandens ekosistemai, tačiau aiškinimas, kad 4–6 m aukščio užtvankos neturi reikšmingo poveikio upės aplinkai, prieštarauja ne tik realiems duomenims ir žinomiems faktams, bet yra tiesiog nekorektiškas.

Visoje ataskaitoje – nė žodžio apie jau daug kartų minėtą faktą, kad lygumų šalyse kaip Lietuva užtvankos pastatymas be neigiamų vandens ekosistemos transformacijų daro neadekvačiai didelį gaunamai naudai poveikį upių slėnių ekosistemoms, nes pastačius išvadoje minimą 250–300 kW galingumo elektrinę, pagal minėtus oficialius Aplinkos apsaugos agentūros duomenis, vidutiniškai patvindoma apie 60 ha išskirtine biologine įvairove pasižyminčių apsauginių želdinių ir daugiamečių pievų arba žemės ūkio naudmenų. Kolegoms iš LŽŪU Vandens ūkio fakulteto tokios užtvankos vis tiek neturi reikšmingo poveikio upės aplinkai.

Dar didesnį nerimą kelia faktas, kad šiuos „objektyvius“ teiginius jau bandoma perkelti ir į Upių baseinų valdymo planus. Aiškinama, kad upės vientisumui atstatyti pakanka įrengti žuvitakį ir visos su užtvankų statyba susijusios aplinkos problemos bus išspręstos. Nors ataskaitoje Aplinkosauginių rekomendacijų hidroelektrinių neigiamam poveikiui aplinkai sumažinti parengimas pateiktas toks Prancūzijos patirties šioje srityje apibendrinimas:

– Prancūzijoje vyrauja nuomonė, kad žuvitakiai gali būti tik kaip švelninanti priemonė, o ne ekologinio vientisumo atstatymas ir užtvankos pašalinimas yra geriausias būdas nešmenų režimo ir žuvų migracijai atstatyti.

– MHE indėlis bendroje energijos gamyboje yra mažas, palyginti su žala aplinkai, o naujos jėgainės vis tiek nepatenkins elektros poreikio.

Kitame Nemuno baseino valdymo plano skyriuje, kurį, matyt, rengė kiti autoriai, aiškiai pasakyta: „Kiekviena dirbtinė kliūtis ir aukščiau kliūties pakitusios upių hidromorfologinės charakteristikos lemia arba visišką migruojančių žuvų aukščiau kliūties išnykimą (iš jūros į upes migruojančios žuvys), arba tam tikros rūšies žuvų išteklių sumažėjimą (upių baseinų ribose migruojančios žuvys). Net ir esant žuvitakiams, migruojančių žuvų ištekliai mažėja ar jos apskritai išnyksta dėl reprodukcijos sutrikdymo (nerštaviečių praradimo ir selektyvaus žuvitakių pralaidumo: ne visos žuvys įveikia žuvitakį ir aukštupio, ir žemupio link)“.

Be to, į Upių baseinų valdymo planus jau bandoma perkelti ir kitą hidroenergetikų dažnai naudojamą klaidinantį argumentą – aiškinama, kad tokių užtvankų sudarytas tvenkinys yra potvynių amplitudės ribose, o šis faktas interpretuojamas kaip įrodymas, kad užtvankos poveikis aplinkai yra nereikšmingas.

Nors neabejoju, kad dauguma Mokslo Lietuvos skaitytojų puikiai supranta esminį skirtumą tarp laikino potvynio ir pastovaus užtvindymo, vis dėlto turiu atkreipti dėmesį į šios minties absurdiškumą, tuo labiau, kad LR Seimo Aplinkos apsaugos komiteto Jono Šimėno vadovaujamos darbo grupės parengtame Atsinaujinančių energijos išteklių panaudojimo plėtros įstatymo projekte (35 str. 6 punktas, antra pastraipa) taip pat dėstoma, kad „statomų hidroelektrinių tvenkinio vandens lygis neturi viršyti natūralaus upės maksimalaus potvynio lygio“ – tada neva nebus neigiamo poveikio aplinkai.