Josifas Brodskis: pirma kelionė į Lietuvą (11)

Jeilio studentai sako:
„to Venclow“

Toje šalyje Venclova nemažai nuveikė populiarindamas Lietuvos Helsinkio grupės veiklą ir Lietuvos bylą pasaulyje. Jeilio universitete daug metų dėsto studentams kaip slavistikos ir rusų literatūros profesorius, noriai kviečiamas ir dalyvauja mokslinėse ir kitokio pobūdžio konferencijose įvairiose šalyse. Jeilio studentai turi tokį posakį: „to Venclow“, tai reiškia, vaikščioti užsisvajojus žvelgiant aukštyn arba į tolį. Jaučiasi gimęs labiau mokslinei, o ne politinei ir visuomeninei veiklai, tačiau gyvenimui pareikalavus liko ištikimas tiesai bei savo principams, kurie formavosi jaunystės metais Lietuvoje. Tam įtakos turėjo draugai, kuriuos pats rinkosi, ir aplinka, kurią pats kūrė, kiek tomis sąlygomis buvo įmanoma ir gal net gerokai daugiau.

Turi dvejus namus, New Havene dažnai sako: „Jau metas namo, į Vilnių“. Atvykus į Vilnių, žiūrėk, išsprūsta: „Jau metas namo, į New Haveną.“ Taip pat paprastai prabyla ir apie trečius namus – Peterburge. Pasaulio žmogus. Ar jaučiasi laimingas? Tikriausiai laimingas tiek, kiek gali būti laimingas rašytojas emigrantas. Ištikimybė principams – ne mada, prie kurios taikais ar nesitaikai, nes gyvenimo tekstas – tai juk ta pati kūryba, galinti virsti poetine eilute, bet galinti gyvuoti ir kitaip. Jei gyvenama, kaip kuriama, tai gal teisinga ir priešingybė: kuriama, kaip gyvenama. Venclovai, kaip ir Brodskiui, tai, ko gero, visiškai tinka. Ar ne todėl ir tapo artimais bičiuliais – panašūs gyvenimo principai, literatūriniai pomėgiai, panašūs ir likimai. Juk 1976 m. Venclova tarsi pakartojo J. Brodskio dar 1972 m. nueitą kelią. Būtų įdomu panagrinėti abiejų poetų žmogiškuosius ir kūrybinius ryšius jau gyvenant emigracijoje, tačiau toks rašinys tikriausiai gerokai išsiveržtų už mūsų užsibrėžtų uždavinių ribų. Nors ką žinai, kur tos ribos prasideda ir kur turėtų baigtis – erdvės ir laiko koordinačių bei dvasios paieškų prasme.

Brodskis mėgo lietuvius

Lietuvius pamėgęs lankydamasis Lietuvoje, vėliau su kai kuriais iš jų bendraudamas Leningrade, Brodskis juos vadino „geriausia imperijos tauta“. Tikriausiai ne vien dėl grakštaus poetiško posakio. Toli gražu ne taip jau paprasta buvo poetui įtikti. Pagaliau jis labai nemėgo mėginusių įtikti ir įsiteikti. Ką mėgo, su kuo jautė dvasinius ir žmogiškuosius ryšius šiame rašinyje ir stengėmės parodyti, atsiremdami į gyvus tų įvykių dalyvių bei liudytojų parodymus.

Brodskis kartodavo ir kitą posakį: „Lietuva yra teisingame kelyje“. Suprask, iš imperijos arčiausiai Vakarų, šalia Lenkijos, o iš šios šalies rusų inteligentiją pasiekdavo lenkiški žurnalai ir kiti spaudiniai, per kuriuos buvo galima bent kažkiek susipažinti ir su XX a. Vakarų rašytojais ir poetais, paprastam inteligentui nepasiekiamais. Per lenkų poeziją ir lenkiškus spaudinius Brodskis teigė išėjęs ir į savo vėliau pamėgtus anglų poetus, iš kurių bene labiausiai vertino V. H. Odeną (W. H. Auden). Beje, išvykęs į Vakarus, Austrijoje apsistojo būtent Odeno vasarnamyje.

Tačiau net ir Vakaruose Brodskis nenutolo nuo lietuvių. Mičigano universitete užėmęs mums gana neįprastai skambančias Poet in Residence pareigas, dėstydamas studentams kursus apie senovės Romos poetus, XIX ir XX amžiaus rusų poeziją bei lyginamąją poeziją, rasdavo laiko apsilankyti kai kuriuose išeivijos lietuvių renginiuose, artimai bendravo su Tomu Venclova. Ryšys, užsimezgęs Vilniuje, nenutrūko.

Bus daugiau

Nuotraukose:  

1987 m. Josifui Brodskiui tapus Nobelio premijos laureatu jis nusifotografavo su Tomu Venclova ir Romu Misiūnu pastarojo bute Niujorke.

Šviesos-Santaros 1976 m. suvažiavime Tabor Farmoje Jurgis Blekaitis, Liūtas Mockūnas ir Josifas Brodskis.