Josifas Brodskis: pirma kelionė į Lietuvą (11)

Rūpintasi versti Tomo Venclovos eiles

Dėl T. Venclovos likimo tuo metu jaudintasi ne tik Užatlantėje, ne mažiau galvas skaudėjo jo bičiuliams ir kitiems gero linkintiems žmonėms ir Lietuvoje. Kokių priemonių imsis valdžios struktūros? Niekas negalėjo pasakyti, nes tai buvo neprognozuojama. J. Brodskis, siekdamas padėti savo bičiuliui Tomui, užsienyje norėjo sudaryti apie jį tam tikrą visuomeninę nuomonę, o tam atrodė geriausia išversti ir publikuoti jo eilių.

Vieną T. Venclovos eilėraštį pats J. Brodskis buvo išvertęs į rusų kalbą. Išspausdino rusų emigrantų žurnale Kontinent (1976 m., Nr. 9). Reikėjo versti į anglų kalbą, ir tam reikalui jis prišnekino savo ir apskritai rusų poezijos vertėją į anglų kalbą, filosofijos ir literatūros profesorių Džordžą Klainą (George Kline). Šis keletą kartų buvo atvažiavęs pas Romą ir Audronę Misiūnus į Williamstowną kartu parengti pažodinį vertimą.

Pasak paties T. Venclovos, jo eilės anglų kalba turėjo pasirodyti po publikacijos Kontinente. Tuo metu šis žurnalas buvo naujiena, apie jį daug kalbėta ir triukšmauta, bet ne visos viltys pasiteisino. Tai Venclovos nuomonė. Bet tada dar nebuvo aišku. Nr. 9 viršelyje buvo Aleksandras Solženicinas, Milovanas Džilasas, Tomas Venclova... Ko gero, tas žurnalo viršelis ir perpildė sovietinio režimo vadovų kantrybės taurę: Venclovą svarstyta arba sodinti ir ilgam, arba išvyti, kad nė disidentiško kvapo neliktų.

Pasirinktas antrasis variantas – tremtis iš Tarybų Sąjungos, bet tą kartą tai buvo padaryta net savotiškai elegantiškai. Žinoma, kiek apskritai šis žodis tinka kalbant apie režimo dorojimosi su disidentais metodus.

Lietuvos Helsinkio
grupės narys

Kuriam laikui praėjus T. Venclovą aplankė Lietuvos Helsinkio grupės steigėjai – buvęs politinis kalinys Viktoras Petkus ir fizikos mokslų daktaras Eitanas Finkelšteinas. Jie pasiūlė prisidėti prie jų įsteigtos grupės. Venclovos vardas nuolat linksniuojamas per „priešiškas“ Vakarų radijo stotis, jis tapo žinoma figūra Vakaruose, o tokie žmonės galėjo praversti Helsinkio grupei. Įdomu, kad pokalbis vyko ne kur nors bute ir ne gatvėje, o ant Tauro kalno, nuo kurio atsiveria įspūdinga Vilniaus miesto panorama. Tačiau tuo metu ne panorama ir miesto grožybės rūpėjo trijulei. Manyta, kad saugumo pasiklausymo aparatūra veikia 400 m nuotoliu, todėl susitikimui pasirinkta vieta, iš kurios būtų gerai matyti bent kelių šimtų metrų atstumu.

Venclovai buvo leista prieš atsakant pamąstyti, nes jam iškilo kai kurių etinio pobūdžio abejonių. Jis jau buvo apsisprendęs ieškoti būdų išvykti į Vakarus, tačiau jeigu jam pavyktų, kaip tada atrodytų kitų Helsinkio grupės narių atžvilgiu? Jiems grėstų suėmimas ir gal teismo nuosprendžiai, o štai jis mėgautųsi laisve. Pačiam Venclovai tai atrodė nepriimtina. Tačiau pasak V. Petkaus ir E. Finkelšteino, tokį variantą jie jau yra numatę: jiems reikėjo Lietuvos Helsinkio grupės atstovo užsienyje, kuris galėtų ieškoti ryšio su išeivijos ir emigrantų organizacijomis, rengtų spaudos konferencijas ir aktualintų Lietuvos disidentų veiklą Vakaruose.

Po kurio laiko jis davė sutikimą dalyvauti Lietuvos Helsinkio grupės veikloje, dalyvavo parenkant ir kalbantis su naujais kandidatais į grupės narius. Venclova į grupę pasiūlė poetę, vertėją, buvusią politinę kalinę Oną Lukauskaitę-Poškienę, įdomiausią Šiaulių moterį, kurią pažinojo, nes tuo metu buvo Šiaulių dramos teatro literatūrinės dalies vedėjas. Ji buvo kairiųjų pažiūrų, eserė, artima Kazio Borutos bičiulė, bendravusi ir su Antanu Venclova. Prie grupės prisijungė ir penktasis narys – kunigas Karolis Garuckas SJ, tuo metu kunigavęs Ceikiniuose, Ignalinos rajone. Susibūrus penkiems grupės nariams steigėjams, buvo galima skelbti grupės manifestą.

Pažymėsime, kad Lietuvos Helsinkio grupė veikė nepažeisdama tarybinių įstatymų, vadovaudamasi taip pat Tarybų Sąjungos 1975 m. Helsinkyje pasirašytu Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos Baigiamuoju aktu. Taigi grupė niekuo nepažeidė įstatymų, kaip ir kitos Helsinkio grupės Maskvoje, Armėnijoje, Ukrainoje, vėliau ir Gruzijoje. Grupės įsipareigojo registruoti Helsinkio nutarimų ir žmogaus teisių pažeidimus, informuoti apie juos pasaulio visuomenę ir Baigiamąjį aktą pasirašiusių šalių vyriausybes.

T. Venclova dalyvavo Maskvoje skelbiant Lietuvos Helsinkio grupės manifestą, buvo ir vienas iš teksto autorių, dalyvavo spaudos konferencijoje, kurioje šalies ir Vakarų žurnalistams buvo pristatyta šios grupės veikla.

Grįžęs į Vilnių Venclova gavo kvietimą prisistatyti į Vidaus reikalų ministeriją. Įtarė būsiant blogiausia, todėl pasiėmė rankšluostį, dantų šepetėlį ir tai, kas būtiniausia. Ten jam buvo pasakyta, kad jo vardu gautas Česlovo Milošo kvietimas vieną semestrą dėstyti Berklio universitete (San Franciskas). Žodžiu, kodėl neskubąs važiuoti? Venclova žinojo, kad Milošas jo likimu domėjosi ir buvo pasišovęs padėti, bet nesitikėjo, kad iš šalies galįs būti išleistas, todėl ir pasakė: užsienio paso neturįs ir neįsivaizduojąs, kaip galėtų gauti, taip pat kaip ir JAV vizos. Venclovai buvo užtikrinta, kad jis gaus ir pasą, ir vizą. Buvo galima suprasti, kad kuo greičiau išvažiuos, tuo geriau bus visiems.

Daug vėliau sužinojo, tas dokumentas paskelbtas, kad Lietuvos vadovybė priešakyje su LKP CK pirmuoju sekretoriumi Petru Griškevičiumi buvo griežtai nusistatę prieš Venclovos vojažą į JAV, tačiau kitaip manė visagalė Maskva. Specialiame Politbiuro posėdyje buvo svarstoma, ką daryti su Helsinkio grupėmis. Vienus tų grupių narius buvo nutarta pasodinti, Aleksandrą Ginzburgą teisti Kalugoje, kad negalėtų atvažiuoti užsienio korespondentai ir t. t., o štai Venclovai, kuris prašosi į Vakarus, leisti išvažiuoti. Tolesnis jo likimas turėjo priklausyti nuo jo elgesio Vakaruose.

Vidaus reikalų ministerijoje išgirdęs tokį siūlymą Venclova pažadėjo pagalvoti ir pasitarti su bičiuliais, kitaip tariant, Helsinkio grupės nariais. Apsispręsti gavo 2–3 savaites. Buvo aišku, kad žmona su trejų metų dukra niekur iš Lietuvos nevažiuos – tuos santykius pavyko išspręsti. Helsinkio grupės nariai taip pat davė palaiminimą vykti į Vakarus su šios grupės atstovo įgaliojimais. Venclova į JAV išskrido iš Tarptautinio Šeremetjevo oro uosto, tikriausiai nelabai tikėdamasis kada nors sugrįžti.

JAV Venclova buvo pakviestas į JAV Kongreso komisiją. Ten perskaitė trumpą pranešimą apie padėtį Lietuvoje. Tarybiniam piliečiui tai buvo mažai tikėtinas veiksmas. Po pusmečio jam oficialiai atimta tarybinė pilietybė. Šešis mėnesius gyveno JAV kaip tarybinis pilietis, bet ypatingas pilietis, leidęs sau kalbėti, ką mano. Kitaip tariant, išvykėlio elgesys neatitiko sovietijos vadovų lūkesčių. Tada Venclova paprašė politinio prieglobsčio JAV.