Nesantuokinis Estijos knygotyrininkų kūdikis (2)

Pradžia Nr. 16

Tęsiame pašnekesį su Talino universiteto prof. dr. Tiiu REIMO. Pradėję skaitmeninti savo šalies nacionalinį spaudos paveldą, estai spėjo parengti kompaktinę plokštelę „Red Book of Estonian Publications, 1535–1850“ („Estijos spaudinių Raudonoji knyga, 1535–1850“). Remdamiesi estų patirtimi ir Lietuvos knygotyrininkai š. m. rugsėjo 23–24 d. Vilniaus universitete vykusią tradicinę tarptautinę konferenciją pavadino „Lietuvos raudonoji knyga: reti ir vertingi leidiniai“.

　Kur estai mus lenkia

Mokslo Lietuva. Prieš tai vykusį pokalbį pradėjome Jūsų pripažinimu, kad Lietuvos knygotyros mokslas šios krypties estų tyrinėtojus aplenkė bent dviem žingsniais. Tačiau štai pradėtosios estiškųjų senųjų leidinių „Raudonosios knygos“ projekto įgyvendinimas rodo, kad yra sričių, kur estai lietuvius spėjo gerokai aplenkti. Tad aptarkime Estijos vertingiausių senųjų leidinių „Raudonąją knygą“.

Tiiu Reimo. Kai sakiau, kad Lietuvos knygotyrininkai mus, estus, lenkia dviem žingsniais, mintyje turėjau knygos kultūros tyrinėjimus. Estijos vertingiausių spaudinių „Raudonosios knygos“ projektas daugiau sietinas su šio paveldo saugojimo reikalais. Idėja išsirutuliojo iš mūsų knygų konservatorių ir restauratorių atliktų tyrimų. Buvo vertinama vertingiausių senųjų estiškų knygų įrišimų, apkaustų, popieriaus, apskritai viso spaudinio būklė. Tyrinėjimai buvo atliekami nuo praėjusio amžiaus paskutiniojo dešimtmečio ir šio amžiaus pradžioje keturiose archyvinėse Estijos bibliotekose. Priminsiu, kad tokį statusą turi Estijos nacionalinė, Tartu universiteto, Estijos literatūros muziejaus ir Talino universiteto bibliotekos. Šio tyrinėjimo pasekmė: labai daug vertingiausių senųjų estiškų knygų kaip materialūs objektai yra labai prastos būklės. Tie leidiniai dažniausiai saugomi sąlygomis, kurios neatitinka šiandienos reikalavimų.

ML. Mintyje turimas dirbtinis mikroklimatas? Lietuvoje ligi to dar toloka, nemažoje dalyje bibliotekų net vertingos knygos sukrautos kur nors pusrūsyje ar rūsyje, biblitekos saugyklą mažai primenančioje patalpoje. Tiesiog guli sukrautos, metų metais niekas jų nejudina. Neatsitiktinai ir Tarptautinės knygotyros konferencijos Vilniuje programos viršelyje įdėta nuotrauka, kuri akivaizdžiai parodo, kaip kartais „saugomos“ knygos: pro
langą saulė apšviečia knygų lentyną, grindų lentos išlūžusios, patalpa šluotos nemačiusi nuo Nojaus laikų ir labiau primena kokio dailidės paliktą netvarką.

T. Reimo. Matote, rūsys dar nėra pati blogiausia knygų saugojimo vieta, jeigu ten sausa, pastovi temperatūra ir drėgmė. Blogiausia, kai knygos saugomos visiškai tam nepritaikytose patalpose. Tai štai, minėtame projekte dalyvavusieji ir iškėlė mintį, kad pats laikas sudaryti vertingiausių estiškų knygų ir leidinių „Raudonąją knygą“.

ML. Tai ne estų knygotyrininkų ar bibliotekininkų, bet knygų restauratorių ir konservatorių idėja?

T. Reimo. Pirminė idėja – taip. Su ja konservatoriai ir restauratoriai kreipėsi į knygotyrininkus. Tada dar nebuvo kilusi „Raudonosios knygos“ idėja, tiesiog vertingų estiškų knygų likimu susirūpinę konservatoriai prašė imtis veiksmų, kad būtų nustatyti bent vertingiausių knygų saugojimo, konservavimo, mikrofilmavimo ir skaitmeninimo prioritetai. Kitaip tariant, prašyta nustatyti visų šių darbų eiliškumą svarbiausioms knygoms, kurias būtina ypač saugoti, neišduoti pirmam pasitaikiusiam skaitytojui, ką skaitmeninti pirmiausia, o kurie spaudiniai gali savo eilės palaukti. Kai mes šiuos klausimus išnagrinėjome, kilo mintis rečiausioms knygoms suteikti „Raudonosios knygos“ statusą.

Archyvinių bibliotekų jėgomis

ML. Ar visada vadovavotės tiksliais ir objektyviais vertinimo kriterijais? Nekalbu apie ypatingas retenybes, bet kas yra ypač vertintina estiška knyga? Jeigu sena, reta, vienintelė tokia Estijoje – tai ir vertinga? Bet gal Helsinkio ar Peterburgo bibliotekose tokių knygų yra bent po kelis egzempliorius? Taigi retumas ir vertingumas gali būti subjektyvios sąvokos?

T.Reimo. Šį kartą vertinome svarbias estų tautos, kalbos ir literatūros formavimosi raidai estiškas knygas, pradedant nuo 1535 ir baigiant 1850 metais. Tai visai nereiškia, kad kriterijai, kuriuos mes suformulavome, negalėtų būti naudojami vertinant kitų laikotarpių ar kitos paskirties knygas. Kad ir vertinant kitomis Europos tautų kalbomis išspausdintą literatūrą. O svarbiausius kriterijus Jūs pats ir įvardijote: kiek tų knygų turime savo atminties institucijose, kokia jų svarba estų kultūros paveldui ir, žinoma, kokia jų fizinė būklė.

Siekėme sudaryti tokius knygų sąrašus, kurie teiktų pagrindą konservavimo programoms, o antra – buvo svarbu sudaryti tų leidinių kopijų fondą mikrofilmų arba skaitmeniniu pavidalu. Dažniau naudojamas vertingas knygas stengiamės skaitmeninti. Jau esame kalbėję, kad skaitmeninės knygos pakaitas perteikia tekstą, bet ne materialumą, kuris knygotyrininkui gali būti nepakeičiamas tyrimų objektas. Daugumai skaitytojų rūpi būtent knygos tekstai, tad juos puikiausiai tenkina skaitmeninis spaudinys, teksto kopija.

Skaitmenintas knygas galima atiduoti į konservatorių rankas. Po konservacijos į saugyklą sugrįžę leidiniai bus saugesni už tuos, kurie dažnai eina iš rankų į rankas. Labai retais atvejais daromos retų knygų faksimilės, t. y. tikslios kopijos. Gan brangus malonumas.

ML. Kad ir kokia gera buvo „Raudonosios knygos“ idėja, bet ją dar reikėjo paversti kūnu, įgyvendinti. Ar tos knygos įgijo kokį nors ypatingą statusą, taikomą šiems literatūros paveldo objektams? Kitaip tariant, kokios valstybinės institucijos buvo įtrauktos į šio projekto teisinės bazės sudarymą?

T. Reimo. Estijoje šis projektas buvo įgyvendintas būtent archyvinių bibliotekų jėgomis, bet valstybinio ar kokio nors teisinio statuso „Raudonoji knyga“ neįgijo.

ML. Išeitų, kad Estijos „Raudonoji knyga“ – tai nesantuokinis bibliotekininkų ir knygotyrininkų kūdikis?

T. Reimo. Galima ir taip sakyti, tačiau bibliotekos ir kitos atminties institucijos, pavyzdžiui, muziejai ir archyvai, į „Raudonąją knygą“ įtrauktus spaudinius vertina pagal mūsų rekomendacijas, laikosi visų knygų saugojimui keliamų reikalavimų.

ML. Argi nereikia tokio projekto koordinatoriaus? Juk tikriausiai nėra paprasta visose atminties institucijose išlaikyti vienodus reikalavimus.

T. Reimo. Buvo keturi svarbiausi šio projekto vykdytojai. Tai Tartu universiteto bibliotekos ir Estijos nacionalinės bibliotekos konservatoriai, Estijos Tartu miesto literatūros muziejaus direktorė (dabar Estijos nacionalinio muziejaus direktorė) Krista Aru, o ketvirtąja projekto vykdytoja teko būti man. Tuo metu Talino universitete dar nedirbau, buvau tuometinės Talino akademinės bibliotekos Baltikos skyriaus vedėja. Su Krista Aru dirbome prie „Raudonosios knygos“ projekto kriterijų nustatymo, sudarinėjome parengtinį nominuotų į „Raudonąją knygą“ retų spaudinių sąrašus. Toliau jį nagrinėjo retų knygų žinovai, ekspertai, kurie ir priimdavo sprendimus dėl vienos ar kitos knygos likimo.

ML. Ar visų nuomonės sutapo, nekilo didesnių ginčų dėl šio projekto? Juk kur du protingi stos, ginčai ilgai nesibaigs.

T. Reimo. Be disputų ir ginčų neapsieita, nes tai priklausė jau ne tik nuo mūsų, bet ir nuo praėjusių amžių spaudinių gamintojų pomėgių, charakterio ir kitų savybių. Tų laikų estiškos knygos – katekizmai, maldynai, giesmynai – nepasižymėjo didele įvairove. Labai panašūs pagal turinį kalendoriai. Tuojau pat kilo klausimas, kodėl net 413 estiškų knygų pavadinimų įtraukėme į „Raudonąją knygą“ (pradedant 1535 ir baigiant 1850 metais), jeigu jų turinys kartojasi. Tarp tų spaudinių buvo 65 kalendoriai, pirmieji išleisti 1732 metais. Dauguma jų yra panašūs vienas į kitą, kartojasi metai iš metų, bet tai vieninteliai išlikę atskirų metų kalendoriai. Kai kurie smarkiai nukentėję, nes juk buvo vartomi, vartojami kasdienybėje.

XVIII a. pasitaiko atskirų metų, kai buvo užregistruotos vos dvi ar trys knygos: kalendorius, giesmynas ir, tarkim, katekizmas. Ilgą laiką buvo leidžiami panašūs spaudiniai, kai kuriuose nieko nauja negalima rasti. Tačiau jie pasirodė skirtingais metais ir turi patekti į retų ir saugotinų leidinių sąrašus. Jeigu pasikartojančio turinio spaudinius atmestume, prarastume atskirų metų Estijos knygų leidybos pavyzdžius. Todėl tokius leidinius vadiname retais ir net unikaliais, nes išlikę vienetiniai egzemplioriai. Net ir pasikartojančiuose kalendoriuose pamečiui bent pabaigoje atsirasdavo ir naujų žinių apie orus, muges, o XVIII a. antroje pusėje jau pradedami spausdinti ir trumpi istorinių įvykių aprašymai, įvairūs sveikatos saugojimo, sveikos gyvensenos patarimai. Šie leidiniai patenka į retų spaudinių sąrašus, nors tą reikėdavo įrodinėti net ir daliai bibliotekininkų.

ML. Noriu sužinoti, kodėl šis „Raudonosios knygos“ projektas reiškia kokybiškai naują žingsnį Estijos knygotyroje ir bibliotekų gyvenime? Juk retoms, išskirtinėms knygoms ir ligi tol buvo skiriamas didesnis dėmesys negu kitiems spaudiniams. Kas pasikeitė pradėjus įgyvendinti projektą? Protingam žmogui ir taip aišku, kad kuo knyga vertingesnė, tuo didesnio dėmesio ir apsaugos nusipelno.

T. Reimo. Protingam aišku, bet ne tokiam protingam ir visai nesidominčiam knygos istorija gali būti ir nelabai suprantama. Juk yra nemažai žmonių, kurie samprotauja šitaip: „Na, turime po vieną giesmyną ir maldyną iš XVIII a. pirmos pusės – kam dar bereikia kitų? Juk visai vienodi, tie patys tekstai...“ Štai mūsų diskusijoje ir bandėme įrodyti, kad reikia saugoti ir kitų metų leidybos, tegul ir panašius, gal net analogiškus giesmynus ir maldynus. Saugoti kaip fizinius objektus, ne vien skaitmeniniu ar mikrofilmų pavidalu. Juk tyrinėtojas net ir, atrodytų, vienoduose maldynuose atkreips dėmesį į skirtingą įrišimą, marginalijas, intarpus iš kitų knygų, daugelį kitų ypatumų, skiriančių skirtingų leidybos metų knygas.

ML. Bet nejau visas panašias ir vien tik fiziniais išskirtinumais pasižyminčias knygas reikia skaitmeninti ar mikrofilmuoti? Tuo labiau, kad įprastam skaitytojui dažniausiai rūpi tik tekstas, o ne viršelio būklė, apkaustų subtilumai ir panašios fizinės knygos ypatybės.

T. Reimo. Pradėjus knygas skaitmeninti kyla vis daugiau tokių klausimų. Gal išties pakaktų apsiriboti ir vieno egzemplioriaus skaitmeninimu, jeigu vėlesnių metų leidimai tekstu nesiskiria, bet saugoti reikia visus.

Skaitmeninimas iškėlė ir dar vieną visai naują problemą. Pradėjus skaitmeninti senuosius laikraščius, (tai kitas projektas – „Skaitmeniniai Estijos laikraščiai“), štai kas paaiškėjo. Visai natūralu, kad tuos laikraščių komplektus saugančios institucijos nori užpildyti ir „baltas“ dėmes: skaitmenina ir tuos laikraščių numerius, kurių savo kolekcijoje neturi, todėl pasinaudoja kitų bibliotekų ar archyvų komplektais. Taip atsiranda skaitmeniniai laikraščių komplektai, kurių realiame gyvenime nėra, nes virtualų skaitmeninį komplektą sudaro įvairiose atminties institucijose saugomi egzemplioriai. Skaitytojams tai patogu ir jie dėl to nesiskundžia, bet taip formuojama virtuali realybė.

Panašus dalykas iškyla ir skaitmeninant knygas. Kodėl nepasiskolinus trūkstamų knygos puslapių iš kito, kartais net kitos šalies bibliotekoje saugomo, egzemplioriaus? Žinoma, visa tai kruopščiai dokumentuojama, aprašoma, bet taip sukuriamas visai naujas skaitmeninis objektas, neturintis analogo realybėje.

ML. Kas iš to išeina?

T. Reimo. O išeina štai kas. Jeigu tektų virtualųjį skaitmeninį knygos egzempliorių palyginti su realia knyga – nepavyktų, kadangi tokio realaus egzemplioriaus išvis nėra. Tai virtualus egzempliorius, kuriam priklauso turėti atskirą pavadinimą. Įsivaizduokime, kad turime konvoliutą, vienai temai skirtą spaudinį iš keturių knygų, bet tik viena dalis priklauso „Raudonajai knygai“. Ką daryti: skaitmeninti tik tą dalį ar visą konvoliutą? Šį klausimą mūsų projekto komandai uždavė bibliotekininkai. Po diskusijų nusprendėme, kad tokiu atveju reiktų mikrofilmuoti ar skaitmeninti visą konvoliutą, nors „Raudonajai knygai“ priskirta tik jo dalis.

ML. Bet taip skaitmeninimas ar mikrofilmavimas pabrangtų kelis kartus. Gal būtų galima ieškoti kompromiso: skaitmeninti vieną rūpimą konvoliuto dalį, o kitas tris atidėti vėlesniems laikams, kai baigsis krizė, praturtės bibliotekos?

T. Reimo. To daryti kaip tik negalima. Kiekviena biblioteka privalo skaitmeninti ar pagaminti mikrofilmą viso konvoliuto, o ne jo dalies. Neardysime jo, kad saugotume tik rūpimą dalį. Reikia turėti mintyje, kad skaitmeninė kopija nėra archyvinė kopija, nes niekas nežino, kiek ilgai ji tvers. Estijoje archyvinė kopija – tai mikrofilmas. O elektroninės technologijos taip greitai kinta, tobulėja, kad nuolat tenka galvoti, kaip turimas laikmenas pervesti į kitą formatą. Mikrofilmai paprastai daromi spausdinto teksto saugojimui, bet ne naudojimui.

ML. Skaitmeninti spaudiniai priklauso nuo atsitiktinumų: gali išeiti iš rikiuotės atitinkami serveriai ir visa informacija gali būti prarasta?

T. Reimo. Stengiamasi turėti vertingų spaudinių archyvinę kopiją ir naudojimui skirtą kopiją. Pastarojoje galima keisti rezoliuciją, nedėti tuščių knygos lapų ar puslapių, bet archyvinei kopijai keliami daug griežtesni reikalavimai.

ML. Tarkime, tektų skaitmeninti Kazimiero Simonavičiaus XVII a. knygą „Didysis artilerijos menas“. Vieno kurio egzemplioriaus dalis puslapių šiek tiek nukentėjusi, todėl skaitmeninimui renkamės geriau išlikusį egzempliorių, gal net esantį kitos šalies bibliotekoje. Bet gaila ir kai kurių mūsų turimo egzemplioriaus puslapių, kur gali būti įvairių savininkų įrašų, pažymėjimų, ženklų, t. y. marginalijų. Juk tai irgi papildoma informacija apie retos knygos gyvenimą. Kaip elgtis?

T. Reimo. Estijoje turime priėmę normatyvinius pasiūlymus, į kuriuos siūlome atsižvelgti darant skaitmeninę kopiją. Archyvinei būtina mikrofilmuoti visus puslapius, net jei kai kurie tušti, jokio teksto ar iliustracijų nėra. Negalima praleisti iliustracijų ar keisti jų vietų. Jeigu originale iliustracijos supainiotos ar sukeistos vietomis, tai ir kopijoje šitai privalo būti. Jeigu šių reikalavimų laikysimės, skaitmeninė kopija galės būti pripažinta ir kaip archyvinė kopija.

ML. Jei turime knygą su marginalijomis ir be jų (tačiau geriau išsilaikiusią), kurią skaitmeninti?

T. Reimo. Patys bibliotekų specialistai turėtų nuspręsti, kurį egzempliorių pasirinks kopijai gaminti. Jei kopija analogiška originalui, elektroniniame kataloge turi būti nuoroda, kad kopija atitinka archyvinei kopijai keliamus reikalavimus. Dabar knygų ir kitų spaudinių originalai prieš kopijavimą ar skaitmeninimą konservuojami, įvertinama jų būklė.

ML. Prisilietus restauratorių rankoms dalis informacijos prarandama. Tarkime, potvynio metu išsiliejo Neris ir kai kurios knygos buvo šiek tiek paveiktos vandens ar drėgmės, o restauratoriai tuos „ženklus“ pašalino. Knyga „atjaunėjo“, bet dalis informacijos prarasta. Jokie pėdsakai neprimins potvynio padarinių knygai.

 T. Reimo. Dalį informacijos gali pradanginti restauratoriai, bet ne konservatoriai. Šie knygą tik apvalo, sutvirtina, bet nieko nekeičia. Pastaruosius penketą šešetą metų apie knygų restauravimą kalbama vis mažiau. Jeigu tenka knygai pridėti neišlikusius puslapius ar kaip kitai panašiai įsikišti, būtina, kad įdėtieji nauji puslapiai aiškiai skirtųsi nuo originalių. Paprastai itin retas knygas stengiamasi ne restauruoti, o konservuoti, kad būtų išvengta didesnių pažeidimų. Nustatomas popieriaus rūgštingumas ir stengiamasi, kad jis nedidėtų. Kartais valomos vietos, kur popierius tiesiogiai susiliečia su apkaustų metalu, bet jeigu bronzinis apkaustas pažaliuoja, stengiamasi tų apnašų neliesti. Retos knygos gali būti saugomos kartoniniuose dėžėse ar įdėkluose, svarbu, kad jie būtų pagaminti iš nerūgštinio kartono.

Taigi konservacija yra gerokai lankstenis ir „minkštesnis“ procesas, šiuo metu vis labiau taikomas knygoms. Restauravimas atliekamas tik labai retais atvejais.

ML. Kai kalbama apie architektūros ir kitų materialaus paveldo vertybių konservavimą ar restauravimą, vadovaujamasi tam tikrais tarptautiniais reikalavimais, kurie buvo priimti ir įteisinti kaip Venecijos chartija, Rygos chartija ir panašiai. O kokie tarptautiniai dokumentai reglamentuoja retų knygų konservavimą, kokių principų laikomasi?

T. Reimo. Negalėčiau pasakyti, kad knygų konservatoriai turėtų kokią nors atskirą chartiją, bet tam tikrų principų laikomasi. Pagrindinis – kuo mažiau keisti knygą. Beje, konservatoriai tarpusavyje dažnai nesutaria: vieni laikosi principo, kad prie knygos reikėtų kuo mažiau kišti pirštus, jokiu būdu nieko nekeisti; kiti – reikia jas restauruoti tam, kad jos atrodytų taip, kaip ir tada, kai buvo išspausdintos, įrištos ir paleistos į gyvenimą.

ML. Kaip šias prieštaras įveikia Estijos knygų konservatoriai?

T. Reimo. Laikosi kompromiso. Jeigu konservatoriai nekištų pirštų prie kai kurių blogai išsilaikiusių knygų, jos galėtų visai nunykti. Vadinasi, reikia imtis priemonių pratęsti jų gyvenimą. Kompromiso esmė ta, kad jei norima knygoje ką pakeisti, restauruoti, tai turi būti ne užglaistyta, o iš karto kiekvienam pastebima.

Bus daugiau

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Nuotraukoje:

Profesoriai Tiiu Reimo ir Domas Kaunas per kavos pertraukėlę spėja aptarti ir būsimosios konferencijos tematiką