Apie ekspertizę (2)
Kokios reikia „Mokslo Lietuvos“
Apie ekspertizę (2)
Pradžia Nr. 6
Vytautas Rimša Lietuvos bibliotekininkų draugijos garbės narys
Beletristinis (meninis, literatūrinis) kalbos stilius yra netinkamas ekspertiniuose mokslo darbuose, ir jis negali atstoti mokslinio kalbos stiliaus. Atidžiau pažvelkime į vieną iš „pagrindinių klausimų“, skirtų kultūros leidiniams tirti, į kuriuos kiekvienas ekspertas privalo atsakyti. „1. Ar Spaudos, televizijos ir radijo fondo (toliau – Fondas) parama įžiebė ugnį, kuri dega, plečiasi ir šildo (čia ir toliau patamsinta mano, – V. R.) ne tik nedidelį leidinio darbuotojų ratą, bet ir nemažą dalį visuomenės?“.
Kas galėtų pasakyti, kad pajuodinti citatos žodžiai nėra lakoniški ir poetiški, kad jie nešildo sielos ir nekelia teigiamų emocijų. Bet kas kita, jei į visa tai pažvelgsime mokslininko akimis. Šiuo atžvilgiu klausimas yra visai nevykęs ir netinkamas jokiai ekspertizei. Didžiausia bėda čia yra ta, kad jis yra pernelyg lakoniškas ir labai platus. Kiekvienas bent šiek tiek patyręs mokslininkas, perskaitęs tokį ekspertizės uždavinį, jo autorių būtinai iš karto paklaustų dviejų dalykų:
1) kokiomis priemonėmis ketinama išmatuoti šitą įžiebtą (ar neįžiebtą) ugnį, jos degimo ir plitimo procesų intensyvumą bei šildymo laipsnį? Juk tam nepanaudosi termostatų ar kitų įrenginių!;
2) kokiais mokslinio tyrimo metodais ekspertizės metu ketinama surinkti iš savo klausime numatytų tyrimo objektų – kultūros leidinių „darbuotojų rato“ ir „nemažos dalies visuomenės“ empirinius duomenis šiais (apie įžiebtą ar neįžiebtą ugnį, jos degimą, plitimą, šildymą) klausimais?
Paklaus, nes žino, jog į kiekvieną sau iškeltą klausimą baigus tyrimą (ar analizę, kaip vadina A. Navickas), tyrėjas privalo duoti atsakymą. Ir ne bet kokį atsakymą, o pagrįstą konkrečiais ekspertizės duomenimis.
Deja, nė vienas ekspertas į šį klausimą savo vertinimuose taip ir neatsakė. Veltui skaitytojas to ieškotų. Ir negalėjo atsakyti, nes užsibrėžė uždavinius, kuriems pasiekti nesurado priemonių – tyrimo metodų, matavimo kriterijų ar, sociologų žodžiais tariant, neparengė šiai ekspertizei atlikti ir jos uždaviniams išspręsti būtinų instrumentų. Tad, pamiršę savo ketinimus aiškintis ekspertizės metu „leidinių darbuotojų“ ir „nemažos dalies visuomenės“ nuomonę apie tas „ugnis“ ir „šildymus“, baigę ekspertizę, jie čia, rodos, apsiribojo vien keletu savų subjektyvių pasamprotavimų. Labai panašūs – abstraktūs ir beletristiški, yra ir kiti eksperto A. Navicko siūlomi „pagrindiniai klausimai“. Prisiminkime juos.
„2. Ar leidinys tobulėja, permąsto savo uždavinius, atsižvelgia į konteksto pokyčius, ieško geriausio jų aktualizacijos būdo?
3. Ar leidinys sugebėjo susikurti neginčijamai reikšmingą nišą Lietuvos viešajame gyvenime? Ar jis praturtina Lietuvos kultūrinį gyvenimą; sugeba palaikyti dialogą su kitais kultūros leidiniais?“
Skaitai, ir, rodos, nebereikia tiems leidiniams nei redaktorių, nei redakcijų darbuotojų, nei žurnalistų ar autorių, savo raštais palaikančių leidinius. Tiesiog išsiplėšė tas ar kitas leidinys iš spausdinimo mašinos nasrų ir nudūmė „tobulėti“, „pamąstyti“, „atsižvelgti“, „ieškoti“, „susikurti“, „praturtinti“, „palaikyti“.
Nieko panašaus nėra. Jeigu jau kas ir daro visa tai, tai tik šių leidinių redakcijų darbuotojai, pradedant vyriausiuoju redaktorium ir baigiant korektoriumi. Personifikacijų ar sudvasinimų čia nereikia, ne tas stilius. Mokslo kalboje siektina ne personifikacijų, metaforų, alegorijų ar kitų stilistinių įmantrybių, o konkretumo ir tikslumo.
Šiuo atveju personifikacijos labai sunkina ekspertų vertinimo tekstų supratimą. Pavyzdžiui, „Ar leidinys (...) atsižvelgia į konteksto pokyčius, ieško geriausio jų aktualizacijos būdo?“ Ką pagal ekspertą A. Navicką, leidinys turi aktualizuoti, taip ir lieka neaišku – kontekstą ar jo pokyčius? Pagaliau, kas tie patys kontekstai – socialiniai, kultūriniai, moksliniai, ekonominiai ar leidybiniai, poligrafiniai, techniniai? Ar autorius pats suprato, ką norėjo pasakyti? Mokslinė kalba tuo ir skiriasi nuo kitų stilių, kad ji yra konkreti ir absoliučiai tiksli, turinti savus, specialius terminus. Visokiausioms bendrybėms, abstrakcijoms, neapibrėžtumams ir daugiaprasmiškumams, tokiems kaip „kontekstai“, „savirefleksijos“, „problemų tirštumas“, „investicijos į viešą erdvę“, „leidinių pavidalai“ ir pan., čia tikrai ne vieta.
Kodėl, pavyzdžiui, autorius taip įsitikinęs, kad SRTR fondo „(...) parama turėtų būti traktuojama pirmiausia kaip investicija į viešą erdvę...“ Juk visi žinome, kad bet koks leidinys pirmiausia skirtas žmogui, žmonių grupėms ar visai visuomenei. Viešai ar neviešai (uždarai, privačiai ar dar kt.) erdvei jis jokios reikšmės ar įtakos neturi. Pagaliau ir pats SRTR fondo pavadinimas rodo, kad tarp kitų socialinės informacijos priemonių jis dar yra ir spaudos (o ne viešų erdvių!) rėmimo fondas. Tad iš kur čia ta investicija į viešą erdvę? Jeigu jau taip, tai gal tada ir patiems ekspertams reikėjo atlikti ne kultūros leidinių, bet tos „viešos erdvės“ ekspertizę ir paskelbti jos vertinimus.
