Genų mokslo takais ir takeliais (2)
Pradžia Nr. 6
Su Mokslo Lietuva toliau tęsia pašnekesį Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Žmogaus ir medicininės genetikos katedros vedėjas, šio universiteto ligoninės Santariškių klinikų Medicininės genetikos centro direktorius, Lietuvos žmogaus genetikos draugijos pirmininkas, 2005 m. Lietuvos mokslo premijos laureatas prof. habil. dr. Vaidutis Kučinskas. Evoliucijos mokslo dar niekas nepaneigė Senųjų autorių knygose buvo kalbama apie didžiąją Kūrėjo ar Gamtos paslaptį, išmintį, nes štai koks įstabus rezultatas – gyvybės formų įvairovė ir tikslingumas. Sugebančiam įžiūrėti, matyti ir stebėtis žmogui išties lieka viena – pripažinti esant aukštesnę išmintį. O ar genetikos mokslo atstovai sugeba stebėtis? Gal į visą gyvąjį pasaulį žvelgia tik per DNR ir RNR rinkinį? Juk ir į didingą katedrą galima žvelgti kaip į tam tikrą plytų rinkinį.
Daugelis gyvybės reiškimosi formų įrodyti evoliucionizmo, ir mokslas tuo neabejoja. Aišku, šiandieninis gyvybės evoliucionavimo supratimas gerokai skiriasi nuo to, kuris buvo Čarlzo Darvino (1809–1882) laikais. Juk ir Č. Darvinas ne tuščioje vietoje sukūrė savo evoliucijos mokslą, nes iki jo buvo Žoržas de Biufonas (Georges de Buffon, 1707–1788), Žanas Batistas de Lamarkas (Jean Baptiste de Lamarck, 1744–1829) ir kiti. Tiesa, Č. Darvinas visa tai surašė į elegantišką sistemą. Pateikė faktų seką, kuri įrodė evoliucijos teorijos teisingumą. Ir kiti tyrinėtojai matė tuos pačius faktus, bet kažkodėl nesugebėjo pateikti tokio apibendrinimo. Tuo ir pasireiškė Č. Darvino genialumas. 1859 m. jis paskelbė veikalą Rūšių atsiradimas natūraliosios atrankos būdu. Jame teigiama, kad gyvybė žemėje atsirado per milijonus metų kaip natūralių procesų rezultatas.
Vėliau ta teorija buvo pildoma ir tobulinama, nes nuolat atsiranda naujų faktų. Šiandien gal jau ne visai tinka sąvoka darvinizmas, tiksliau būtų – evoliucionizmas, evoliucijos teorija. Mokslas akivaizdžiai rodo, kad augalų ir gyvūnų rūšys turėjo evoliucionuoti, ir jos evoliucionavo, t. y. kito ir viena iš kitos atsirasdavo nuosekliai. Organizmai vystėsi tobulėjimo kryptimi, bet tai nereiškia, kartoju, kad pats organizmas ryžosi ar „nutarė“ tobulėti ir tapo toks, koks yra. Gamta vykdė negailestingą atranką.
Ar visose mūsų planetos vietose evoliuciniai procesai vyko vienoda sparta? Gal klimatas ar kitos aplinkos sąlygos (kad ir natūralus grunto radioaktyvumas) galėjo turėti įtakos?
Neabejotinai, vertinant aplinkos poveikį globaliai, skirtumai pasaulyje yra akivaizdūs. Tačiau konkrečiai įvertinti šių skirtingų poveikių galutinį veikimą ir rasti skirtumus vis dar nepavyksta.Tarkime, yra gerai žinomas netgi skirtingas jonizuojančios spinduliuotės intensyvumas tam tikrose geografinėse vietovėse. Eksperimentais įrodyta, kad jonizuojanti spinduliuotė yra stiprus mutagenas, t. y., sukelia mutacijas. Pavyzdžiui, vienoje Indijos valstijoje yra padidintas radioaktyvumas. Tačiau nepavyko įrodyti, kad šis poveikis yra naujų mutacijų šaltinis. Tai anaiptol nereiškia, kad ji neveikia, bet rodo, kad galbūt naudojami netinkami metodai. Kitų evoliucinių veiksnių poveikis skiriasi įvairiose geografinėse teritorijose. Tačiau labiausiai žmonių populiacijas veikia migracijos.
Populiacinės genetikos prasme žmonija maišosi kaip niekada intensyviai. Aišku, migracijos pasaulyje visada vyko. Visi tyrimai, taip pat ir tie, kuriuose man pačiam teko dalyvauti kartu su kitų šalių Europos ir pasaulio mokslininkais, parodė, jog pagrindinė populiacijas formuojanti jėga buvo migracijos. Veikė ir kitos jėgos: gamtinė atranka, genų dreifas, mutacijos ir kita. Nenorėčiau leistis į detales, nes tai sudėtingas dalykas, kurį nėra paprasta paaiškinti keliais sakiniais.
Tos žmonių grupės, kurios kraustėsi iš pietų į šiaurę ar šiaurės vakarus, apsistodavo tam tikrose geografinėse platumose daugeliui metų, gal net tūkstančiams metų. Santuokų struktūra lemdavo, kokia gims naujoji karta. Tai pasakytina ir apie Lietuvą. Būtent tai ir aprašau savo knygoje Genomo įvairovė: lietuviai Europoje. Ką mums rodo tarpukario Lietuvoje santuokų struktūra? Kuo giliau į praeitį, tuo sutuoktinių gimimo vietos artimesnės. Pavyzdžiui, parapijos, apylinkės ribose. Jeigu tie gimimo vietų atstumai yra labai nedideli, tai tokia populiacinė grupė yra gana uždara. Analizuodamas santuokų struktūras paprastai išskiriu tam tikrą arealą, nes tie žmonės tuokdamiesi sukuria tarsi lokalią populiacinę grupę, kurioje veikia savi dėsningumai. Tokios lokalios grupės genai po visą Lietuvą nepasklinda, bet savitas genofondas kaupiasi, formuojasi tam tikroje Lietuvos dalyje. Tarkime, parapijos lygmeniu.
Bet dabartinės lietuvių tautos maišymasis, migracijos intensyvumas kaip niekada intensyvus. Socialine, demografine, tautos išlikimo prasme pavojus neabejotinas. O kaip yra vertinant pagal genetinius padarinius?
Kol kas tas migracijos intensyvumas didėja į išorę, bet ir pačioje Lietuvoje didėja bendra populiacijos genetinė įvairovė. Ir tai gerai. Bet, žinoma, nieko gero, kad mūsų piliečiai išvažiuoja. Esant tokiai pagrindinei migracijos krypčiai, genetine prasme populiacijos struktūrai tai turės tam tikrų padarinių.
Gerai populiacijos genetinio atsparumo požiūriu?
