Penkiasdešimt metų onkologijos moksle

Aišku, sunku susitaikyti su mintimi, kad Motinėlė gamta, atrodytų, labiau rūpinasi ląstelėmis, o ne organizmu ir mąstančiu individu. Deja, su tokia neteisybe tenka taikstytis, nes gamtos dėsniams apskritai netinka žmogiškosios kategorijos: teisinga, neteisinga, gėris, blogis ir t. t. Gamta turi savo vidinę veikimo logiką, paklūstančią labiau fizikiniams, cheminiams, apskritai biologiniams ir matematiniams dėsningumams, o ne moralės ar teisingumo dėsniams. Vis dėlto į vieną gamtos tikslingumo pasireiškimą galėtume atkreipti dėmesį: vėžinių ląstelių pažeistas organizmas (jeigu augimas nesustabdomas) žūva ir taip nutrūksta organizmo vėžinių ląstelių tolesnis augimas.

Žmonės jai buvo geri

Įdomu, kad savo kelią į naują vėžio kilmės teoriją prof. E. Moncevičiūtė-Eringienė pradėjo dar būdama jaunutė aspirantė. Dirbo Eksperimentinės medicinos instituto mikrobiologe ir tyrinėjo bakterijų rezistentiškumą antibiotikams. Tada ir kilo mintis, kad bakterijoms galiojantis rezistentiškumas turėtų tikti ir kitoms ląstelėms, vadinasi, tai visai gyvajai gamtai būdinga savybė, paklūstanti bendram dėsningumui. Todėl jauna mokslininkė 1957 m. ir perėjo dirbti į onkologijos mokslų sritį, kur rezistentiškumo fenomeną, kaip svarbiausią gyvosios gamtos išlikimo dėsningumą, pradėjo tyrinėti vėžinėse ląstelėse. Daug metų turėjo praeiti, kol visa sukaupta tyrimų medžiaga sugulė į nuoseklią ir originalią vėžio kilmės teoriją.

Galima tik spėlioti, kaip būtų susiklostęs jubiliatės mokslinis ir gyvenimo kelias, jeigu ne Lietuvos mokslo autoritetų palaikymas. E. Moncevičiūtė-Eringienė labai dėkinga mokytojui mikrobiologui, imunologui prof. Vytautui Girdzijauskui (1904–1972), ją skatinusiam gilintis į mokslo problemas. Sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis, kai atrodė, kad dėl šeimos aplinkybių teks atsisveikinti su mokslo institucija, ją palaikė Lietuvos mokslų akademijos prezidentas akad. Juozas Matulis. Mat 1981 m. jubiliatės vyras Kazys Eringis, Lietuvos mokslų akademijos Botanikos instituto Ekologijos laboratorijos vadovas politinio prieglobsčio pasiprašė JAV ambasadoje Seišelių Respublikoje ir į Lietuvą grįžo tik 1992 metais. Todėl profesorė J. Matuliui ir V. Girdzijauskui kasmet per Vėlines nepamiršta uždegti po žvakutę.

Kiek turime naujų teorijų kūrėjų

Ar daug Lietuvoje turime naujų mokslo teorijų ar atrastųjų gamtos dėsnių autorių? Pirmiausia, kas šauna į galvą – tai fizikochemikas Teodoras Grothusas (Theodor Grotthuss, 1785–1822), pirmosios elektrolizės teorijos (1805 m.) ir pirmųjų dviejų fotochemijos dėsnių (1818 m.) autorius. Matematikas Jonas Kubilius (g. 1921) – tikimybių teorijos ir skaičių teorijos Lietuvos mokyklos kūrėjas. Iš J. Kubiliaus tyrinėjimų visumos susidarė nauja matematikos šaka – tikimybinė skaičių teorija, kuri išdėstyta monografijoje Tikimybiniai metodai skaičių teorijoje (pirmas leidimas rus. k. 1959, antras – 1962 m., angl. k. 1964, 1968, 1978 m.).

Ir vis dėlto samprotauti apie naujų teorijų kūrėjus daug sunkiau, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Pirmiausia reikėtų sutarti, ką laikysime nauja teorija. Nereikėtų į vieną suplakti teorijos ir technologijos. Vienas dalykas – teorija mokslo istorijos požiūriu, visai kitas – dabarties kriterijai. Ko gero, ne tiek jau daug mokslininkų atitiktų naujos teorijos kūrėjo kriterijams. Tačiau tarp tų, kuriems taikytinas naujos teorijos kūrėjo statusas, turėtų būti ir prof. E. Moncevičiūtės-Eringienės pavardė. Profesorė yra paskelbusi per 200 mokslo darbų, yra 7 monografijų autorė arba bendraautorė. Jos originali vėžio kilmės teorija yra paskelbta monografijoje Vėžys: lėtiniam žalojimui atsparių ląstelių evoliucinė atmaina, taip pat tarptautinėje spaudoje: Journal of Experimental & Clinical Cancer Research (September 2000 – Vol. 19–N. 3, 335–348), žurnale Medical Hypotheses (2005, 65, 595–604) ir kituose leidiniuose. Profesorės mokiniai sėkmingai dirba ir toliau ieško savo kelio moksle.

Kelis kartus prof. E. Moncevičiūtės-Eringienės darbai buvo pristatyti Lietuvos mokslo premijai, bet ligi šiol nebuvo deramai įvertinti. Onkologijos instituto mokslininkų nuomone, jie verti aukščiausio mūsų valstybės apdovanojimo. Nors ką žmogus žinai, koks yra tas aukščiausias apdovanojimas. Štai instituto vyriausioji mokslo darbuotoja dr. Janina Didžiapetrienė, sveikindama jubiliatę, kartu ir Onkologijos institutui palinkėjo visada turėti tokių profesorių ir asmenybių, kokie buvo ir dar tebėra iš tos pirmosios onkologų kartos. Tarp jų – ir prof. E. Moncevičiūtė-Eringienė. Puikus palinkėjimas, o jį pelnyti pavyksta ne vien moksliniais laimėjimais, kad ir kokie dideli būtų. Matyt, reikia ir daugiau – turtingos ir žmonėms dosnios asmenybės, nes kolegų, bendradarbių nuomonė yra pats tiksliausias barometras, kurio rodyklių nepasuksi nei į priekį, nei atgal.

Gediminas Zemlickas

Nuotraukoje: Prof. Elenos Moncevičiūtės-Eringienės 80-mečio pagerbimo renginyje: dr. Dainius Characiejus, prof. Konstantinas Povilas Valuckas, habil. dr. Janina Didžiapetrienė, prof. Laima Griciūtė ir prof. Algirdas Jackevičius