Penkiasdešimt metų onkologijos moksle

Kovo 21-ąją, per patį lygiadienį, Vilniaus universiteto Onkologijos instituto salėje buvo galima išvysti mūsų medikus ir mokslininkus, kurie ne vieną savo gyvenimo dešimtmetį atidavė gydydami ligonius nuo piktybinių navikų, aiškindamiesi šios ligos atsiradimo priežastis ir ieškodami naujų, veiksmingesnių gydymo būdų. Daugelis vilkėjo baltais chalatais, atėję tiesiai iš laboratorijos ar palatos, nes buvo įprastos darbo dienos rytas.

Kita vertus, tai buvo ir neįprasta diena, nes Onkologijos institute buvo pagerbiama prof. Elena Moncevičiūtė-Eringienė. Proga išskirtinė: profesorei sukako 80 metų, bet jubiliatė žvali, gyvybinga, tad institutui dar labai praverčia ir jos kaip profesorės konsultantės paslaugos.

Onkologija dėkinga imunologijai

Jubiliejai po vieną nevaikšto, bent jau prof. Elenos Moncevičiūtės-Eringienės atveju tai šventa teisybė. 1957 m. pabaigoje dar tik mokslininkės veiklą pradėjusi E. Moncevičiūtė-Eringienė buvo priimta į tuometinę Lietuvos TSR sveikatos ministerijos Onkologijos mokslinio tyrimo instituto Patofiziologijos laboratoriją. Nesunku apskaičiuoti, kad nuo to įvykio praėjo 50 metų. Atkurtajam Onkologijos institutui, jubiliatei ir visiems, dalyvavusiems pagerbiant mūsų žymiąją mokslininkę, tai išskirtinis įvykis.

Labai glaustai, tiesiog vienu sakiniu Onkologijos instituto direktorius prof. Konstantinas Povilas Valuckas apibūdino visą esmę: prof. Elena Moncevičiūtė-Eringienė 50 metų diena iš dienos institute dirbo mokslininkės, tyrinėtojos, sveiko gyvenimo būdo puoselėtojos ir visuomenininkės didelį darbą. Šį labai informatyvų sakinį išskleidė, profesorės nueitą kelią nušvietė jos ilgametis mokinys Onkologijos instituto direktoriaus pavaduotojas mokslui dr. Dainius Characiejus.

Jis priminė, kad E. Moncevičiūtei-Eringienei yra tekę vadovauti Onkologijos instituto Patologinės fiziologijos laboratorijai, o vėliau ir jos dėka įkurtai Profilaktinės imunologijos laboratorijai (1978–2000 m.). Tai, kad imunologijos mokslui Onkologijos institute tenka reikšminga vieta, didelis prof. E. Moncevičiūtės-Eringienės nuopelnas. Tyrinėjant vis labiau ryškėjo imuninės sistemos mechanizmo sudėtingumas. Kolegų tvirtinimas, kad onkologijos mokslo laimėjimai labai priklauso nuo imunologijos laimėjimų, – subtilus būdas pasakyti komplimentą jubiliatei. Išaiškėjo, kad imuninė sistema priklauso nuo daugelio tarpusavyje sąveikaujančių komponenčių, o prof. E. Moncevičiūtės-Eringienės darbai rodė, kad net kai kurioms sistemos komponentėms silpnėjant, kitos perima susilpnėjusiųjų funkcijas, kompensuoja jų trūkumus. Profesorė pasiūlė metodą, kuriuo galima vertinti imuninės sistemos sudėtingumą – apibrėžė 6 imuninės sistemos būklę klasifikuojančias kategorijas. Pasiūlė ir praktinį metodą, kurį taikant buvo galima nustatyti, kokia yra konkretaus žmogaus imuninės sistemos būklė. Nieko nuostabaus, kad prof. E. Moncevičiūtė-Eringienė taip karštai propaguoja sveiką gyvenseną, nes tai pats tikriausias būdas stiprinti imuninę sistemą, vadinasi, didinti organizmo galias ir gebėjimą priešintis ligoms.

Svarbiausias gyvenimo darbas

Daugelis jaunesniųjų kolegų taikytais profesorės paskelbtais matematiniais medicininės statistikos metodais, nes mokslininkės darbams apskritai būdingas matematinis tikslumas, rėmimasis matematine statistine analize. Vis dėlto reikšmingiausias E. Moncevičiūtės-Eringienės mokslinis darbas – tai jos originali vėžio kilmės teorija, kuri medicinos literatūroje vadinama nauja vėžio kilmės evoliucinio atsparumo teorija. Mokslo Lietuva šiai teorijai yra skyrusi ne vieną publikaciją (1999 m. Nr. 13-14, 2001 m. Nr. 22, 2006 m. Nr. 5 ir 6), tad priminsime tik pačią teorijos esmę.

Normalios ląstelės, reaguodamos į žalojančius aplinkos veiksnius (cheminę taršą, ultravioletinę ir jonizuojančią spinduliuotę, tabako dūmus, kenksmingus gamybos veiksnius, alkoholį, kai kuriuos vaistus, tarp jų antibiotikus ir t. t.), siekdamos išgyventi turi vienintelę „išeitį“ – prisitaikyti prie lėtinių žalojančių veiksnių. Evoliucijos eigoje suformuoti ląstelės atsparumo genai, gelbėdami ląstelę, tampa kancerogenezės proceso svarbiausiu „varikliu“. Pažeistoje ląstelėje jie, sąveikaudami su onkogenais, paskatina pastarųjų veiklą.Visa bėda organizmui, kad prisitaikiusi prie kenksmingos aplinkos ląstelė pati pasikeičia – iš sveikos gali tapti vėžine. Ląstelė prisitaiko prie pakitusių aplinkos sąlygų, tačiau nutrūksta nuo „pavadžio“ ir pradeda sparčiai daugintis, tarsi norėdama pavojaus akivaizdoje suspėti atlikti jai pačios Gamtos duotą užduotį. Tą užduotį būtų galima apibūdinti labai paprastai: išlikti, perduoti įgytą ir sukauptą informaciją toliau, taigi užtikrinti evoliucijos eigos nenutrūkstamumą. Bet kartu tai ir mirties nuosprendis organizmui: besidauginanti ir jokių stabdžių nepaisanti ląstelė pradeda gyventi sau, pamiršusi apie bet kokią tarnystę organizmui. Procesas baigiasi piktybiniu naviku, alinančiu ir galiausiai suardančiu organizmą.

Darytume esminę klaidą, jeigu manytume, kad vėžiniai susirgimai – tai Gamtos klaida, išimtis iš bendros taisyklės. Deja, ir tą parodė savo tyrinėjimus vainikavusia teorija prof. E. Moncevičiūtė-Eringienė, tai visai ne išimtis iš bendros taisyklės ir ne skaudus lemtingas atsitiktinumas, bet gyvybės evoliucijos eigoje susiformavo dėsningumas: norėdama išlikti ląstelė tampa rezistentiška ir galop vėžine. Tai ląstelės „mokama“ kaina už išlikimą.