Modernusis mokslas ir jėzuitai (8)

Pradžia 2006 m. Nr. 6, 7, 11, 14, 16, 2007 m. Nr. 1, 14.

2008 m. Lietuvos jėzuitų provincijai sukaks 440 metų. Su prof. Romualdu Šviedriu toliau nagrinėjame jėzuitų vaidmenį moderniojo mokslo formavimuisi, taip pat jų veiklos svarbą Lietuvos mokslo istorijai.

Grąžinta ne visa skola

Vis dėlto Vilniaus akademijai per pirmąjį darbo šimtmetį (1579–1679) nepavyko grąžinti skolos matematikai. Į Vilnių atvykę užsieniečiai matematikai nebuvo žymūs mokslininkai ir nesugebėjo įkvėpti savo auklėtinių. Be to, pasitaikydavo metų, kai matematika išvis nebuvo dėstoma.

Trūko dėstytojų?

Neaišku, ar tai buvo daroma dėl dėstytojų stokos, ar dėl kitų priežasčių. Didžiulėje Lietuvos–Lenkijos teritorijoje mokyklų tinklas sparčiai augo. Tarp 1571 ir 1773 m. (jėzuitų ordino uždarymo metai), taigi per 202 metus, buvo 68 metai, kai matematika išvis nebuvo dėstoma. Per likusius 134 metus, kai dėstyta, net 26 jėzuitai Vilniuje dėstė tik po vienus metus, ir tik 28 jėzuitai dėstė daugiau negu metus. Tokiomis sąlygomis jie neturėjo galimybių įsigilinti į dėstomą dalyką. Ką jau kalbėti, kad parašytų ir išspausdintų vadovėlį, publikuotų reikšmingesnį veikalą, kuris pastūmėtų pirmyn kokią nors matematikos šaką.

Turėjome savąjį Archimedą

Pirmas gabesnis ir žymesnis matematikas buvo Osvaldas Krygeris (Kriugeris, 1598–1665). Jis ne tik dėstė ilgiausiai, net keturiolika metų, bet taip pat išugdė auklėtinių, kurie domėjosi mokslu ir pradėjo skelbti mokslinius darbus. Apie tai jau kalbėjome.

Bet nepasakėme, kad dėl sugebėjimo gaminti puikius prietaisus Osvaldas Krygeris buvo pelnęs XVII a. Archimedo vardą.

Karas su Maskva, prasidėjęs 1654 m., ir rusų kariuomenės įsiveržimas į Vilnių nutraukė šią prasidėjusią vaisingą veiklą. Dalis universiteto dėstytojų ir auklėtinių pasitraukė į Vakarus. Tarp jų buvo ir Adomas Adamandus Kochanskis (1631–1700), vienas iš tikrai aukšto lygio matematikų.

Pagarsėjo ne vien kaip matematikas, bet ir kaip astronomas, filosofas, filologas, laikrodžių ir chronometrų konstruktorius. Taigi tipiška renesanso laikų asmenybė. Suprantu, kodėl pabrėžiate Kochanskio indėlį į matematikos mokslą: toks požiūris mums padės atskleisti būtent šio mokslo vietą senajame Vilniaus universitete.

Kochanskis pasitraukė į Aukštutinio Reino provinciją, ten studijavo, dirbo profesoriumi Viurcburge, Bamberge, Manheime ir Maince, bendravo su žymiais mokslininkais, tiek jėzuitais, tiek pasauliečiais, tarp jų ir matematikais. Vienas iš jų buvo Gotfrydas Vilhelmas Leibnicas (Gottfried Wilhelm Leibnitz, 1646–1716). Gaila, bet Kochanskis niekuomet negrįžo į Vilnių ir Lietuvos jėzuitų provinciją.

Jei jau užsiminėte apie Kochanskio ir Leibnico ryšius, tai pasakykime, kad Vilniaus universiteto bibliotekoje saugomas spaudinys su jų 36 laiškais, rašytais 1670–1698 metais. 24 Kochanskio laiškai Leibnicui ir pastarojo 12 laiškų Kochanskiui. Dar pasakykime, kad savo darbus Kochanskis skelbė ir Leibnico 1682 m. įsteigtame žurnale „Acta Eruditorum“.

Tai vienas iš svarbių mokslinių žurnalų, kuriame jėzuitai publikuodavo savo darbus. Tiesa, jėzuitai turėjo ir savo žurnalą Trevoux….

Osvaldas Krygeris mirė 1665 m. (Bostone išleistoji Lietuviškoji enciklopedija teigia, kad Osvaldas Krygeris mirė 1655 m. Gardine), o Vilniaus universitetas dėl karo su Maskva buvo uždarytas nuo 1655 iki 1663 metų. Bet prisiminkime, kad Osvaldui Krygeriui be matematikos dar tekdavo dėstyti hebrajų kalbą ir teologiją. Tokios darbo sąlygos vyravo Lietuvos jėzuitų provincijoje, o kitose šalyse jau buvo leidžiama gabiems matematikams dėstyti vien tik savo srities kursus. Tad nuolatinių matematikos dėstytojų trūkumas neleido Vilniui grąžinti skolos Europai per pirmąjį jėzuitų akademijos gyvavimo šimtmetį.

Vilniuje stiprintas matematikos mokslas

Praėjus devyneriems metams nuo 1655 m. karo su Maskva pradžios, Vilniaus universitetas pamažu ėmė atsigauti. Grįžo nuo karo baisumų pabėgę jėzuitai. Universitetas kėlėsi iš labai sunkios būklės, nes, kaip rašė amžininkai, Vilniuje nebuvo nė vieno laisvo kambario, kuriame būtų galėję įsikurti į Vilnių grįžę jėzuitai. Visiškai buvo nualinti universitetui priklausę dvarai, iš kurių gaunamų pajamų universitetas ir gyveno. Žinoma, neskaitant mecenatų dotacijų.

Tų Vilniaus akademijai-universitetui priskirtų dvarų buvo nemažai – Dvarykščių, Maišiagalos, Širvintų, Rykantų, Joniškio, Medininkų valdos, taip pat kiti dvarai, kaimai, malūnai, karčemos, namai ir t. t. Pašlijus valstybės ekonomikai ir ūkiui, Vilniaus universiteto padėtis buvo sunki.

Praūžus karo audroms, Lietuvos jėzuitų provincijolas mėgino susigrąžinti Kochanskį į Vilnių, bet šis jau dirbo su kitais žymiais kitų šalių jėzuitų mokslininkais, matematikais ir visai nenorėjo grįžti. Jokie raginimai nepadėjo. Akivaizdu, kad jis nenorėjo Vilniuje dirbti vienui vienas. Tada kilo mintis įsteigti Vilniuje aukšto lygio matematikos kursus ir pakviesti bent du gabius matematikus. Be Kochanskio buvo dar pakviesta antra įžymybė – Adalbertas Tilkovskis (1625–1695). Jis studijavo Vilniuje, jau buvo parašęs nemažai mokslo veikalų, mokėjo devynias kalbas ir palaikė ryšius su garsiausiais jėzuitų mokslininkais – Atanazijumi Kircheriu (Athanasius Kircher, 1601–1680) ir Honoratu Fabri (Honorat Fabri, 1607–1688). Kochanskis dirbo ir su Gasparu Šotu (Gaspar Schott, 1608–1666), dėstė Florencijoje ir Prahoje. Tad nenuostabu, kad jis nepaisė Lietuvos jėzuitų provincijolo raginimų grįžti į Vilnių.

Dar pridurkime, kad pažintys su to meto mokslo įžymybėmis buvo užsimezgusios dar Kochanskiui ir Tilkovskiui dėstant Vilniaus universitete. Kochanskis tada pasistengė, kad Vilniaus universiteto bibliotekoje būtų net 13 K. Šoto knygų ir A. Kircherio „Misurgia“(1650). Man nesunku komentuoti šiuos dalykus, nes rankose turiu Broniaus Riaubos straipsnį „Kochanskis, Leibnizas ir Lietuva“, padovanotą paties autoriaus. Straipsnis 2004 m. išspausdintas „Kultūros baruose“ (Nr. 4).

Jis atvyko 1673 m. ir dvejus metus dėstė Vilniaus universitete. Per tą laiką provincijolas bergždžiai stengėsi priversti Kochanskį sugrįžti. Buvo net apeliuojama į jėzuitų ordino generolą, bet šis užjautė Kochanskį ir delsė griežtai įsakyti važiuoti į Vilnių. Tuo tarpu Tilkovskis, atidavęs dvejus savo metus projektui kurti aukštosios matematikos kursus ir matydamas, kad liks vienas, susikrovė lagaminus ir išvyko. Kai pagaliau 1680 m. Kochanskis, paragintas ordino generolo, nenoriai, neskubėdamas keliavo iš Prahos į Vilnių, pakeliui jį karalius Jonas III Sobieskis (1629–1696) paprašė atvykti į Varšuvą dirbti karališkuoju bibliotekininku ir dėstyti matematiką karalaičiui.

Lietuvą ištikę kataklizmai

Kad ir kaip sunkiai sekėsi, bet po A. Tilkovskio Vilniaus universitete jau 30 metų matematika buvo dėstoma be pertrūkių. Tačiau XVIII a. prasideda Šiaurės karu, į kurį buvo įvelta Lietuva, ir naujomis visą kraštą užgriuvusiomis nelaimėmis. 1702 m. Vilniaus miestą plėšia švedai. 1705 m. miestą nusiaubia didelis gaisras. 1710 m. maras nusineša 35 tūkst. gyventojų aukų. Daug jėzuitų miršta slaugydami maru užsikrėtusius ligonius. 1715 m. – gaisras. 1733 m. – įsiveržia rusai. 1739 m. – gaisras nušluoja tris ketvirtadalius miesto. Gaisras vėl kyla 1741 ir 1748 metais. Tas pats ir kitais, 1749 metais.