Kalba buvo lietuviškumo atrama. Bet ar išliks ateityje? (2)
Pradžia Nr. 3
Kalbiname Vilniaus Gedimino technikos universiteto Mokslotyros centro darbuotoją prof. Algimantą NAKĄ, Universiteto muziejaus kūrėją ir vadovą, kasmet Universitete rengiamų mokslo istorikų konferencijų organizatorių. Svarbu pastebėti gerus darbus Gerbiamasis profesoriau Algimantai, prakalbome apie svarbius mokslo ir kultūros istorijos dalykus. Jie mums gali būti neblogas lakmuso popierėlis, padedantis susivokti ir dabartyje. Kuo mokslo istorija svarbi aukštajai technikos mokyklai?
Mano protu, mokslo istorija aukštojoje technikos mokykloje turi dar vieną požymį. Esame ne bet kokia, o technologiška, techninė aukštoji mokykla. Dar 1993 m., kai prof. Edmundas Kazimieras Zavadskas mane pastūmėjo į šią veiklos sritį (profesorių galėčiau pavadinti savo kaip mokslo istoriko patriarchu), jau tada kalbėjom, kad mūsų aukštoji mokykla taps tikru universitetu, jeigu sugebės humanitarizuotis. Bendromis pastangomis ėmėmės darbų, kurie būtent į tai buvo nukreipti. Be palankaus universiteto vadovų požiūrio tie darbai būtų paprasčiausiai neįmanomi. Šitai suvokdamas stengiuosi nešykštėti gerų žodžių Universiteto vadovams, bet iš šalies kai kam atrodo, kad esu konformistas, mėginu prisigerinti.
Bet mano giliu įsitikinimu labai svarbu pastebėti valdžios ir galią turinčių žmonių gerus darbus. Tegul tai bus Vyriausybės, Seimo narių ar universiteto vadovų darbai – juos būtina deramai įvertinti. Reikia apie tai garsiai kalbėti, nebijoti geru žodžiu paskatinti vertus asmenis. Nemanau, kad tai ką nors bendro turi su prisitaikėliškumu.
Mums tai nelabai būdinga – pastebėti kitų gerus darbus. Kaip manote? Mėgstame skųstis, aimanuoti, todėl mūsų tautos simboliu galėtų būti amžino liūdesio ir gedėjimo įvaizdis. Beje, Rūpintojėlis tą lietuviškosios sielos ypatybę ir perteikia.
Esame verkšlentojų tauta. Nenoriu minėti labai teisingų buvusio finansų ministro Romualdo Sikorskio žodžių, kuriais jis lietuvius pavadino ne itin maloniai, bet labai teisingai – veršių tauta.
Nesąmonių neskubėta protokoluoti
Atsigręždamas kad ir į mūsų Universiteto gyvenimo laikotarpį po Nepriklausomybės atkūrimo, akivaizdžiai matau, kad esame labai daug padarę. Universiteto vadovai išvardytų tikriausiai kitus darbus, o aš žvelgiu iš mokslo istoriko pozicijų. Turime du muziejus, išleidome daug išties neblogų knygų, per 14 metų pavyko surengti 11 mokslo ir technikos istorijai skirtų konferencijų. Argi blogai?
Sunku patikėti, kad tuo ir pasitenkinsite.
Šiais metais pradėsime leisti mokslinį mokslo istorijos žurnalą, bet galimas daiktas jame bus spausdinami ir su mokslo istorija susiję edukologijos, pedagogikos bei kitų sričių straipsniai. Vakarykštė diena – jau tampa istorija.
Ir taip, ir ne. Pavienis faktas, įvykis istorijos dalimi virs tada, kai bus apmastytas ir įprasmintas įvykių tėkmėje, ras savo deramą vietą Universiteto ar šalies gyvenimo raidoje. Bet įvykis turi būti įprasmintas kaip visumos dalis.
Sutinku, bet labai svarbu kaupti ir kasdienio gyvenimo informaciją. Jeigu jos nefiksuosime, praradimai bus neišvengiami. Man teko rengti VGTU 50-mečiui skirtą didelį veikalą Vilniaus Gedimino technikos universitetas. 1956–2006, išnagrinėti daug archyvinės medžiagos. Kalbu apie tuos šaltinius, kurie man buvo pasiekiami. Visko fiziškai niekada neįmanoma aprėpti, bet išsinagrinėjau pagrindinius dokumentus – rektorato, tarybų, katedrų posėdžių protokolus. Ir kas krito į akis: per 50 metų kai kurie klausimai tuometiniame Vilniaus inžineriniame statybos institute, VGTU pirmtake, buvo visiškas tabu. Nors ir būdavo svarstomi, bet į protokolus nepatekdavo. Pavyzdžiui, buvo svarstoma rusų kalbos vartojimo, stiprinimo ir plėtimo klausimai 1976 m. garsiųjų „Taškento nutarimų šviesoje“. Toje archyvinėje medžiagoje galima rasti kažkokius nutarimus ar tik užuominas, bet ne diskusijų protokolus.
Bijota, kad viešai išsakytos nesąmonės išliks istorijai, todėl neprotokoluota?
Bijota apie tai net kalbėti, reikšti savo tikrąją nuomonę, nes tuojau žmogus būtų apšauktas nacionalistu ir tektų atsisveikinti su aukštąja mokykla.
Kaip mus siekė surusinti Ir vis dėlto aukštosiose mokyklose juk buvo tokių pasisakymų už rusų kalbos stiprinimą Lietuvoje, juos aptikote archyve?
Buvo, ir tokie rusų kalbos stiprinimo „kėlėjai“ tapo šios knygos Vilniaus Gedimino technikos universitetas. 1956–2006 antiherojais. Rengdamas tą knygą radau labai būdingų vietų. Tie protokolai 1976 m. ėjo kaip Kauno politechnikos instituto Vilniaus filialo dokumentai, todėl man teko domėtis, kas apie tai parašyta Kauno technologijos universiteto leidiniuose arba kas ligi šiol dar slūgso archyvuose. Ne vien KTU, bet ir Kauno apskrities archyve. Įdomūs dalykai.
Štai svarstoma, kaip Lietuvoje steigti aukštojo mokslo komitetą, nes iki 1959 m.Lietuvos aukštasis mokslas (išskyrus Žemės ūkio akademiją) priklausė tiesiogiai Maskvai. Atėjus „chruščioviškajam atlydžiui“ norima didesnio savarankiškumo ir aukštojo mokslo srityje. Bet Kauno politechnikos instituto rektorate keturi asmenys pasisakė prieš tokio komiteto kūrimą. Tokias žinias randu protokoluose. Visos prieš pasisakiusiųjų pavardės rusiškos. Jiems nusispjaut į tai, kad jie gyvena Lietuvoje, nes jie atstovauja imperijos interesams.
Arba toks faktas. Apie 1980-uosius iš Maskvos, ministerijos, atvažiavo toks Būga. Jis tvirtino esąs kažin koks mūsų Kazimiero Būgos provaikaitis, bet kalbėjo tik rusiškai. Sukvietė katedrų vedėjus ir pasiūlė štai ką. Girdi, leidžiame lietuviškus vadovėlius, bet skaitytojų mažai, poligrafija menkos kokybės, nes neturime gerų galimybių. Tad sudarykime bendrą komandą ir leiskime vadovėlius visai Sovietų Sąjungai. Mes pasišiaušėme: mums reikia savų, lietuviškų vadovėlių. Svečias nenusileido, esą kalbame tik apie technikos vadovėlius, čia nieko tokio. Kadangi ir kitiems svečio argumentams radome kontrargumentų, jis labai nusiminė. Koks subtilus būdas paveikti…
Subtilus būdas įritinti dar vieną Trojos arklį rusifikacijos labui.
Štai tuos veikimo mechanizmus ir stengiausi pateikti jubiliejinėje knygoje. O juk tos buvusios politikos gynėjų atsiranda ir mūsų dienomis.
Arba idėja dėl rusiškų grupių steigimo Lietuvos aukštosiose mokyklose. Tuometinis Ministrų Tarybos pirmininkas Juozas Maniušis propagavo idėją, kad reikia rengti specialistus visam Pabaltijui. Ką tai reiškė? Vadinasi, specialistus reikia rengti rusų kalba. Jeigu tam spaudimui būtų pasiduota, surusėtume labiau už latvius ar estus.
Rusų kalba parengtus specialistus būtų galima skirstyti po visą plačiąją „tėvynę“.
Būtent toks planas ir buvo. Mūsų jaunimas pagal paskyrimus būtų važiavęs ir į Irkutską, į Vladivostoką.
Tremties forma, tik naujoviškesnė, labiau civilizuota.
Būtų galima nukelti kepurę prieš tuos žmones, kurie nepasidavė tam spaudimui. Labai subtiliai, bet sugebėjo atsispirti.
Tų asmenybių vardai nepamiršti Kokių argumentų jie rasdavo? Juk šiukštu nebuvo galima net menkiausiomis užuominomis pareikšti savo nuomonės prieš internacionalizmo politiką.
Argumentai buvo labai įdomūs. Kai Lietuvoje buvo pradėtos steigti Liaudies ūkio tarybos, prasidėjo spartus pramonės augimas, jau pačioje Lietuvoje parengti specialistai ėmė užimti vadovaujamas vietas šalies įmonėse. Kai kurie pradėjo mažiau rūpintis bendrabučių statyba, nes į juos pirmiausia įkeldavo atvykėlius iš kitų respublikų. Tada pradėti naudoti štai kokie argumentai: girdi, jauni darbininkai ateina iš kaimų, nemoka rusų kalbos, todėl būtinai reikia rengti specialistus lietuvių kalba, kad galėtų tiems darbininkams išaiškinti, ko iš jų norima. Šis argumentas padėdavo, nes rodydavo rūpestį darbininkais. Bet to meto aukštojoje mokslo sistemoje buvo įvairių žmonių, kai kurie gynė imperinius interesus. Labai gerai atsiskleidė, kas yra kas. Žinoma, ne rusifikacijos formai skirta ši knyga, bet šios temos mes neapėjome.
