Paminklas rado vietą

Spalio 9 d. Vilniuje Aukų gatvėje prie Genocido aukų muziejaus buvo atidengtas paminklas Lietuvos tremtiniams, kentėjusiems ir žuvusiems 1942-1956 m. Jakutijoje. Apie tai kalbamės su Laptevų jūros tremtinių brolijos Lapteviečiai nariu dr. Jonu Puodžiumi.

2005 m. ‘Mokslo Lietuvoje’ Nr. 19(331) buvo išspausdintas straipsnis ‘Naujas paminklo gyvenimas’. Sakėte, kad 1941 m. tremtinių iš Lietuvos atminimui skirtą paminklą tais metais Rusija uždraudė statyti Jakutske, nors iš pradžių šis sprendimas buvo suderintas su miesto administracija. Bent trumpai priminkime skaitytojams šio paminklo atsiradimo peripetijas.

Laptevų jūros tremtinių brolijai Lapteviečiai 2002 m. kilo mintis pastatyti paminklą Jakutske Lietuvos tremtinių atminimui. Siūlymui pritarė Jakutsko tremtinių bendrija Gintaras, Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centro skulptorius Jonas Jagėla sutiko parengti projekto maketą. Pagrindiniai projektui kelti reikalavimai - paprastumas, nedidelė kaina ir atsparumas atšiaurioms Jakutijos sąlygoms, giliam sniegui. Pirmojo projekto kompozicija - palūžęs kryžius, simbolizuojantis palūžusį tremtinių gyvenimą. Toks sumanymas Jakutsko vadovams nepatiko, jų nuomone, kryžiai gali būti statomi kapinėse, o miesto skvere siūlomas projektas nepriimtinas.

Skulptorius parengė antrą variantą, kuriam Jakutsko meras pritarė ir užtikrino vietą mieste. 2005 m. birželio mėn. Laptevičių brolijos surinktomis ir iš Lietuvos Vyriausybės rezervo skirtomis lėšomis paminklas buvo pagamintas ir parengtas kelionei. Kelionę geležinkeliu iš Vilniaus iki Ust-Kuto stoties buvo pasirengusi remti UAB Lietuvos geležinkeliai, likusiais daugiau kaip 300 km Lenos upe turėjo rūpintis Jakutsko Gintaro bendrijos nariai. Beliko sužinoti gavėjo rekvizitus, kad būtų galima įforminti siuntą. Apie šią programą informacija Rusijai buvo teikiama diplomatiniais kanalais. Lietuvos ambasadorius Rimantas Šidlauskas 2005 m. birželio 1 d. perdavė notą ir informaciją apie paminklo statybą Jakutske Rusijos užsienio reikalų ministerijai. Birželio pradžioje architektas Algis Vyšniūnas lankėsi Jakutske ir su vietos architektais parengė paminklo statybos planą. Čia ir išryškėjo dabartinių Rusijos vadovų negeranoriškumas. Pavyko gauti Jakutsko merui siųstą Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministerijos atstovo laišką, kuriame siūloma uždrausti paminklo statybą Jakutske. Tapo visai aišku, kad paminklas įgauna kitą prasmę, ir jo vieta Lietuvoje.

Kodėl paminklas įgauna kitą prasmę?

Rusijos Federacijos prezidento administracijai nusprendus neleisti statyti paminklą Jakutske, paminklas, likdamas Lietuvoje, įgauna naują, daug platesnę idėjinę prasmę. Monumentas tampa tremties ir nepagarbos kentėjusiems bei žuvusiems Lietuvos piliečiams svetimose platybėse simboliu.

Kaip paminklui buvo renkama vieta Lietuvoje? Kodėl jis statomas Vilniuje, ar buvo svarstomos ir kitos Lietuvos vietos?

Nusprendus monumentą palikti Lietuvoje, pradžioje buvo siūloma statyti jį Kaune. 1941 m. vasarą pirmosios masinės tremties metu daug inteligentijos buvo ištremta iš Kauno zonos į Altajų. Apie 3 tūkst. Lietuvos tremtinių po metų iš Altajaus krašto patyrė antrą tremtį į Jakutijos Arkties rajonus. Todėl norėta šį atminimo ženklą statyti Kaune, rekonstruojamame Karo muziejaus skvere. Pateikėme projekto skulptoriaus ir architekto parengtą fotomontažą. Deja, Kauno miesto savivaldybės mero pavaduotojas E. Tamašauskas laišku informavo, kad parengtame projekte papildomų statinių nenumatyta. Savivaldybė nepasiūlė ir kitos tinkamos vietos. Lapteviečiams atrodė, kad monumentui galėtų rastis vieta Prisikėlimo bažnyčios prieigose. Šiam siūlymui taip pat nebuvo pritarta. Kreipęsi į Vilniaus savivaldybę, sulaukėme dėmesio. Svarstytos įvairios vietos monumentui, kuris nuo pereitų metų birželio riogsojo bendrovėje Sonetas Alytaus pakraštyje (Lietuvos rytas, 2006, birželio 15, Nr. 135).

Po ilgų tinkamos vietos paminklui ieškojimų, dabar jau Lietuvoje, Kaune ir Vilniuje, paminklas tremtinys galiausiai atrado savo vietą Aukų gatvės skvere šalia Genocido aukų muziejaus. Jis tapo eksponatu po atviru dangumi, bylojančiu Lietuvos žmonių ir savo paties tremtį, simbolizuojančiu Tautos netektis, kančią, dvasios stiprybę ir Viltį...

Paminklo kompozicija primena dažno lietuvio namuose turimą medinį pastatomą kryželį - įprastą lietuviškos kančios ir gyvybės simbolį. Po kelis kartus nenutrūkstama juosta stelą juosia jakutų, lietuvių, rusų ir anglų kalbomis iškaltas tekstas - Lietuvos tremtiniams, kentėjusiems ir žuvusiems 1942-1956 m. Jakutijoje. Šis tekstas, kertantis pasvirusias šviesias ir tamsias vertikales ir sukuria simbolinį kryžių, primenantį Lietuvos tremtinių dramatišką likimą amžinojo įšalo žemėje.

Paminklas sukurtas ir pagamintas valstybės ir Laptevų jūros tremtinių brolijos Lapteviečiai surinktomis lėšomis. Jį pastatė Vilniaus miesto savivaldybė.

Aukų gatvės skvere pastačius monumentą išsiplėtė skausmą ir blogį simbolizuojanti fizinė erdvė, kurią lanko užsienio svečiai ir Lietuvos gyventojai. Paminklo aikštėje suprojektuotas įrašas, nusakantis monumento pastatymo Lietuvoje aplinkybes.

Kuo išskirtinė vieta Aukų gatvės skvere?

Vietą monumentui lapteviečiai aptarinėjo birželio 10 d., minint Gedulo ir Vilties dieną, dar balandžio 8 d. projektui pritarė Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos suvažiavimas.

Ar nebuvo prieštaravimų dėl monumento statymo vietos Aukų gatvėje?

Kaip minėjau, statyti paminklą Jakutske uždraudė Rusijos prezidento administracija, nerado jam vietos Kauno miesto vadovai, o rugsėjo 1 d. architektas Augis Gučas laišku kreipėsi į Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetą, siūlydamas stabdyti monumento statybą. Vieno žmogaus nuomonė skubiai svarstyta komiteto posėdyje. Apmaudu, kad gerbiamasis architektas (būdamas Vilniaus miesto savivaldybės darbo grupės miesto įvaizdžio programai rengti narys), nepasidomėjęs Vilniaus savivaldybėje projekto svarstymo ir derinimo eiga bei sprendimu, laiške teigia, kad tai visuomenei netikėtas, skubus, blogai apgalvotas veiksmas... Toliau laiško autorius nieko nesiūlo. Supraskite - tegul paminklas ir toliau guli patvory. Tokie siūlymai teikiami, kai aikštelė jau buvo parengta statyboms, suderinta ir paskelbta monumento atidengimo data. Žinoma, pakvietėme A. Gučą ir panašiai mąstančius Seimo narius spalio 9 d. atvykti į monumento atidengimo renginį ir pasvarstyti, ar jie teisūs.

Architektas susirūpino (gaila, pavėluotai) Lukiškių aikštės projektavimo architektūrine ir menine išraiška. Ar naujasis paminklas nebus kliuvinys projektuotojams?

Ne vienus metus svarstomos Lukiškių aikštės tvarkymo koncepcijos. Lukiškės - tai centrinė Vilniaus aikštė, jos likimas rūpi visiems. Ji apsupta istoriniais objektais, kuriuos reikia įkomponuoti į aikštės visumą ir aplinką. Tikiuosi, kad skelbiant Lukiškių aikštės projekto konkursą, bus skelbiami objektai, kurie turi išlikti aikštės aplinkoje. Manau, kad atsiras talentingų architektų, kurie į projektą kūrybingai įkomponuos istorinius objektus. Neabejoju, kad bus siūloma ne vieną objektą nugriauti, perkelti, uždengti. Tam ir skelbiamas konkursas geriausiems sprendimams.

Kalbėjosi Margiris Daumantas