Kad neliktume mokslo šalikelėje

Rugsėjo 16-21 d. Vilniaus universitete, taip pat Nidoje vyko Tarptautinės mokslo draugijos AMPERE specializuotas kolokviumas ir Alexander von Humboldto fondo seminaras Moderniųjų medžiagų tyrimai spektriniais ir difrakciniais metodais. Apie tai kalbamės su Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto dekanu, Alexander von Humboldto fondo stipendiatu prof. Jūru Baniu ir Bendrosios fizikos ir spektroskopijos katedros profesoriumi, AMPERE komiteto nariu prof. Liudviku Kimčiu.

A. Humboldto fondo stipendiatai

Mokslo Lietuva. Gerbiamieji profesoriai, būtų įdomu sužinoti, kokia yra šio renginio istorija.

Jūras Banys. Aleksander von Humboldto fondo stipendiją Vokietija skiria mokslininkams iki keturiasdešimties metų, stipendiatų atranka vyksta pasauliniu lygiu. Vokiečiai patys atrenka darbų autorius, kuriems skiria šią stipendiją.

ML. Ar daug ‘humboltiečių’, t. y. Humboldto stipendiatų turime Lietuvoje? Ar šią stipendiją dažniausiai gauna tik tiksliųjų mokslų atstovai?

Liudvikas Kimtys. Ši stipendija skiriama nepriklausomai nuo mokslo šakos, srities ar krypties. Tarp A. Humboldto stipendininkų yra buvę: ekonomistė prof. Kazimira Danutė Prunskienė, filosofas ir politikas prof. Justinas Karosas, buvęs Lietuvos ambasadorius Vokietijoje Vaidevutis Geralavičius ir nemažai kitų Lietuvos mokslo žmonių. Tarp jų - ir mūsų fakulteto dekanas prof. Jūras Banys, bei Bendrosios fizikos ir spektroskopijos katedros vedėjas prof. Vytautas Balevičius.ML. Kaip tampama A. Humboldto stipendininku? Reikia tobulintis kuriame nors Vokietijos universitete?

J. Banys. Vokietijoje gali ir nesitobulinti. Turi parašyti projektą, susirasti profesorių, kuris priimtų ir sudarytų darbo sąlygas. Vadinasi, projektas turi būti įdomus. Visi projektai Vokietijoje surenkami, užpildomos anketos, ir recenzentų komisija juos išnagrinėja. Projektai reitinguojami, paskui renkasi Humboldto komitetas ir atrenka geriausius darbus, kurių autoriams skiria stipendijas. ML. Kurie iš Lietuvos fizikų yra gavę tą stipendiją?

J. Banys. Stipendiatų fizikų yra gana daug. Be anksčiau išvardytųjų galima prisiminti Kęstutį Staliūną, habil. dr. Kęstutį Pyragą, habil. dr. Bronių Kaulakį, ir dar vieną kitą. Nereikėtų pamiršti ir chemiko prof. Eimučio Juzeliūno.Užmegztas tarpinstitucinis bendradarbiavimas

ML. Kaip kilo mintis vietoje AMPERE specializuoto kolokviumo ir Alexander von Humboldto fondo seminaro rengti vieną bendrą renginį?

J. Banys. A. Humboldto fondas buvo paskelbęs savo buvusiems stipendiatams bendradarbiavimo programą - savo grupės su kuria nors Vokietijos tyrinėtojų grupe. Tai vadinamoji partnerystės programa. Pagal informaciją interneto puslapyje pirmasis projektą parašė mūsų fakulteto profesorius Vytautas Balevičius, ir man pasiūlė parašyti pagal paskelbtos naujos programos reikalavimus. V. Balevičius savo projektui finansavimą gavo, pavyko gauti ir mums, projektą pateikusiems vėliau. V. Balevičiaus projekte dalyvauja trys Vilniaus universiteto Bendrosios fizikos ir spektroskopijos katedros fizikai bei Darmštato technologijos universiteto mokslininkai. Tai V. Balevičiaus ir prof. dr. H. Fuesso bendras darbas.Man pavyko užmegzti bendradarbiavimo ryšį tarp mūsų fakulteto feroelektrikų fizikų ir Leipcigo universiteto atitinkamos tyrėjų grupės. Šį projektą inicijavo prof. G.Völkelis, bet jam teko išeiti į pensiją, tad jo projektą perėmė prof. R.Böttcheris ir prof. D. Michelis

Taigi du lygiagretūs projektai buvo vykdomi tarp Vilniaus ir Darmštato technologijos universitetų bei tarp Vilniaus ir Leipcigo universitetų. Projektuose buvo numatyta rengti bendrus seminarus, nes dirbant vienoje srityje pribręsta būtinybė aptarti savo darbus.

Svarstant, kaip rengti tuos seminarus, kilo mintis vietoj dviejų mūsų seminarų suorganizuoti vieną didesnį, į kurį būtų galima pakviesti ir svečių iš kitų šalių. Todėl į dabartinį seminarą Vilniuje yra atvykę Slovėnijos, Rusijos, Suomijos fizikų.

L. Kimtys. Jau prieš dvejus metus tos dvi tyrėjų grupės susijungė ir ‘nelietuvišku metodu’ surengė bendrą seminarą. O šiemet vykstantis seminaras yra dar labiau išplėstas. Vyksta gražus tarpinstitucinis bendradarbiavimas. Dabartinis seminaras dar labiau išplėstas, nes tai AMPERE ir A. Humboldto fondo bendras seminaras.

1999 m. Vilniuje vyko AMPERE draugijos kolokviumas Molekulių dinamika ir fiziniai virsmai, man teko jį organizuoti. AMPERE - tai europinė fizikų draugija, kuri koordinuoja magnetinio rezonanso ir panašių sričių mokslinius darbus. Draugija leidžia žurnalus, taip pat į šį seminarą yra atvažiavusi tarptautinio žurnalo Applied Magnetic Resonance vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja, kuri čia rinks straipsnius, jeigu jų bus reikiamas kiekis, tai skirs visą žurnalo numerį.

Taip pat ir Didžiojoje Britanijoje leidžiamas fizikinių virsmų žurnalas - Phase transitions žada vieną numerį skirti Vilniuje skaitytiems pranešimams. Tai irgi ISI žurnalas.

Įžymybių būryje

ML. Gerbiamasis prof. Liudvikai Kimty, kiek žinau, esate vienintelis fizikas iš Lietuvos, išrinktas į AMPERE draugijos komiteto narius.

L. Kimtys. Iš Baltijos šalių tame komitete esame dviese, kartu su estu akad. Endeliu Lippmaa. Į komitetą Anglijoje vykusiame AMPERE kongrese slaptu balsavimu buvau išrinktas 1996 metais. Iš AMPERE draugijos veikloje dalyvaujančios valstybės komitete yra po vieną narį, yra tarp jų ir Nobelio premijos laureatų - tai Richardas Ernstas ir Karlas Aleksandras Mülleris iš Šveicarijos. Šiame Vilniaus renginyje dalyvauja prof. R. Blincas, buvęs ilgametis AMPERE draugijos prezidentas. Dabar šios draugijos prezidentas yra vokietis prof. W. Spiessas.Šiemet vyksta net keturi AMPERE renginiai - tai aktyvi draugija. Į Vilnių atvažiavo ne itin daug jos narių, nes mokslo žmonėms ne visada lengva atitrūkti nuo savo darbų. J. Banys. Iš kitų žymesnių dalyvių paminėčiau prof. H. Fuessą, kuris yra Vokietijos kristalografijos draugijos prezidentas ir buvęs Europos kristalografijos draugijos prezidentas.

Dalyvauja prof. D. Michelis, Leipcigo universiteto Fizikos fakulteto dekanas, vėliau nuėjęs į politiką, išrinktas Leipcigo miesto tarybos nariu.L. Kimtys. Pagal AMPERE liniją vienas žymiausių mokslininkų yra H. H. Limbachas, žymus Berlyno laisvojo universiteto profesorius. Nemažai dalyvauja ir chemikų, nes tokie renginiai vienija fizikus ir chemikus.

Konferencija gana specializuota, joje kalbama ne apie viską, kas rūpi medžiagotyrininkams, bet dėmesys telkiamas į modernių medžiagų tyrimą spektrometriniais ir difrakciniais metodais.

Apie bendradarbiavimą

ML. Užsiminėte apie tarptautinį fizikų bendradarbiavimą. Ar tas bendradarbiavimas kyla iš pačių tyrinėjimų būtinybės, o gal vien iš noro bendradarbiauti?

L. Kimtys. Spektroskopijos ir kiti metodai, idėjos, pagaliau medžiagų mokslas labai vienija atskirų grupių darbą. Todėl norint pasiekti išties reikšmingų rezultatų, bendradarbiavimas yra būtinas.J. Banys. Prof. Michelis iš Leipcigo jau seniai bendradarbiavo su Darmštato kolega prof. H. Fuessu, bet abiejų šių Vokietijos universitetų fizikams pradėjus bendradarbiauti su Vilniaus universitetu, užsimezgė labai glaudus ryšys ir tarp pačių vokiečių kolegų.ML. Ir išeina taip, kad per Vilnių Darmštato ir Leipcigo fizikai pradeda draugauti?

J. Banys. Bendradarbiavo ir iki tol, tačiau kyla ir anekdotiškų situacijų. Štai mes bendraujame su prof. H. Fuessu iš Darmštato universiteto. Tame universitete dirba ir prof. Doru Lupascu, su kuriuo kartu intensyviai dirbame ferometrikų fizikos krypties darbus. Tai štai prof. D. Lupascu pasiūlė iš savo projektui numatytų lėšų semestrui iš Vilniaus paimti tris studentus ir mokėti jiems stipendijas. Staiga gaunu prof. H. Fuesso skambutį su priekaištu: kodėl jam nieko apie tai nesakyta, nors jis taip pat dirba tame projekte... Šiuolaikiname moksle negali būti atsiskyręs, privalai bendrauti ir bendradarbiauti su daugeliu žmonių.

Kai vežimas statomas prieš arklį

ML. Kuo šis renginys aktualus Lietuvai? O gal visa, kas siejasi su fundamentiniu mokslu ir didina žinių kiekį, gilina kompetenciją, integruoja į tarptautinį mokslą mums ir yra svarbu?

J. Banys. Apie kokį taikymą be fundamentinio mokslo galima kalbėti? Tai nesąmonė. Nerasime valstybės, kuri turėtų išplėtotą pramonę, naujausias technologijas, bet neturėtų stipraus fundamentinio mokslo. Antraip būtų vežimo kinkymas prieš arklį. Kai atrandami reiškiniai, išsiaiškinamos jų priežastys, ateina laikas taikyti. Savo studentams dažnai primenu mokslo istorijos pavyzdį. Heinrichas Herzas, atlikdamas fundamentinius tyrimus, atrado elektromagnetines bangas, tačiau nesuvokė jų reikšmės. Sakė: ‘Tai labai įdomus žaislas, bet praktinio taikymo jis niekada neturės’. Jeigu Herzas būtų buvęs verčiamas užsiimti tik taikomaisiais darbais ir nebūtų gavęs lėšų fundamentiniams tyrimams, tai kada dar žmonija būtų įgijusi radiją, televiziją, mobiliuosius telefonus ir visa kita? Tad apie kokius taikomuosius tyrimus galima kalbėti be fundamentikos? Rūpindamiesi vien taikomaisiais tyrimais, nusirisime giliai į duobę. L. Kimtys. Lietuvoje dažnai viskas priešingai, iš fizikų taip pat reikalaujama pirma pritaikyti, o paskui imtis fundamentinio mokslo. Ir tai ne vien mūsų laikų ‘išradimas’, tokių tendencijų buvo ir tarybiniais laikais. Apipavidalinant disertaciją, reikėdavo iškart numatyti, kur galėtų būti pritaikomi to darbo rezultatai. Net apgynus disertaciją, tekdavo vaikščioti po institucijas ir rinkti duomenis, kur visa tai pritaikyta.

Tokiuose reikalavimuose buvo tam tikros racijos, kurią labai taikliai atskleidė žymus Rusijos mokslininkas Andrejus Kitaigorodskis. Jis taip apibūdino mokslą: tai asmeninio žinių troškimo patenkinimas valstybės sąskaita. Stengiantis išvengti vien žinių troškimo tenkinimo, gal ir reikia, kad mokslo rezultatai būtų įprasminami. Tačiau nereikėtų pirma taikyti, o tik paskui daryti, mokslą.Kur dingsta jaunimas

ML. Beveik visada tarptautiniuose ir vietiniuose renginiuose pasigendu jaunų veidų. Nejau studentams neįdomu? O juk organizatoriai gražiu skelbimu kvietė ateiti visus studentus.

J. Banys. Kartais ‘suveikia’ lietuviškas kuklumas. Čia susirinkę mokslo ‘tūzai’, kurie kalba jau visai kitu lygmeniu. Visų kursų neišklausęs studentas arba net ir baigę universitetą absolventai čia gali pasijusti ne visai savo vietoje.

Į tarptautinę konferenciją Lenkijoje nusivežiau du doktorantus. Vis dėlto mokslas - tai ne studijos. Mano doktorantai pasiklausė pranešimų ir važiuodami atgal galėjo pasakyti tik tiek: ‘Mums reikės dar labai daug mokytis’. Deja, taip yra.

Galėtume nueiti į Lietuvos nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką, kur surinkti visi disertacijų autoreferatai. Paimkime filologų, istorikų, teisininkų darbus, juos skaitydami kone viską suprasime. Bent jau esmę. Tačiau jau pirmieji fizikos, chemijos, matematikos disertacijų sakiniai ne tos srities žmones iškart varys į neviltį. Nieko negalima suprasti. Tai visai kitokie mokslai, kur reikalingas specialus pasirengimas. Darbas ir mokslas - tai ne pasilinksminimas

ML. Vis dėlto net humanitarinių ir socialinių mokslų konferencijose išvysime ne tiek jau daug studentų. Matyt, studentai neturi įpročio eiti į konferencijas.

J. Banys. Tai visuotinė problema. Kiek tenka dalyvauti tarptautinėse konferencijose, taip pat užsienio šalyse, studentų jose matau nedaug.

ML. Pernelyg didelė specializacija ir jaunimui neįdomu?

L. Kimtys. Štai pasakėte žodį neįdomu. Jaunimui išties labai svarbu, kad būtų įdomu. Dabar mūsų švietimo sistema jaunimą orientuoja taip: pirmiausia turi būtų įdomu, patrauklu ir malonu. Mokytojai verčiami taip perteikti dėstomą dalyką, kad moksleiviai jaustų vien tik pasitenkinimą.ML. Ar tai blogai?

J. Banys. Tokia nuostata ydinga. Populistinis mokomųjų dalykų ir apskritai mokslo suvokimas žalingas. Mano dukra baigė vidurinę, sūnus tebesimoko. Ir ko mokosi? Dailės, etikos, šokių, fizinio lavinimo, istorijos... O juk gyvename XXI a., technologijų laikais. Iš kur vaikai išmoks matematikos, chemijos, fizikos, jeigu tų mokslų programos nedovanotinai sumažintos? Nejau visą gyvenimą tik dainuos, šoks aplink berželį rateliu ir dar apsiavę vyžomis? Kaip parodė priėmimo į aukštąsias mokyklas egzaminai, ankstyva specializacija vidurinėje mokykloje visiškai nepasiteisino. Baigę humanitarinio profilio klases jaunuoliai užsikerta sau kelią studijuoti daugelį dalykų. Išduodant brandos atestatą, visų abiturientų bazinis žinių lygis turi būti vienodas. To nebus, kol visi vaikai ‘su džiaugsmu’ eis į mokyklą. Žmogus turi išmokti dirbti, įveikti sunkumus. Darbas - tai ne pasilinksminimas. Mokytis yra sunku, ir vaikai turi išmokti įveikti sunkumus dar mokykloje, įprasti prie labai sunkaus protinio darbo. Vis dėlto yra tikrų mokyklų ir tikro mokslo

ML. Ir vis dėlto yra mokyklų, į kurias vaikai eina su džiaugsmu.

L. Kimtys. Kai kurių mūsų kolegų vaikai lanko privačias vidurines mokyklas - Jėzuitų gimnaziją, Vilniaus licėjų ir kitas. Matau, kad jie išties eina kaip į šventę. Privačiose mokyklose griežtesnė disciplina, vidinė drausmė, mokyklos uždaros, bet kas ten nelandžioja, ir iš moksleivių išreikalaujama išmokti užduotus dalykus. Baigusieji tokias mokyklas be problemų patenka į geriausius universitetus.J. Banys. Mano dukra mokėsi licėjuje. Ten tokia tvarka: už kontrolinį darbą gavusieji nepatenkinamą pažymį (paprastoje mokykloje tuo ir baigtųsi - mokytojas liktų kaltas) lieka po pamokų ir su mokytoju rašo antrą kontrolinį darbą. Jeigu vėl blogai parašo, tenka rašyti trečią ir taip tol, kol visų pažymiai bus geri, tema bus išmokta. ML. Štai kur mus nuvedė ši diskusija, o kaip visa tai susieti su AMPERE ir A. Humboldto konferencija?

J. Banys. Mokslas ir jo siekimas yra labai platus dalykas. Mes, tyrinėtojai, tam tikra prasme visi esame nuolatiniai mokiniai: jeigu sėdėsi užsidaręs ir nežinosi, kas naujo vyksta tavo srities ar krypties moksle, tai bus užtikrintas riedėjimas atgal. Dabar einame į sesiją, kurioje vokiečiai skaitys pranešimus apie tai, ką savo laboratorijose darė prieš savaitę ar dvi, kokios tendencijos ir naujos kryptys užsimezga moksle. Nebendraudamas, nedalyvaudamas konferencijose, gali būti tik mokslo šalikelėje, o ne mokslo kelyje. L. Kimtys. Galima kalbėti apie internetą ir kitas informacines technologijas, bet visa tai nepakeičia žmogiškųjų ryšių. Labai svarbu, kad nuvežę svečius į Nidą, turėsime apskritojo stalo diskusiją su prof. H. Fuessu. Į Lietuvos fiziką ir kitus mokslus ateina visai kitas lygmuo, tai pastebi mūsų renginiuose dalyvaujantys svečiai - tiek iš Rytų, tiek iš Vakarų, ir tai svarbiausias dalykas. Todėl tokie renginiai ir palieka žymę Lietuvos moksle.Kalbėjosi Gediminas Zemlickas