Vaduojantis iš utopijos

Humanitarinių ir socialinių mokslų vertinimo, finansavimo ir plėtros aktualijos aptartos Lietuvos mokslininkų sąjungos būstinėje. Šių mokslų padėtimi ir likimu susirūpinusių įvairių institucijų atstovai išklausė švietimo ir mokslo ministrės patarėjo Giedriaus Viliūno trumpą pranešimą, kas šiais klausimais daroma ministerijoje.

Panašūs klausimai buvo svarstomi praėjusį pavasarį Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, kur su lituanistais susitiko tuometinis švietimo ir mokslo ministras Remigijus Motuzas, ministerijos sekretorė Danguolė Bublienė ir ministro patarėjas Giedrius Viliūnas. Lituanistai išreiškė savo nepasitenkinimą šalyje vykdoma mokslo politika, ypač humanitarinių ir socialinių mokslų srityje, šių mokslų vertinimo ir finansavimo reikalais.

Dr. G. Viliūnas 20 metų dirba Vilniaus universitete, yra švietimo ir mokslo ministro, pastaruoju metu - ministrės, patarėjas, taigi galima sutikti, kad kilusias problemas mato tarsi iš dviejų pusių - humanitaro ir ministerijos darbuotojo pozicijų. G. Viliūnas jau spėjo patirti, kas vyksta Finansų ir Ūkio ministerijose, Vyriausybėje ir kitose interesų grupėse, pavyzdžiui, Žinių ekonomikos forume.

Pasak ministro patarėjo Giedriaus Viliūno, labai svarbu kalbėtis su mokslininkų sociumo nariais, nes viešumas - vienintelis kelias, norint, kad mokslininkų sociumas suprastų ir priimtų ministerijos sprendimus.

Per vėlu, traukinys nuvažiavo?

Tačiau ne visi taip mano. Antai istorikas Alfredas Bumblauskas labai skeptiškai nusiteikęs visų šių raidos ir plėtros dokumentų, lygiai kaip ir jų viešo aptarinėjimo atžvilgiu, nes ‘negrįžtamai pavėluota ir nebėra į ką modeliuoti net ir gerų dokumentų nuostatų’. Humanitarai baigia išsibėgioti, nes visose valstybinėse struktūrose yra geriau negu moksle. Jaunimas tiesiai sako: ‘Gėda prisipažinti, kad dirbame Vilniaus universitete, nes tai durniaus darbas’. Einama prie to, kad nebebus kam dėstyti, nes geriausių nepriviliosi, dėstytojo ir net profesoriaus prestižas šiandien gerokai smukęs. Dar užsilikusieji moksle ir katedrose greitai išeis daryti ekspertizių ar teikti kitų geriau apmokamų paslaugų, nes darbas universitete nepasiteisina.

Humanitarai ir socialinių mokslų atstovai, atrodo, linkę net šiek tiek atsiriboti nuo gamtos ir tiksliųjų mokslų, bent jau taip aprašomame susitikime atrodė šių eilučių autoriui. Matyt, įtakos turi mokslo vertinimo kriterijai, kuriuos iš širdies diegė būtent šių ‘rūsčiųjų’ mokslų atstovai. A. Bumblauskas net stebisi, kodėl tarsi pamiršta, kad mūsų gamtamoksliai yra išugdyti sovietinės karinės pramonės. Juos visą laiką norėjo perimti, o ir dabar noriai perima Vakarai, yra galimybės dirbti NATO programose ir bent tuo Lietuvos mokslininkai gali pasinaudoti. Išėjus iš uždaros sistemos, vieni mokslai Vakarams reikalingi, o kiti, t. y. humanitarinių mokslų nariai, turi patys ieškoti, kaip išgyventi, veržtis į tarptautines programas. Ir pati valstybė verčia tai daryti.

Pagaliau ir patiems humanitariniams bei socialiniams mokslams yra visiškai nelygiavertės sąlygos. Iš universiteto išėję teisininkai ir ekonomistai jaučiasi reikalingi daugelyje sričių, išsikelia sau palankius reikalavimus, o bankuose gauna tokius atlyginimus, kad apie būsimas doktorantūras iškart nustoja galvoti. Jiems nereikia, nes ir šiandien turi viską, apie ką kitas gali tik svajoti. Universitete džiaugiamasi, kad kas nors dar ateina į doktorantūrą.

Sarkastiškai ir skausmingai skamba A. Bumblausko neviltinga prognozė: uždarysime universitetus, suspenduosime studijų programas ir eisime konkuruoti kaip atskiros tyrimų grupės - nereikės jokių nuolaidų dėl studijų. Profesorius jau nebetiki geromis būsimomis permainomis ir vis tobulinamais ministerijos dokumentais, nes nebėra į ką apeliuoti. Per vėlu. Bet kurioje kompiuterių firmelėje galima uždirbti daugiau negu dėstydamas universitete. Visuomenėje neliko ir darbo universitete prestižo suvokimo.

Gal dar galima susikalbėti?

A. Bumblausko išdėstytą poziciją galima apibendrinti dviem žodžiais: per vėlu, tačiau kitas susitikime dalyvavęs istorikas - Alvydas Nikžentaitis nėra toks pesimistas, antraip nebūtų inicijavęs šio susitikimo. Svarbu mėginti susikalbėti, - tokia A. Nikžentaičio nuostata. Kaip sekėsi susikalbėti bent jau šiame susitikime, pamėginsime išryškinti per vieną kitą aspektą, o A. Bumblausko mintys (beje, išdėstytos beveik diskusijos pabaigoje, tad įgijo lyg ir apibendrinamąjį pobūdį) tebus savotiška įžanga į publikaciją. Dar pažymėsime, kad šį susitikimą inicijavo ne kuri nors garbinga institucija, bet patys mokslininkai, suinteresuoti humanitarinių ir socialinių mokslų išlikimu Lietuvoje. Tai visuomenės iniciatyva, rodanti ir tam tikrus naujus pokyčius mūsų mokslinio sociumo gyvenime. Nepasikliaudami vien tik valstybės institucijų ‘gerais ketinimais’, išmintingais ministrais ar valstybės vadovais visuomeninės ir profesinės mokslininkų organizacijos bei pavieniai jų nariai patys imasi atsakomybės už savo srities ar mokslo likimą. Demokratinėje visuomenėje taip ir turi būti, nes ‘gero pono’ ar ‘geros ministerijos’ laikai bent jau tam tikro mokslininkų dalies sąmonėje grimzta į praeitį kaip neišsipildanti utopija.

Susitikime dalyvavo 10 asmenų, antra tiek kviestųjų neįstengė atvykti. Lietuvos mokslininkų sąjungos pirmininkas, M. Romerio universiteto Politikos mokslų katedros vedėjas Antanas Kulakauskas, pradėjęs renginį, pažymėjo, kad pats šis susitikimas rodo, jog mokslo ir studijų sistemoje esama šiokių tokių atsinaujinimo vilčių. Švietimo ir mokslo ministerijoje jau nebe pirmą dieną rengiami nauji dokumentai, kurie turėtų į normalias vėžes pastatyti humanitarinių ir socialinių mokslų raidą Lietuvoje.

Pasak A. Nikžentaičio, mokslo žmones informacija apie valstybės institucijų rengiamus dokumentus pasiekia tada, kai sprendimai priimti ir pradedami įgyvendinti, taigi labiausiai suinteresuota mokslinės visuomenės dalis lieka pasyviais stebėtojais - geriausiu atveju, arba aukomis - dažniausiai, ir tiems sprendimams įtakos nebeturi. Kaip padaryti, kad informacija apie rengiamus sprendimus mokslininkų sociumą pasiektų dar rengimo stadijoje, kad ir šio sociumo nariai galėtų dalyvauti svarstymuose, diskusijose, galėtų daryti įtaką tų svarbių dokumentų kūrimui? Susėdus prie bendro stalo, neieškant kaltųjų ir blogųjų, ir buvo mėginama pasikeisti nuomonėmis. Taip buvo sumanyta.

Viltys ir aukos

Informacija greitai keičiasi, per tą pusmetį nuo ministerijos pirmųjų asmenų susitikimo su lituanistais pasikeitė ne tik daugelis ministrų. Naujų dalykų atsirado taip pat pačioje mokslo ir studijų sistemoje. G. Viliūnas išskyrė tas naujoves.

Pirmoji ir kone skaudžiausia, sukėlusi bene daugiausia nepasitenkinimo - mokslo rezultatų vertinimas, nes už to slypi institucijų finansavimas. Antroji naujovė - humanitarinių ir kai kurių kitų mokslo sričių prioritetai, bei iš to išplaukiantys konkretūs tyrimai. Tai gana opi veiklos sritis ir, ko gero, gerokai atsiliekanti, lyginant kad ir su mokslais, kurie susiję su šalies ūkio plėtra. Tos mokslo sritys turi savo plėtros strategijas, jomis rūpinasi labai stiprios interesų grupės ministerijose, Lietuvos pramonininkų konfederacijoje. Visuomenės moksluose, kultūros srityje kaip tik to ir trūksta.

Trečia naujovė - tai mėginimas sisteminti valstybės mokslo politiką. Tokių mėginimų būta labai įvairių, tam tikri veiksmai daromi, iš visų pusių pilasi kritika jų atžvilgiu, trūksta to ir ano. Bet blogiausia būtų nieko nedaryti.

Kaip tie pokyčiai atrodo, vertinant iš švietimo ir ministerijos pozicijų, tiksliau - iš patarėjo G. Viliūno lūpų? Ką tie pokyčiai atneš, naujas viltis ar naujas aukas?

Pagal galinio vaizdo veidrodėlį

Dabar galiojanti mokslo vertinimo metodika, pasak pranešėjo, yra pernelyg formali, ji ir vadinasi formaliojo vertinimo metodika, nes yra kiekybinė ir nevertinama mokslininkų darbų kokybė. Negali būti gerai, kai darbų kiekis gožia kokybę. Antra, dabartinė vertinimo metodika akivaizdžiai kertasi su humanitarinių ir socialinių mokslų misijos dalykais, nes visuomenei didelę vertę turintys darbai ir veikos išvis nebuvo įskaitomos kaip moksliniai darbai. Visa tai sukėlė scholastinius ginčus, kas yra mokslas ir kas ne mokslas. Trečia mokslo vertinimo metodikos blogybė ta, kad ji neužtikrina mokslo institucijos finansavimo stabilumo: vienais metais produkcijos susikaupia daug, ir finansavimas šokteli, o kitais metais rengiant kokio nors veikalo tomą ir nespėjus išleisti, finansavimas gali smarkiai smukti. Toks ydingas vertinimas destabilizuoja tyrėjų grupių ir net institucijų darbą. Blogai ir tai, kad vertinama pagal praeities rezultatus, o ne pagal ateities tikslus, t. y. pirmyn žvelgiama per galinį veidrodėlį ir vairuojama.

Žodžiu, mokslinių darbų vertinimo metodika keistina, bet kaip? Jau parengto sprendimo nėra, vadinasi, ir toliau bus lemta į priekį judėti kaip tiems Piterio Breigelio akliesiems - mėginimų ir klaidų metodu. Regis, vis plačiau įsitvirtina nuomonė, kad mokslinę veiklą reikėtų vertinti ne kasmet, bet kas penkeri metai, ir tą daryti kokybiškai, o ne vien pagal kiekybinius formalius rodiklius. Ir antra: orientuotis reikėtų ne vien į pasiektus rezultatus, bet ir į humanitarinių mokslų misiją, su kuria turėtų būti siejamas ir finansavimas. Be to, vertinimas ir finansavimas turėtų būti ne vien biudžetinis, bet konkurencinis ir programinis. Taip būtų skatinamas konkurencingumas ir mokslininkų iniciatyva. Šioje metodikoje turėtų savo vietą rasti ir valstybės teikiami užsakymai.

Šiuo metu Švietimo ir mokslo ministerija kitaip negu ankstesniais metais pasiryžusi ne primesti mokslininkų sociumui savo sprendimus, bet organizuoti sprendimų priėmimo procesą. Tam tikslui per Lietuvos valstybinį mokslo ir studijų fondą užsakyta studija apie pasaulio šalių mokslo ir studijų finansavimą. Turint tokią studiją ir įsigilinus į įvairias užsienio šalyse gyvuojančias sistemas, aptarus mums priimtiną patirtį, raidos dinamiką, mokslininkų visuomenei bus siūloma tais klausimais diskutuoti ir tik paskui bus priimti administraciniai sprendimai. Studijos parengimui skelbtąjį konkursą laimėjo jungtinė tyrėjų grupė iš VDU ir ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto. Studija užsakyta praėjusią vasarą, o jos rezultatai bus žinomi gruodžio 20 dieną. 2007 m. būtų diskutuojama ir jeigu pavyktų, būtų priimti sprendimai.

Sveiko proto kriterijų dar niekas neatšaukė

Čia reikėtų kiek stabtelėti, tuo labiau, kad patarėjas G. Viliūnas išdėstė ministerijos norą tobulinti naująjį mokslo vertinimo ir finansavimo modelį, kurį bus siekiama įgyvendinti, prieš tai išdiskutavus su mokslininkų sociumo nariais. Iš to, kas pasakyta, Vytautui Ališauskui kyla klausimas, kiek humanitariniams ir socialiniams mokslams bus siekiama išlaikyti griežtus formaliuosius publikacijų reikalavimus ir vertinimo kriterijus? Mat iš to kyla ir tam tikras prieštaravimas: reikalavimų griežtinimas, pasak V. Ališausko, kertasi su humanitarinių mokslų misija tarnauti tam tikrai tautinei ir politinei bendruomenei. Kaip tą paradoksą bus siekiama spręsti?

Klausimas turėtų būti skirtas darbo grupės, rengiančios studiją, nariams. Lyg ir nėra prieštaraujančių, kad mokslo ir studijų institucija būtų vertinama kompleksiškai - ir pagal mokslo rezultatus, ir pagal to mokslo sklaidą, ryšius su visuomene, įtaką studijoms ir t. t. Juk parašius net labai gerą knygą, dar nereiškia, kad institucijai ji bus užskaityta kaip mokslo darbas. Autoriams dar reikia sukti galvas ir ją pateikti kaip monografiją. Pasak V. Ališausko, kai reikalavimai per daug formalizuoti, jų aklai laikantis kartais atrodo, visiškų kliedesių rinkiniai, kurie padeda surinkti visus reikiamus taškus, ir institucijai laimi finansavimą, o tai nepasiekiama dorai mokslinei veiklai atsidėjusiems asmenims. Ir V. Radžvilas sutinka, kad Lietuvoje atsirado tikra mokslo darbų industrija ir jai talkinantys ekspertai, kurie prikurpia ‘masę šlamšto’ ir būtent laikydamiesi formaliųjų reikalavimų.

Pavojingiausia, kai pasiūlymų teikėjai susigundo kur nors Danijoje priimtais mokslo vertinimo kriterijais ir siekia juos įteisinti bei taikyti Lietuvoje, nors kitose šalyse - priešingai, galioja ne tiek griežti reglamentai, o pasitikima daugiau pačios mokslininkų bendruomenės sprendimais. Sveiko proto kriterijai dar niekam nėra pakenkę.

Vis dėlto filosofui Vytautui Radžvilui atrodo, kad net ir vadovaujantis sveiku protu, neprošal turėti griežtus mokslo vertinimo kriterijus, kad geras mokslines publikacijas būtų galima atskirti nuo ‘chaltūros’. Regis, tos pačios nuostatos laikosi Alvydas Nikžentaitis: jeigu iš universiteto reikalaujama parengti gerus specialistus, tai kartu jam užkraunama ir atsakomybė. Jeigu formaliųjų kokybės reikalavimų atsisakoma, tai ‘atpildo diena’ ateis su eiline ekspertize. Universitetas gali sau nusistatyti vienokius ar kitokius reikalavimus, bet ekspertizė gali labai greitai išryškinti, kad karalius nuogas. Vis dėlto A. Nikžentaitis racionalaus proto argumentų neneigia ir siūlo jais vadovautis. Neturint mokslininkų bendruomenės, tarpusavyje nesusišnekant, tenka ‘vadovautis instituciškai’ vertinant mokslininkų darbus.

Audronė Glosienė, kuriai per pastaruosius keletą metų teko nemažai bendrauti su mokslo vertinimu užsiimančiais asmenimis užsienyje, pastebi, kad yra keli to vertinimo lygmenys. Yra individualus ir institucinis vertinimas. Vertinant instituciją, ekspertams gali ir nebūti duodamas trafaretas, pagal kurį reikėtų sudėti ‘paukščiukus’. Jungtinėje Karalystėje pačiai A. Glosienei teko susidurti su ypač artikuliuotais reikalavimais norint užimti kad ir vyresniojo lektoriaus pareigas. Katedros vertinamos kartą per 5 metus, ir jų vedėjai labai stengiasi, kad darbuotojai suburtų tokias komandas, kurios sugebėtų kurti labai kokybišką mokslinę produkciją ir rengtų studentus, atitinkančius visus reikalavimus. Institucinius reikalavimus tenka pritaikyti kiekvienam institucijos lygmeniui, kiekvienam darbuotojui, o tam reikia turėti atitinkamą strategiją.

Pasak Nerijos Putinaitės, jeigu institucija, pavyzdžiui, Vokietijoje, suinteresuota iš valdžios gauti pinigų, tai savo viduje stengiasi pritraukti geriausius mokslininkus, nustato savus kriterijus, pagal kuriuos gali būti geriausia konkrečioje tyrimų kryptyje. O išorinis vertinimo kriterijus turi būti atskirtas nuo kriterijų, kuriuos sau nusistato pati institucija.

Kaip visa tai vyksta praktiškai, kaip pati institucija nusistato savo prioritetus, priminė A. Nikžentaitis. Institucija turi tarybą ir valdybą, jose yra ministerijos atstovai. Valdyba sprendžia strateginius klausimus, vyksta dialogas su ministerija. Tai ir yra mokslo vadybos lygmuo. Nėra taip, kad institucijos visiškai laisvai sau nusistatytų reikalavimus, bet kiekvienai institucijai tie kriterijai yra kitokie.

Vargas dėl ekspertų

Pastebėtina, kad susitikimo dalyvių nuomonė dėl užsienio ekspertų labai išsiskyrė. Vieniems atrodė sektinas pavyzdys estai, kurie nuo 1993 m. įsivedė programinį konkursinį finansavimą, o projektus vertina tik užsienio ekspertai. Paraiškos rašomos ekspertams suprantama kalba, t. y. angliškai. Ar mes tikrai norime sekti estais?

Apie į Lietuvą atvykstančius ekspertus gali prisiklausyti šio ir ano. Vienas iš susitikimo dalyvių tvirtina savo akimis matęs, kiek veiksmingas užsienio ekspertų dalyvavimas ginant habilitacijos darbą. Jeigu ne užsienio ekspertai, tai disertacija, kurioje dalyvavo kolega, tikrai nebūtų apginta. Tačiau kadangi pusę komisijos narių sudarė užsieniečiai, tai jie vieningai balsavo už disertacijos autorių. Juk atvažiavo, čia gyveno, valgė ir gėrė - kaip dabar balsuos prieš? Lietuviai komisijos nariai apie habilitacinį darbą pasisakė labai kritiškai, bet autoritetingiausias iš svečių kuluaruose pasakė labai aiškiai: kas jam rūpi, kaip balsuoja lietuviai… Taigi užsienio ekspertų dalyvavimas atliko priešingą negu tikėtasi vaidmenį.

Daugelis susidūrusiųjų su užsienio ekspertais liko ne kažin kokios nuomonės apie jų ekspertavimą - Maskvą apgauti būdavę sunkiau negu atvykėlį iš Portugalijos. Atvykę ekspertai šnekasi su aliumnais, bet juos suranda ir atveda tas pats mūsų universitetas. Studentai susitikimui su ekspertais taip pat atitinkamai parengiami, prieš tai jiems paskaitoma paskaitėlė, ką studentai turėtų sakyti, o ko - ne. Galima pamokyti ir universiteto darbuotojus, kad šie nesuklystų atsakinėdami į ‘suktus’ ekspertų klausimus.

Katino ašaros

Eikime toliau ir panagrinėkime mokslo prioritetus, susijusius su mokslo finansavimu. Programiniam ir konkursiniam finansavimui Lietuvoje visoje mokslo finansavimo sistemoje tenka apie 7 proc.: iš 330 mln. litų per Lietuvos valstybinį mokslo ir studijų fondą paskirstoma apie 20 mln. Liūto dalis tenka aukštųjų technologijų plėtros programai, biotechnologijoms, o visiems humanitariniams mokslams lieka katino ašaros, daugiausia per lituanistiką. Lietuvos mokslo taryba ėmėsi iniciatyvos ir per struktūrinius fondus gavo lėšų projektui, kuriuo siekiama sukurti Lietuvos mokslo programinio ir konkursinio finansavimo sistemos modelį. Tai didelis projektas, kurio techninę užduotį atlikti bus telkiamas tarptautinis konsorciumas iš mokslo sistemos specialistų - užsienio ir Lietuvos partnerių. Konsorciumas bus sudarytas konkurso keliu. Projektu bus ištirta Lietuvos padėtis, pateikta užsienio mokslo programinio ir konkursinio finansavimo sistemos analizė, bus pateikti ir tokio finansavimo modeliai bei jų įgyvendinimo rekomendacijos. Galimas dalykas, Lietuvoje bus įkurtos mokslo finansavimo agentūros. Diskutuojama ir apie mokslinių tyrimų tarybą. Esama ir alternatyvaus projekto: diskutuojama dėl Lietuvos technologijų agentūros arba fondo steigimo.

Taigi siekiama sukurti visą mokslo finansavimo sistemą. Lietuvos mokslo taryba nagrinėja tuos modelius. Pagal konkurso reikalavimus iki 2007 m. balandžio mėn. numatyta parengti 5 studijas, iš kurių bus komponuojama užduotis, o nuo metų vidurio numatomus pasiūlymus dar bus galima viešai diskutuoti. Pavykus sutarti ir gavus pritarimą politiniu lygmeniu 2007 m. galėtų būti priimti ir pirmieji sprendimai. Šie mokslo programinio ir konkursinio finansavimo projekto parengiamieji darbai bus pradėti įgyvendinti 2008 m., o nuo 2009 m. turėtų pradėti veikti.

Esame šio proceso pradžioje, informacija bus vieša, vadinasi, procesą bus galima kontroliuoti ir jį veikti. Ką visa tai reikštų humanitarinių ir socialinių mokslų plėtrai? Lyg ir sutariama, kad svarbiausioms šių mokslų kryptims plėtoti būtina turėti nacionalines programas, kurios būtų įgyvendinamos per pradėtą kurti programinio ir konkursinio finansavimo sistemą. Svarstoma galimybė, kaip geriausius projektus, atrinktus per konkursus, finansuoti per išskirtinius tyrimų centrus. Geriausios institucijos ir tyrimų grupės galėtų gauti papildomą finansavimą. Per agentūras kitose šalyse įgyvendinamos mokslininkų rengimo programos, t. y., doktorantūrą baigusių mokslininkų, kuriuos reikia ‘įauginti’ į esamą mokslo sistemą. Agentūros turėtų vykdyti ir tarptautinių mokslo mainų programas.

Liepos 7 d. Lietuvos mokslo taryba institucijoms ir organizacijoms išsiuntinėjo laišką, kuriame prašė išreikšti nuomonę dėl nacionalinių mokslo programų poreikio. Šia iniciatyva siekiama išsiaiškinti, ką mokslo institucijos ir kitos suinteresuotos grupės mano apie nacionalines programas. Išanalizavus siūlymus, Lietuvos mokslo taryba siūlys tokias programas priimti kad ir 2008 metais. Jau gaunama pasiūlymų iš technologinių ir aukštųjų technologijų mokslo institucijų. Tik ar humanitarai ir socialinių mokslų atstovai nepavėluos, kaip jau ne kartą yra buvę? Vėl gali kilti bangavimas, kad dabartinės sudėties Lietuvos mokslo tarybos suformuotose nacionalinėse programose pernelyg mažas segmentas tenka humanitariniams ir socialiniams mokslams. Kol kas šį procesą gali veikti patys humanitarai.

Pasak G. Viliūno, programinio ir konkursinio finansavimo sistema turėtų papildyti institucinį finansavimą ir derėti su studijų finansavimo principais. Vadinasi, daugiau galimybių turėtų atsirasti ir universitetuose mokslinį darbą dirbantiems dėstytojams bei profesūrai. Kol kas tai aštri socialinio pobūdžio problema, nes vis dar neapsisprendžiama, kaip finansuoti universitetus: ar tiesiogiai iš biudžeto, ar per studentų kreditus, pagaliau ar per visą studijų kainą, o gal per dalinę… Vis tebesitęsiančios diskusijos.

Visi šie programinio ir konkursinio finansavimo klausimai, taip pat mokslo vertinimo dalykai glaudžiai siejasi su valstybės politika mokslo atžvilgiu, bendru šalies mokslo modeliu: kokie tikslai jam keliami, kokios paskatos formuojamos, kaip plėtojamas mokslas ir t. t. Visko pradžia, matyt, priklauso nuo to, kokią vietą mokslas apskritai užima valstybės politikoje ir jos iškeltuose strateginiuose tiksluose. Labai opus ir, ko gero, labai menkai ligi šiol spręstas klausimas. Dalį kaltės turėtų prisiimti humanitarinių ir socialinių mokslų atstovai, kurių balsas čia turėtų skambėti daug aiškiau ir stipriau. Šiandien tas balsas labai silpnas arba išvis negirdimas. Padariniai atsispindi kad ir ministerijų viršūnių, kurios susijusios su valstybės mokslo politikos dalykais, požiūryje ir pozicijoje. Akivaizdu, kad pagrindiniai strateginiai dokumentai nėra suderinti tarpusavyje, menkai dengia visas mokslo problemas. Pavyzdys - ilgalaikė valstybės strategija, kuri kalba apie subalansuotą plėtrą, kultūros reikmes, socialinę apsaugą, švietimą, universitetus, taigi deklaratyviame lygyje lyg ir mažai skiriasi nuo tokio pat retorinio Lietuvos mokslo ir technologijų baltosios knygos skyriaus. Lisabonos strategijos svarbiausias akcentas dedamas į ūkio plėtrą, veiksmingumą, taigi realios priemonės daugiausia telkiamos į tą mokslą, kuris tiesiogiai siejasi su ūkiu: aukštosiomis ir apskritai technologijomis, verslumu ir pan. Humanitarikai ir socialiniams mokslams paliekama vieta tik tarp eilučių, netiesioginė, tik deklaratyvi.

Bus daugiau

Gražvydas Kantvydas