0rchidėjų medžiotojas iš Lietuvos (4)
Pradžia Nr. 8
Mūsų kraštietis, orchidėjų ir kitų tropikų augalų tyrinėtojas Juozas Varševičius (Josef Ritter von Rawicz Warszewicz, 1812–1866) antroje kelionėje į Pietų Ameriką (1851–1853) perėjo visą žemyną nuo Kolumbijos šiaurėje iki Patagonijos ir grįžo atgal į Kolumbiją. Prof. Romualdas Šviedrys teigia, kad tose kelionėse iš viso sukarta apie 40 tūkst. kilometrų.
1853 m. pašlijus sveikatai Juozapas Varševičius grįžo į Europą, nors sėslus gyvenimas, atrodo, jo netraukė. Buvo klajūnas, kelionės su kokiu nors vietos indėnu per džiungles, kopimas į Andų kalnus ar į ne vieną indėnų kaimą nušlavusį ugnikalnį jam buvo daug mielesnis užsiėmimas negu ramus gėlių kuokelių ir piestelių tyrinėjimas Berlyno ar Krokuvos botanikos soduose. Tose klajonėse prarado sveikatą – į Senąjį žemyną grįžo apkurtęs, iškamuotas drugio. 1854 m. iš Krokuvos Jogailaičių universiteto pasaulyje jau spėjęs pagarsėti Varševičius gavo pasiūlymą užimti šio botanikos sodo pirmojo inspektoriaus pareigas.
Darbo ėmėsi su dideliu įkarščiu ir šį, kaip patys lenkai rašo, provincinį tuo metu botanikos sodą praturtino pirmiausia savo paties iš tropikų atsivežtais retais augalais. Daugiausia Varševičiaus dėka šio sodo augalų rūšių skaičius pasiekė tais laikais įspūdingą skaičių – 9664 rūšys. Iš visos Europos į Krokuvos botanikos sodą pradėjo važiuoti net žymiausi botanikai, norėdami išvysti tas surinktas kolekcijas.
Prof. Romualdo Šviedrio, su kuriuo tęsiame pradėtą pokalbį, dėka galime prisiminti šio žymaus iš Vilniaus kilusio keliautojo ir egzotiškų augalų tyrinėtojo veiklą.
Per tą patį Kartagenos uostą…
Gerbiamasis Profesoriau, labai nenorime Varševičiaus „paleisti“ iš Pietų Amerikos, kur jis praleido apie aštuonetą gražiausų savo gyvenimo metų. Gal dar bent kiek sustabdyti laiką galėtų padėti Jūsų paties įspūdžiai iš Kolumbijos? Juk toje šalyje praleidote nemažą savo vaikystės ir jaunystės dalį – 13 metų. Ar teko lankytis tose vietose, kurios sietinos ir su Varševičiaus kelionių maršrutais?Taip, teko lankytis, bet tik dviejose vietovėse.
Kalbėdamas apie antrą Varševičiaus kelionę į Pietų Ameriką užsiminiau apie Kartagenos uostą Kolumbijoje, per kurį J. Varševičius 1851 m. atkeliavo į šį žemyną. Tai štai praėjus beveik 100 metų, o tiksliau po 97 metų – 1948-aisiais Šviedrių šeima atvyko į Kolumbiją kaip ir kiti 500 lietuvių emigrantų. Tai buvo iš okupuotos Lietuvos nuo Antrojo pasaulinio karo pasitraukusios šeimos, kurioms leista emigruoti į Kolumbiją.
Iš Vokietijos, kur gyvenome perkeltųjų asmenų stovykloje, turėjome keliauti į Bordo uostą Prancūzijoje, bet laivas vėlavo, tad visus mus, pasiryžėlius plaukti į Pietų Ameriką, šešioms savaitėms prancūzai apgyvendino Paryžiuje.
Oho, tikriausiai pasijutote esąs tikras „mesjė“?
Palyginti su tuo, kaip teko dienas stumti Vokietijoje, tai jau buvo visai kitas gyvenimas. Man patiko Paryžius. Miestas nenukentėjo nuo karo, ne taip kaip Freiburgas, nes ten viskas buvo sulyginta su žeme. Mano tėvas puikiai mokėjo kalbėti prancūziškai, bet prie prancūzų priėjęs tyčia lietuviškai klausdavo su prancūzišku akcentu, kirčiuodamas paskutinį skiemenį. „Eitķ daržań rautķ morkł?“ Prancūzai rodydavo: „Eifelio bokštas ten, ten...“ Manydavo, kad jis, kaip ir visi turistai, klausia, kur yra Eifelio bokštas.
Atplaukus laivui ir pasibaigus paryžietiško gyvenimo malonumams man teko per tą patį Kartagenos uostą panašiai kaip Varševičiui įžengti į Pietų Amerikos žemyną. Tik jam tai buvo antroji, o mūsų šeimai pirmoji tokia kelionė.
Tie patys kaip ir Varševičiaus takai Kaip jautėtės Kartagenos uoste? Gal panašiai jautėsi ir į Pietų Ameriką atkeliavęs Varševičius? Juk mums svarbi kiekviena jo gyvenimo smulkmena.
Lėktuvu atvykę į Kartagenos uostą ir į Kolumbijos sostinę nepamatėme nei nuodingų gyvačių, nei jaguarų. Jaučiausi kiek nuviltas, nes buvau prisiskaitęs Karlo Majaus knygų. Bogotos klimatas panašus į Europos pavasarį. Bet grįžkime prie Varševičiaus.
Įtvirtindami žinias kai ką gal galime pakartoti. Man žinoma, kad Varševičius apvaikščiojo Šiaurės Kolumbiją, prie Magdalenos upės patyrė, ką reiškia įkaitusi žemė. Keliaudamas į rytus prie pajūrio perėjo didžiulį kalnagūbrį Siera Nevada de Santa Marta, kurio viršūnėje ištisus metus karaliauja sniegas. Varševičių traukė kalnai, jam patikdavo kopti į kalnus kaip tikram alpinistui. Per tą kalnagūbrį perkopė ir pateko į Venesuelą. Ten yra uostas Okanja. Varševičius kopė į Andus ir 3200 m aukštyje rado labai įdomią orchidėjų rūšį.
Iš Venesuelos patenka į Britų Gvianą, iš ten pasuka į Vakarų Brazilijos Amazonės džiungles. Pasiekia Rio Negro upę Kolumbijos, Ekvadoro ir Peru pasienyje. Patenka į Peru, pasiekia Maranjono (Rķo Marańón) upę, įsiskverbia į dalį Amazonės džiunglių. Per Andus persikelia į Ekvadorą, kopia į Čimborazo (Chimborazo) ugnikalnį. Beje, trečioje mūsų pokalbio dalyje prie Čimborazo ugnikalnio iliustracijos parašytas truputį per drąsus teiginys: esą, mūsų kraštietis įveikė šį didingą 6384 m milžiną.
Buvo kitaip?
Praverstų šioks toks patikslinimas. Aleksandrui fon Humboldtui su Aime Bonplandu įkopti į šį ugnikalnį (1802 m.) pritrūko gal 400 metrų. Mat reikėjo toliau eiti per labai siaurą ledo tiltelį, ir jie suabejojo, ar šis atlaikys. Nerizikavo eiti toliau. Nežinau, ar pavyko Varševičiui įkopti iki pačios ugnikalnio viršūnės. Oficialiai užregistruota, kad į Čimborazo ugnikalnio viršūnę ekspedicija įkopė tik XIX a. pabaigoje. Varševičius kopė vienas, tad nežinome, ar jam pavyko. Nėra liudytojų, nėra ir jo laiškų, kuriuose būtų apie tai rašoma. Vis dėlto tai nemenkina jo šlovės kaip vieno pirmųjų iš mūsų krašto kilusių alpinistų.
Tačiau ne vien spindinti Čimborazo ugnikalnio viršūnė teikė mūsų kraštiečiui džiaugsmo. Jo papėdėje Varševičius pamatė iš tolo jam nepažįstamą orchidėjų rūšį ir ši taip jam patiko, kad keliautojas tiesiog susijaudino. Ar galime įsivaizduoti, ką jis jausdavo, išvydęs tas nuostabias orchidėjas?
