Kalbos ekologijos paradoksai (2)
Pabaiga, pradžia Nr. 11
Kiekvienam žmogui egzistuoti reikia fiziškai
ir dvasiškai sveikos aplinkos,
kurią jis vadina
savo Tėvyne.
Jiržis Marvanas
Europos universitetas – tai kelias į Europos namus
Prof. Jiržio Marvano siūlomas Europos universitetas (EU) – tai Europos namų idėjos praktinio įgyvendinimo modelis, kurį įgyvendinti turėtų imtis mokslininkai – žemyno protas ir sąžinė. EU turėtų tapti nuolatiniu kongresu arba Europos parlamentu. Dabartiniai kongresai ir konferencijos turi trūkumą, kad mokslininkai susitinka kartą per kelerius metus, tokie susitikimai sudaro ne daugiau kaip 1 proc. mokslininko gyvenimo. Tradiciniai kongresai skirti kitiems tikslams, asmeniniams susitikimams lieka mažai laiko, pagaliau ne visi mokslininkai domisi bendromis žmogiškosiomis problemomis.
J. Marvanas siūlo struktūrą, kuri leistų mokslininkams 25–50 proc. laiko skirti bendravimui su kolegomis darbo reikalais. Mokslininkai susitiktų spręsti ne disciplinų problemas, bet Europos namų problematiką, rinktųsi minėtais klausimais besidomintys ir savo mokslinę patirtį galintys pritaikyti asmenys.
EU padėtų Europos Parlamentui ir kitoms Europos struktūroms plėsti savo veiklą visoje Europoje, padėtų šalinti „geležinės uždangos“ likučius žmonių psichikoje. Labai svarbu, kad Rytų Europos jaunimas galėtų susipažinti su Vakarų Europos laimėjimais. Ypač daug dėmesio siūloma skirti mažų tautų ir tautelių atstovavimui visose Europos bendradarbiavimo srityse. Siūloma ugdyti sveiko patriotizmo jausmą kaip vieną svarbiausių žmogiškosios meilės formų, o europiečius mokyti kitos tautos patriotą vertinti kaip savo draugą, o ne priešą.
Dabar, kai 12 naujų Europos šalių tapo Europos Sąjungos narėmis, patiems skaitytojams paliekame teisę spręsti, ar Europos namai, taigi ir EU, tebėra reikalingi.
Tęsiame pašnekesį su kalbininku iš Čekijos prof. Jiržiu Marvanu (Jiųi Marvan), balandžio 23–25 d. dalyvavusiu kalbininko Jono Kruopo 100-osioms gimimo metinėms Lietuvių kalbos institute surengtoje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje.
1968 m. rudenį sovietų tankams užgniaužus Čekoslovakijos žmonių laisvės siekį, Jiržis Marvanas buvo priverstas ilgam palikti savo tėvynę. Nuo 1969 m. jis dėstė Kalifornijos universiteto filiale Davise ir Pensilvanijos valstijos universitete, JAV, o 1972–1990 m. buvo slavistikos ir baltistikos profesorius Melburno Monasho universitete Australijoje. 1990 m., kai totalitarizmo replės šioje pasaulio dalyje jau neteko ankstesnės savo galios, grįžo į Prahą. Šiuo metu profesorius dirba Prahos Karolio universitete ir Jano Evangelistos Purkyne universitete Ūstyje prie Labės.
Geležinė uždanga dar gyva žmonių mąstyme
Gerbiamasis Profesoriau, kiek žinome, Jūs labai jautriai reagavote į 1991 m. sausio dramatiškus ir tragiškus įvykius Lietuvoje. Gal prisiminkime.
Rašiau, kad sovietų tankai važinėja Vilniaus gatvėmis, mėgina nuslopinti Lietuvos laisvės siekius. Taip pat rašiau apie Europos universitetą – Universitas Europeana. Tokio universiteto įkūrimas būtų pirmasis žingsnis į Europą. Tas straipsnis buvo išspausdintas Lietuvos ryte (1990 04 19).
Pirmieji žingsniai į bendrą Europą – „Europos namus“, kaip Jūs vadinate. Ar nereikėtų čia prisiminti dar ankstesnių metų – Aleksandro Dubčeko laikų Čekoslovakijos, pagaliau 1956 m. Vengrijos įvykių. Juk tai buvo siekiai suskaldyti „geležinę uždangą“, skyrusią Vidurio ir Rytų Europos tautas nuo likusios Europos.
Taip galime sakyti, nors Vakarų Europa ir šiandien to nesuvokia. Vakarų Europoje dar ir dabar esama „geležinės uždangos“ – žmonių mąstyme ir mentalitete.
Kaip formavosi Jūsų politinės pažiūros? Juk tapote disidentu, buvusio režimo priešu, buvote priverstas tapti politiniu emigrantu.
Problemų turėjau dar studijuodamas Prahos Karolio universitete. Todėl baigęs universitetą paskyrimą gavau toli nuo Prahos. Čekų kalbos instituto vadovas jautė man simpatiją, tad buvau pakviestas dirbti į šį institutą. Taip 1961 m. grįžau į Prahą. Vėliau penkeriems metams išvykau į Švediją, ten dirbau kaip čekų kalbos lektorius, vėliau teko dėstyti slavų kalbas. Mūsų profesorius Helmeris Gustavsonas buvo labai patenkintas, kad suprantu lietuviškai. Švedams buvo svarbu, kad būtų kalbininkų, mokančių lietuvių kalbą.
Svarbu? Kažkaip galvon nešauna bent kiek žymesnio švedų baltisto ar lietuvių kalbos mokovo pavardė. Štai Norvegijoje buvo Christianas Stangas, suomiai turėjo Josepį Mikolą (Joseppi Mikkola) – tos pavardės iškart iškyla, o švedų panašią pavardę sunku būtų iškart prisiminti.
Sunku prisiminti, nes labai žymių lietuvių kalbos žinovų Švedijoje ir nebuvo.Man teko būti Švedijoje lituanistu, taip pat bene pirmuoju slavistu. Ir ukrainiečių kalbą bene pirmajam Švedijoje man yra tekę dėstyti. Taigi diegiau švedams ukrainistikos pagrindus, bet tai jau būtų kita istorija.
1967 m. sugrįžau į Prahą, po metų įvyko sovietų intervencija į Čekoslovakiją. Buvau priverstas emigruoti į užsienį.
Ryšiai su latvių ir lietuvių kalbininkais Kada pirmą kartą atvykote į Lietuvą?
Kol pavyko atvažiuoti, užtruko kelis dešimtmečius. Pirmą kartą norėjau atvažiuoti į Lietuvą dar 1954 m., bet negavau leidimo. Vėliau buvo galima važiuoti, bet 1968 m. įvyko sovietų invazija į Čekoslovakiją, tad viltis patekti į Lietuvą vėl buvo palaidota ilgiems metams.
Tiesa, Vilniuje man yra tekę buvoti 1959 m., bet čia praleidau tik 10 valandų. Tada važiavau į Rygą pas žymųjį kalbininką Janį Endzelyną. J. Endzelyno žmona išrūpino man kvietimą. Rygoje praleidau mėnesį. Tada jau neblogai buvau pramokęs latvių kalbos, bet dabar tos mano žinios šiek tiek primirštos. Čekus latvistus ir lituanistus suprasti man sunkiau negu gerai šiomis kalbomis kalbančius latvius ar lietuvius.
Kokį įspūdį Jums padarė Janis Endzelynas?
Su J. Endzelynu susitikau ne Rygoje, bet kaime, kur jis tuo metu gyveno. Jis man atrodė labai senas žmogus. Teko turėti reikalų su Rygos kalbininkais, nes 1964 m. Rygoje buvo publikuojamas mano straipsnis. Tačiau su lietuvių kalbininkais palaikiau glaudesnius ryšius negu su latviais. Vilniuje dar 1960 m. pasirodė pirmas mano užsienyje išspausdintas straipsnis. Jonas Palionis buvo vienas pirmųjų lietuvių kalbininkų, su kuriuo tada buvau užmezgęs ryšius.
Ką Jums davė bendravimas su Lietuvos kalbininkais?
Buvo labai įdomu ir malonu bendrauti. Nemažai lietuvių kalbos žinių gavau tuo metu iš Vilniaus radijo. Labai stipri radijo stotis, tad kas dieną galėjau klausytis, ką transliuoja „Kalba Vilnius“. Nežinau, kaip ten buvo, bet viduriniųjų bangų diapazonu galėjau klausytis Vilniaus radijo laidų.
Suprantama, Prahos universitete mes turėjome lituanistikos kursą, bet jis buvo teorinis. Mano mokinys Ilja Lemeškinas net trejus metus gyveno Vilniuje, o man neteko Lietuvoje lankytis ilgiau kaip 3 savaites. Tačiau turėjau progų kalbėti lietuviškai Amerikoje ir Australijoje. Australijoje man net yra tekę gyventi lietuvio Alberto Zubro šeimoje.
Panašiai man buvo progų kalbėti ir ukrainietiškai – tiek JAV, tiek Australijoje.
Kaip Australijoje vertinami studentai Dar nepasakėte, kaip patekote į Australiją?
Komplikuotai… Patekau kaip kalbininkas profesorius. Dėsčiau Pensilvanijos valstijos universitete, JAV, kai gavau pasiūlymą būti slavų kalbų profesoriumi Melburno universitete. Priėmiau pasiūlymą, nes buvo labai įdomu.
Galiu pasididžiuoti: Australijoje pavyko pasiekti, kad vidurinės mokyklos brandos atestatas galėjo būti išduotas ne tik anglų kalba, bet ir lietuviškai, latviškai, lenkiškai ar ukrainietiškai. Tai mano pastangų vaisius.
