Laringalai mano moksliniame gyvenime (2)

Pabaiga, pradžia Nr. 13

Tęsiame pašnekesį su žymiu lenkų kalbininku, Vilniaus universiteto garbės daktaru prof. Voicechu SMOČINSKIU (Wojciech Smoczyński), kuris daug mokslinės veiklos metų gilinasi į baltistikos ir indoeuropeistikos tyrinėjimų sritį, yra parašęs reikšmingų darbų. Praėjusią žiemą Tarptautinės Vilniaus knygų mugės metu buvo pristatytas naujausias profesoriaus veikalas Lietuvių kalbos etimologinis žodynas. V. Smočinskis dirba ir laringalistikos srityje, t. y. tiria senųjų indoeuropiečių kalbų garsyną. XX a. pirmoje pusėje laringalų1 teorija iš esmės pakeitė indoeuropiečių prokalbės rekonstrukcijos modelį, o antroje praėjusio šimtmečio pusėje tapo vyraujančia indoeuropeistikos paradigma.

Indoeuropiečių kalbose yra gana daug keistų žodžių darybos balsių kaitos pavyzdžių. Štai toks lietuvių kalbos pavyzdys: vežu, vežti ir važis (kur kilmininkas yra važio). Čia susiduriame su balsių e ir a kaita šaknyje. Tai nėra retas pavyzdys, veikiau priešingai – dažnai pasitaikantis. Reiškinys, su kuriuo susiduriama šiame pavyzdyje, priklauso vadinamajai indoeuropiečių apofonijai. Tai toks garsyno formaliosios charakteristikos mechanizmas, kai balsis pakeičiamas pridedant priesagą ir veiksmažodį paverčiant daiktavardžiu. Vedu – vadas, vežu – važis...

Tačiau iš „vedu“, „vežu“ nesunku gauti „vežimas“, kur balsis „e“ išlieka nepakitęs.

Vežimas turi tą patį balsį e, tad mūsų nagrinėjamu atveju svarbu žodis važis (kaip ir vadas).

Pasitelkime lotynų kalbos pavyzdį. Ten randame tego (dengiu) ir toga (dangalas). Štai šis pavyzdys su toga yra vienoje gretoje kaip ir lietuvių kalbos vadas arba važis. Ta pati balsio kaita, kai e virsta a arba o. Kaip matome, ta pati balsių kaita būna tiek lietuvių, tiek lotynų kalboje.

Iš to išplaukia klausimas: kur glūdi šios balsių kaitos priežastis? Kaip nutiko, kad tokios lyg ir tolimos kalbos stebėtinai panašios? Nuo čia ir prasideda apofonijos, t. y. balsių kaitos, teorija, kuriai dabar priklauso laringalų teorija.

Yra trumpųjų ir ilgųjų balsių. Visur, kur randame ilgąjį balsį sename, vadinamajame pirminiame (pirmapradės reikšmės) žodyje, galime daryti prielaidą, kad ilgasis balsis atsirado iš trumpojo balsio, kurį lydėjo laringalas. Štai pavyzdys.

Yra kloti, klojo ir kluonas, kur o ir uo priklauso vienai apofonijos schemai. Išaiškinti šį pokytį (reliaciją) gali tik laringalų teorija. Ji teigia, kad

klo yra iš *kleh1, o

kluo iš *kloh2.

Vadinasi, vienu atveju turime trumpojo e ir laringalo h2 seką, kuri lietuvių kalboje pavirto į o. Kitu atveju turime trumpojo o ir laringalo h2,,seką, iš kurios lietuvių kalboje atsirado uo.

Įrodymų šiems teiginiams esama ir kitose indoeuropiečių kalbose, kuriose iš veiksmažodžio kilusiame daiktavardyje galime rasti tą patį atitikmenį.

Be šios teorijos neįmanoma išaiškinti ryšio tarp kloju ir kluonas, nors galima išaiškinti vedu ir vadas santykį. Jam išaiškinti laringalų teorija nereikalinga, balsiai yra trumpi (arba pailgėję dėl kirčio), vadinasi, jų kaimynystėje niekada nebuvo laringalo, kaip ilginimo veiksnio.

Antra vertus, yra labai daug tokių atvejų, kaip kloti – kluonas, stoti – stuomuo, rėžti – ruožas, brėžti – bruožas, kur neįmanoma nieko pasakyti, neatsižvelgiant į išnykusį laringalą.

Nespecialistams šiuos dalykus nėra paprasta išaiškinti. Reikia turėti galvoje, kad lietuvių kalboje yra trumpieji ir ilgieji balsiai. Laringalistai klausia, iš kur atsirado ilgieji balsiai, tačiau lituanistai tokio klausimo negali kelti, nes dirba tik su lietuviška medžiaga. Vadinasi, aprašo tai, ką mato savo akimis. O iš kur tai atsirado, tarsi ir ne jų uždavinys.

Gal šiame nusišalinime nuo problemos esama tam tikros racijos: baltistai nesprendžia tokios užduoties, nes jos neformulavo ir nekėlė.

Išties tai komparatyvistų, t. y. lyginamosios kalbotyros, formuluojama užduotis. Komparatyvistas logiškai ir išsamiai negali išaiškinti šios lietuviškų balsių kaitos, nedarydamas prielaidos, kad visi ilgieji balsiai yra dviejų garsų sekos – trumpojo balsio ir jį veikusio priebalsio, vadinamojo laringalo – raidos rezultatas. Atėjo laikas, kai visose prokalbėse laringalai išnyko, bet išnykdami jie paliko pėdsaką – balsių ilgumą. Būtų galima pridurti, kad lietuvių kalboje tvirtapradė priegaidė taip pat yra viena iš laringalų nykimo pasekmių.

Žavimės suvalkiečių tarmės priegaidėmis, nes jos daro kalbą labai muzikalią, dainingą. Ar tos priegaidės nėra to išnykusio laringalo paliktas pėdsakas kalboje?

Šį klausimą užduokite prof. Aleksui Girdeniui. Aš esu lenkas, todėl tų melodiškumo niuansų ir subtilumo mano ausis neatpažįsta, vadinasi, turėčiau susilaikyti ir nuo komentaro. Prof. A. Girdenis galėtų būti kompetentingiausias šių dalykų vertintojas.