Mokslininkas Sakalas brangino idealus

Vytautas Ažušilis. Mokslininkas. Vilnius, 2005. Romanas yra trilogijos „Išlikimas“ trečioji knyga. Joje rašytojas toliau pasakoja Auksinio Sakalo gyvenimą. Sakalas tampa mokslininku, dirba institute, yra Ekonomikos katedros vedėjas, numato diegti mokslo naujoves – modernizuoti apskaitos tvarkymą, bet sumanymas sužlugdomas, Sakalas išeina į pensiją.

Perprasti kūrinio idėją lengviau, jei yra pažįstami ankstesni šio rašytojo romanai – „Auksinis Sakalas“ (keturtomis išleistas 2001 m., 2002 m.), du trilogijos romanai – „Buhalteris“ (išleistas 2004 m.), „Finansininkas“ (išleistas 2005 m.).

Tikrovės ir herojaus charakterio ypatybės

Straipsnyje rūpėjo panagrinėti, kaip Sakalui, mokslininkui, sekėsi gyvenime, kokie šalutiniai personažai sustiprino jo paveikslą. Sakalas vaizduojamas geras artimiesiems ir doriems svetimiems žmonėms. Jis daug išgyveno, gyvenimo mėtytas ir vėtytas, tačiau visa atlaikė, padarė karjerą, dirba katedros vedėju, darbui atsidėjęs, yra reiklus pavaldiniams, priešų nepalenkiamas, tačiau gyvenimo našta, pasirodo, buvo per sunki, Sakalas palūžo. Jo lemtis tragiška, miršta neįgyvendinęs sumanymų, nespėjęs susikurti asmeninės laimės, kurios dvejodamas siekė ir laukė labai ilgai.

Bet šiame romane lengvai pajaučiama, kad rašytojo autobiografinio gyvenimo faktais remiamasi nedaug, siužeto įvykiai rečiau supatinami. Taigi kūrinyje toliau kuriamas pasiryžusio dėl savo gyvenimo grumtis herojaus paveikslas.

Romane herojaus išgyvenimai, konfliktai ar konfliktinės situacijos, per kurias ryškėja charakteriai, gausiai pagyvinami prisiminimų. Sakalo praeities apmąstymai paįvairina fabulą, priežastingai dėstomi įvykiai atskleidžia praeities vizijas ir siekius, išgyvenimus, gyvenimo griūties peripetijas. Praeitis Sakalo sieloje įsirėžusi labai giliai, negali jos atsikratyti, ji varžo gyvenimą, todėl svarbus dvasinio išsilaisvinimo siekis, dėl to neturi ramybės. Tai skaitytoją paveikia giliau, jei bent viena minėtų knygų kiek pažįstama ar perskaityta.

Romano, kaip savarankiško kūrinio, gyvenimo scenos ir siužeto charakteriai paryškinami nuklystant į praeitį pasisemti stiprybės, mat turi didelę patirtį. „Sakalas nesigailėjo, kad gyvenime jam teko tokia dalia, keisti darbus ne dėl savo kaltės. Per du dešimtmečius klaidžiojimų jis daug sužinojo, išmoko skirti draugus nuo priešų“, – taip viename prisiminimų trumpai nusakomi Sakalo gyvenimo sunkumai.

Prisiminimai atskleidžia Sakalo abejones, sielos kančias, skatina keisti įvykių tėkmę, parodo varžiusius herojų saitus. Išgyvenimai Sakalą verčia ieškoti veiklos, kuri savaime vyksta aplinkui, tiesiogiai paliečia gyvenimą. Apsisprendimus lemia ir besikeičiančio šalies gyvenimo įvykių atgarsiai.

Sakalo idealizmas svajojant apie asmeninę laimę

Sakalo gyvenimą labai paįvairina moterys. Per visą „Mokslininką“ jų paveikslų į Sakalo gyvenimą įterpiama nemažai, dažniausiai su Sakalu jas sieja praeities saitai. Tai už Sakalo geidusios ištekėti, vėliau vėl kolegėmis tapusios Aistė ir Asta. „Tu negali būti mano žmona, nes nemyli mano dukters“, – sakė Sakalas Astai. Trumpam romane pasirodo platoniškos meilės jausmus jaunystės laikais Sakalui puoselėjusių Eivilės, Teklės ir Dainos vardai, nupasakojama, kaip susiklostė jų likimai. Daina, neišsipildžius svajonėms, tapo vienuole. Netikėta romane intelektualiosios Gabijos meilė. Su Gabija Sakalą sieja idėjiniai tikslai, jis nenorėjo skatinti meilės vilčių. Kartą, kitame kambaryje būnant apsistojusiai Gabijai, Sakalas prisiminė Vaidą: „[...] ir užplūdę vaizdiniai jį kankino iki skausmo. Norėjosi sunaikinti visą pasaulį, kad tik ją susigrąžintų [...]“ – šitaip apsakomas stiprus Sakalo širdyje gaivinamos meilės jausmas į tremtį nublokštai Vaidai. Dvejodamas Sakalas ilgai siekia Lauros meilės, kol ilgainiui jos paveikslas nublanksta. Laurą buvo ketinęs net vesti, tik atidėliojo piršlybas. Tačiau kad ir daug moterų sukosi aplink Sakalą, visada artimiausias ir sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis buvo jaunystės laikų mylimosios, dar pokario laikais žuvusios Eglės atminimas. Jis apmąsto savo pražuvusią meilę pajutęs pretendentę, tada, kai siekiama giliau įsiskverbti į gyvenimą, žadinti jausmus. Tad suprantama, kodėl pasipiršęs Vaidai Sakalas išsiruošia aplankyti gimtųjų vietų, Eglės. Prie jos kapo Sakalą ištinka mirtis.

Įprasminimai

Peršasi mintis, kad su Eglės paveikslu susieta Sakalo gyvenimo pabaiga – mirtis – jį ištinka kaip mistinė galia. Tarsi Eglė neleidžia, kad Sakalas savo širdį atiduotų Vaidai. Galima išprotauti ir kitokių alegorinių paaiškinimų. Tačiau apie tai tegul jau pamąsto skaitytojai.

Mistika pagrįstų sutapčių yra ir daugiau. Mistiškais pavadinčiau besikryžiuojančius su Sakalo likimu kai kurių kitų personažų likimus. Augintinės Indrutės motina, pasirodo, esanti antroji tikroji per visą romaną Sakalo idealizuota mylimoji Vaida. Sakalas Vaidą susitinka romano pabaigoje. Kad Indrė yra Vaidos duktė, Sakalas sužino tik tada, kai jos susitinka Sakalo namuose. Indrei motinos vardas taip pat parenkamas mįslingai. Indrės dokumentuose, įrašant motinos vardą, Sakalas pasako Vaidos vardą. Šis vardas jam brangus, primena mylimąją. Tremtinės Katrės vardo tada buvo geriau neminėti. Susiieškojusi Indrę, senelė Marijona taip pat jos motiną vadina tik Katrės vardu. Aiškindamasi su Indre praeitį Sakalo namuose, Vaida sako Indrei: „Tai mano antrasis vardas. Pabėgusi iš tremties nuslėpiau tikrąjį vardą, o Sakalas šią klaidą ištaisė. Jam reikia padėkoti už jo apdairumą“. Kitaip sakant – padėkoti už įžvalgumą.

Netikėta herojaus likimo baigtis taip pat alegoriška. Sakytum, taip sutapatinamas rašytojo gyvenimo tarpsnis, kai jis išeina į pensiją. Pasibaigus aktyvaus gyvenimo etapui, pradedamas visai kitoks, daugiausia tik su artimiausiais žmonėmis siejamas gyvenimo tęsinys.

Kiti šalutiniai personažai

Siekiant įžvelgti Sakalo sielos tragizmą, vaizduojamus gyvenimo konfliktus, svarbūs šalutinių personažų poelgiai. Romano atomazgą lemia ir Sakalą supusi socialinė aplinka, jos suformuotų personažų troškimai. Sakalo požiūris į aplinkos žmones ir tai, kaip su jais bendrauja, atsiskleidžia dar romano pradžioje: „Juk šioje minioje tėra tik keletas dorų žmonių, kurie iš tiesų trokšta jam gero. Kiti – veidmainiai, atėję tik prisivalgyti ir iš jo pasityčioti. Sakalas tai žinojo prieš juos kviesdamas į vaišes. Visi jie buvę ar esami bendradarbiai. Kviesdamas vieną, privalėjo pakviesti ir dešimtį kitų, su kuriais iš viso nenorėtų bendrauti. Bet nebuvo ką daryti. Juk rytoj reikės vėl su visais susitikti, tik jie jau negalės priekaištauti, kad juos užmiršo ir nepakvietė...“

Romane Sakalas nedaug turi tikrų draugų, tačiau tik jų padedamas įsitvirtino gyvenime. Daug kitų ilgainiui pasirodė buvę dvilypiai. Pavyzdžiui, net ir Vygis, vienas artimesnių, Sakalo priremtas išklojo tokių pasakojimų apie savo gyvenimą, kad Sakalas tik stebėjosi. Pokalbiai su Vygiu ir kitais atskleidžia laikotarpio ypatybių, paslapčių, kaip tampama agentu, provokatoriumi, viliotoju, turint tikslą permatyti pašnekovą iki sielos gelmių. Sakalas net nenujautė, kokia iš tikrųjų gyvenime buvo Laura. Svajojo vesti, bet Laura pasirodė esanti visiškai kitokia. Blogų įtarimų, graužaties ir baimės dėl Indrės ateities Sakalui kėlė jos draugystė su Titu ir kita.

Per visą romaną Sakalas neįsivaizduojamas kitaip, kaip tik aktyviai dirbantis, supamas tarnybinės aplinkos, sekinamas sielograužos, sveikatą alinančių intrigų, niekšybių. Priešai aplink Sakalą sukosi kaip kandys, būrėsi arti jo iki romano pabaigos. Dėl priešų jis patiria daug nemalonumų. Iš pradžių jis skundžiamas aukštesnei valdžiai savo viršininko – tingaus melagio, intriganto Valento, kuris siekia Sakalo atsikratyti, atleisti iš darbo. Sakalas jam neparankus, nes daug dirbdamas gerai išmano savo darbą. Dėl negabių finansų bei buhalterijos srityse pavaldinių, pavyduolių darbuotojų Sakalas kenčia ir institute. Dėstytojas Joselis atkakliai siekia žlugdyti mokslinę Sakalo karjerą, sutrukdyti apsiginti kandidato disertaciją. Sakalas nuolat užkliūva dėl skundikų instituto direktoriui Zlatkui ir jo „šutvei“ – Vilkeliui, Markuliui, Lukoniui ir t. t.

Be to, Sakalo likimą daug lėmė atsitiktiniai, tartum likimo pakišti susitikimai su žmonėmis, taip pat atsitiktinai žmonės. Panašus akibrokštas įvyksta ir po Sakalo mirties – atsidūrus toje vietoje per atsitiktinumą tokiais atvejais netinkamiems žmonėms, Sakalo kapas lieka nežinomas.

Šiame straipsnyje nesiekiama aprėpti labai plačios viso romano medžiagos. Bet norėtųsi dar paminėti, kad Sakalas čia vaizduojamas kaip buhalterinės apskaitos modernizavimo pradininkas. Buvo išrinktas Buhalterinės apskaitos metodologinės tarybos pirmininku. Tikėjosi, kad mokslinis metodologinis darbas padės sutelkti geriausius buhalterius, svajojo įsteigti ir leisti jiems skirtą laikraštį ar žurnalą, kuriame galėtų siekti aukštinti buhalterio profesiją. Tad knyga turėtų būti įdomi finansininkams ir buhalteriams.

Sakalo ir jo trokštamos visuomeninės veiklos įvaizdžiai glaudžiai susisieja su Lietuvos nepriklausomybės kūrimo siekiais bei idėjomis. Tad knyga turėtų būti svarbi išsilaisvinimo kovų istorijų tyrėjams.

Severina Mokolaitė